Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 66: rugsėjis apdovanoja stabilumu

 

Sveiki,

 

Įdomu, kad buvau dar iš ryto parašęs kiek kitokį šio įrašo variantą, ne tokį optimistinį, bet pagalvojau, ar tikrai generuoju gerai rudens idėją, ar tikrai noriu taip jaustis ir visu tuo dalytis, todėl pratęsiu kiek kitomis spalvomis.

 

Kaip ir kiekvieną rugsėjį turėčiau ką nors daryti. Bėgti ir kaip nors dar sustabdyti laiką, auksinę pavakario šviesą, rugpjūčio prislopintas šviesos natas, tačiau tikrovė tokia, kad to padaryti neįmanoma. Vakar perskaičiau Ilzės Butkutės eilėraštį apie rugpjūčio šviesą ir nustėrau, nes taip taikliai ir emocingai, taip arti gamtos ir besitraukiančios rugpjūčio šviesos, kad belieka pritarti. Tas jausmas, kad vis per mažai įsisiurbėm, per mažai patyrėm, per mažai dar saulės, dar norisi, dar šiek tiek ilgesnių vakarų, bet tikrovė tikriausiai tokia, kad tiek, kiek yra, tiek ir pakanka. Tai mes iš vidaus, genami nostalgijos, vis kažkaip generuojame nepakankamumą ir trūkumą, kad gerų ir spalvingų dalykų, kad šiltos vasaros vis per mažai.

 

Žinau, kad rutinos algoritmas rudenį sustiprėja, kad nesinori, jog rytas prasidėtų nuo žadintuvo į darbą, nuo paskubomis išmaukto kavos puodelio, skutimosi reikmenų. Ruduo pirmiausia man kvepia drėgme, vonios procedūromis, šampūnais, skutimosi putomis, nes juk kasryt tik tai tą ir darau. Kai kas pirmiausia apeina sodybą ir apžiūri laukinių žvėrių pėdsakus. Aš viso to neturiu, o turiu tai, ką turiu.

 

Šį rudenį norėčiau išsilaikyti teises, norėčiau pradėti lankyti sporto klubą, išmokti geriau vienos užsienio kalbos, daugiau generuoti pozityvumo ir jaustis pozityviai, bet žinau, kad tai metai iš metų einančios mintys, kurios nenuveda prie ryžto imti ir padaryti, nes nebelieka laiko. Ruduo pas mane skūpas galimybėmis. Visada taip buvo. Tad nebesinervinu dėl to. Užtenka kartais geros knygos, gero filmo, spektaklio, organizmo valymo dienos ir, žiūrėk, vis tiek šviesiau pasidaro gyvenime.

 

Vis dažniau pagaunu save įsivaizduojantį, kad turiu puikų ir jaukų namuką netoli tvenkinio, kur skraido uodai, kurkia varlės, kur saulė kaskart atsispindi besileidžianti, kur išlekia stirnos ir bulves knisantys šernai, bet niekas nelipa ant galvos, tik tyla ir ramybė, kur nereikia pamiršti savęs, kur esi izoliuotas saugumo ir gamtos, kur nereikia apsimesti, kuo nesi. Kur sėdi ant slenksčio ar terasos kėdės, apsigobęs pledu su čiobrelių arbata rankoje, o paskutinius drugius po kiemą vaikosi palaidi ir taikūs šunys.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: James Baldwin "Džovanio kambarys"

 

James Baldwin. „Džovanio kambarys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Knygą, kurią leidykla Baltos lankos pristato kaip tą, kuri iki Lietuvos keliavo 68 metus, atrodo, būtina perskaityti be eilės, nes gali ji ir nebeišlaukti savo skaitytojų. Labai džiaugiuosi, kad Baltos lankos apskritai be skrupulų leidžia LGBTQ+ turinio knygas, jas drąsiai reklamuoja ir nesistengia kur nors tik subtiliai paminėti, kad knyga priklauso queer literatūros nišai, užuot akcentavusi knygos universaliąsias temas. Turint galvoje, kokia pas mus situacija apskritai su LGBTQ+ informacine sklaida tiek plačiojoje viešojoje erdvėje, tiek mokyklose – bandoma įstatymiškai užčiaupti, prislopinti, nupiešti neva propagandinius Vakarų politikos ideologinius kontekstus, o šią vasarą, nors ir daug organizacijų rėmė Vilniaus Pride akciją ir eitynėse dalyvavo fiziškai, tačiau nereikia pamiršti, kad po kelių savaičių tam tikri politikai, aktyvistai prie Seimo degino LGBTQ knygas ir su pasimėgavimu filmavo savo tinklalaidžių sekėjams. Kada paskutinįkart degintos Lietuvoje knygos? Na gal prieš 10 metų, kai kažkas nusitaikė prieš Andrių Tapiną, tačiau tai gan retas reiškinys, todėl šių dienų kontekste amerikiečių autorius James Baldwin (1924-1987) ir jo romano Džovanio kambarys (angl. Giovanni‘s Room) tarsi pasako, kad laisvoje Lietuvoje nebus užtildomi kai kam nepatogūs žmonės, o laisvoje leidyboje prieinama pati įvairiausia literatūra patiems įvairiausiems žmonėms, kad ir kiek ji bus viešai deginama.

 

Šiemet, rugpjūčio 2 dieną, James Baldwin‘ui būtų suakę 100 metų. Juodosios rasės žmogus ir dar homoseksualus, buvęs JAV žmogaus teisių už įvairovės pripažinimą, deja, savo gimtinėje neturėjo didelių galimybių nei kurti, nei gyventi saugų gyvenimą, todėl autorius nusprendė emigruoti į Prancūziją, kurioje tuo metu homoseksualumas, tiesa, nors ir nebuvo visuotinai pripažintas ir gerbtinas, tačiau nelaikomas nusikaltimu. Maždaug taip patogiai, kaip norėtų dažnas lietuvių homofobas: tegu jie egzistuoja, bet kažkur pusrūsy, nesiviešina, nesidemonstruoja ir kad būtų apie juos pamiršta. Kitaip sakant, juos reikia įgetinti arba patys tegu geruoju įsigetina, užsidaro savo tamsiuose kultūros celėse. Reiktų paminėti, kad knyga atspindi Paryžių ir pačią Europą XX amžiaus viduryje, galima sakyti, dar iki galo neatstatytoje, bet jau vakarietiškai ir savarankiai funkcionuojančioje naujojoje pokario kartoje. Knyga pirmąkart visgi išleista JAV-ose 1956 metais (net nenutuokiu, kokiomis sąlygomis queer literatūra buvo tokiu metu leidžiama ir kiek tam reikėjo ar nereikėjo autoriui pastangų), tačiau iki šių dienų James Baldvino Džovanio kambarys laikomas literatūrinė queer klasika, bet knyga ne vien apie queer, ji turi ir universaliuosius dėmenis.

 

Romaną į lietuvių kalbą išvertė Metų vertėjo krėslo laureatė Violeta Tauragienė ir šis tekstas skamba puikiai. Tiesa, nemažai palikta prancūzų kalbos posakių su paaiškinimais išnašose, nes versta iš anglų kalbos, tad dėl prancūziškos aplinkos bendravimo autentikos palikti visi šie kreipiniai ir frazės šia kalba. Skaitymui tai kojos nekiša ir tekstas susiskaito gana lengvai. Visgi tai XX amžiaus literatūra ir jos maniera, kuri man priminė Remarko Trys draugus ar tą patį mūsų Antano Škėmos Baltą drobulę, kada mizanscenos kuriamos kaip teatro scenos pagrindu: veikėjai nuolat susitinka rašytojo apgalvotoje erdvėje ir būtinai geria kokį nors alkoholį ir rūko. Nežinau, kiek Deividas, pagrindinis šios istorijos veikėjas išgėrė, tačiau tai daro nuolat ir kiekvienoje scenoje. Tai taip tipiška, nes tą darydavo be išskirtinumo ir XX amžiaus teatro veikėjai scenoje, ar tas pats Antanas Garšva, atsiverdamas imigrantui Stenliui tarp darbo pertraukėlių viešbučio barelyje.

 

Romanas Džovanio kambarys apie pabėgėlius į Europą, tiksliau – imigrantus. Deividas yra užmezgęs intymius santykius su Hele, kuri išvykusi į Ispaniją, o jis tuo metu lankosi prastos reputacijos homoseksualų užeigoje, kurioje daugiau ar mažiau pažįsta lankytojus ir netrukus pastebi naują barmeną iš Italijos. Taip, jo vardas Džovanis, ir jis netrukus susibičiuliauja su Deividu ir jiedu pradeda gyventi kartu mažame ir ankštame tarnaitės kambaryje Paryžiaus pakraštyje. Jiedu vos suduria galą su galu, tačiau Deividui netrukus Džovanio kambarys ir jis pats ima atsibosti, Deividas pradeda laukti Helės kaip išsigelbėjimo, tėvo pinigų iš už Atlanto ir visa Deivido socialinė padėtis atrodo labai vargana.

 

Tiesą sakant, siužetas nėra kažin kuo labai ypatingas, visa pasakojimo linija laikosi: įsimylėjau-pamylėjau-nusibodo. Didžiausia romano varomoji jėga yra gėdos ir kaltės jausmas, kurį jaučia Deividas palikdamas Džovanį. Deividui labai svarbus vyriškumo tapatybės dėmuo, akivaizdu, kad jo tapatumas tebėra sumišęs su tradiciniu patriarchaliniu vyro įvaizdžiu, t. y. būti normaliu ir elgtis normaliai, kaip elgėsi jo tėvas. Bet bėda tame, kad Deividas vis tiek gatvėje nužiūrinėja jūreivius, lankosi bare, bendrauja su homoseksualais, vis dar planuoja ateitį su Hele. Jo veiksmai ir svajonės, planai apie normalumą bei homoseksualūs polinkiai yra sumišę, todėl griūna Džovanio, Deivido, Helės ir visas romano sukurta pasaulio iliuzija, kad čia, Paryžiuje, galima kaip nors gyventi dvilypį gyvenimą.

James Baldwin

 

Kitas romano labai svarbus sluoksnis pokarinė migracija. Dažnai, kaip mūsų lietuviams, be atgalinio adreso, tačiau, regis, Deividas turi pasirinkimą. Per jį James Baldwinas perteikia Paryžių kaip tautų katilą, kuriame paguodos ir laimės ieško tas, kas netingi. Imigrantai iš viso pasaulio, apstulbę nuo Paryžiaus grožio, bando imituoti paryžietiškas manieras, tačiau vieni iš kitų dažnai sarkastiškai tyčiojasi, ypač iš Deivido amerikietiškos tapatybės. Knygoje gausu pasikalbėjimo, apskritai romano didžiąją dalį sudaro manieringi pasiplepėjimai, kurie gana daug atskleidžia ne tik apie tuometinę homoseksualų bendravimo kultūrą, bet ir to meto paryžietiškas pritapimo ir adaptacijos pastangas, sumišusias su kiekvieno imigranto tautiniu charakteriu.

 

Nepasakyčiau, kad knyga kokia nors queer erotiška, tačiau intymumo netrūksta. Didžiausias viso pasakojimo simbolis – ankštas Džovanio kambarys, į kurį Deividas nebenori sugrūsti viso savo gyvenimo. „Nubusdavome trečią ketvirtą po pietų, kai blausi saulė grabinėdavo keistus mūsų apšnerkšto kambario kampus. Tada keldavomės, prausdavomės, skusdavomės, atsitrenkdami vienas į kitą, juokaudami ir pykdami dėl neišsakyto noro išsigauti iš to kambario. Paskui šokdavome į gatves, į Paryžių, paskubomis kur nors užkąsdavome... (p. 113)“. Paryžius atskleidžiamas per kontrastą, t. y. kuo labiau Deividas vargsta, neturi pinigų, tuo tas Paryžius atrodo turtingiesiems, tik jiems sukurta mylėti ir būti romantikoje – argi ne iš tų praėjusių dešimtmečių ir atsirado Paryžiaus romantikos kultas? Pasaulio ir Džovanio kambario metafora kontrastinga, nes tai du atskiri pasauliai, tarp kurių migruoja Deividas, jis migruoja be užtikrintumo ir tarp Europos ir JAV, ir nuo vyro prie moters, nerasdamas savojo pasaulio įgalinimo, įžeminimo, aiškios tapatybės, kas jis iš tikrųjų yra ir ko jis nori. „Visos šio miesto šiukšlės? Kur jie veža? Nežinau, kur jas veža, tačiau labai tikėtina, kad į mano kambarį (p. 118)“.

 

Šalia Deivido tapatybės problemos autorius šiek tiek per Helės personažę užgriebia ir feministinių temų. Helė taip pat nežino ko nori. Ji ieško savęs kaip emancipuotos moters, to meto savarankios pasaulietės, kuri gali priimti sprendimus be vyro, štai ką ji sako savo mylimajam Deividui: „Vyrai gali priklausyti nuo moters malonės... Man regis, vyrams patinka taip galvoti – tai glosto jų mizoginiškumą. Bet jeigu koks nors vyras priklauso nuo kokios nors moters malonės... jis liaujasi buvęs vyru. Ir tuomet ta moteris patenka į spąstus, iš kurių neįmanoma išsivaduoti (p. 168)“. Aišku, romano pabaigoje ji atšlyja ir vėl grįžta prie tradicinės namų šeimininkės įvaizdžio, ji nori gimdyti ir kepti pyragus, nes taip saugu, nereikia nieko ieškoti ir dirbti su savimi. Iš esmės Deividas ir Helė kovoja su vyro ir moters vaidmenų įsitikinimais, atėjusiais iš visuomenės nusistovėjusių stereotipų. Deividas nesupranta, kodėl sunku būti moterimi, jam atrodo, kad tai vyrai turi pasirūpinti moterimis ir tai normalu, nors pats negeba be tėvo pinigų išgyventi Prancūzijoje ir aprūpinti Helės. Žodžiu, veikėjai paklydę ne tik tarp šalių, kontinentų, vertybių ir įsitikinimų, jie sumišę ir sutrikę dar ir dėl to, kad lūkesčiai verčia jaustis kaltiems, o bejėgystė gėdinga, iš kitos pusės – negali laisvai pasiduoti savo prigimčiai ir geismui, nes buvo mokomi, kad laimė tėra tik santuokoje su vaikais. Deividas galų gale nebežino ko nori, ar pateisinti viešojo gyvenimo planą, aukojant geidulį ir aistras, ar pasinerti ir lėbauti pogrindyje, tačiau būti atšlijusiam nuo tos laimės, kokią nuo mažų dienų manėsi esanti pačią teisingiausią.

 

Knyga tik atrodo, kad yra lengvai perskaitoma, tačiau tarp tų manieringų XX amžiaus paryžietišką kultūrą imituojančių pokalbių atsiveria prieštaringų žmonių prieštaringi santykiai. Aišku, romano kriminalinė linija, apie kurią nieko sąmoningai nepaminėjau, viską išsprendžia gana šekspyriškai. Tragedijos neišvengsi ten, kur susikerta du vienas kitą paneigiantys pasauliai ir žmogus, kuris negali pasirinkti, neįstengia paneigti nei vieno, nei kito, tokiam lemta susinaikinti. Manau, kad šioji istorija apskritai atspinti psichologiškai sudėtingą queer pasaulį, kurį dažnai matome itin spalvingą, manieringą, protestuojantį, tačiau po karnavaliniu elgsenos modeliu slepiasi sumišimas, atmetimas, kaltė, savigrauža ir gėda, pastangos susigrąžinti savigarbą – dažnai slopinamą, kaip tai darė Deividas. Knyga šiandien kaip niekad reikalinga mūsų verstinės literatūros kontekste, kuri natūraliai įsilieja kaip atsakas į mūsų politinius nūdienos kontekstus ir byloja, atstovauja įvairovės įgalinimo poreikio suvokimui.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Free Finga - Vienas [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Kaip atsiranda pas mane naujos dainos? Visiškai netikėtai. Neseniai perskaičiau interviu su Emilija Visockaite ir jame ji minimas Free Finga kaip vienas įdomiausių ir geriausių šių dienų lietuviškos muzikos atlikėjų. Sukosi man galvoje kelios dienos šis pavadinimas – kodėl nieko apie tai negirdėjau? Ėmiau ir pasiYoutubinau. Pirmoji daina ir vaizdo klipas „Vienas“, kuris reprezentuoja Free Finga albumą „Plastika“, pastarasis pasirodė visai neseniai (albumo dainas galite išklausyti YouTube platformoje).

 

Po Free Finga pavadinimu slepiasi (?!) atlikėjas Tomas Narkevičius, kuris scenoje jau sėkmingai dainuoja 7 metus. Gali būti, kad jį kažkur prabėgomis mačiau ir girdėjau, bet tiesiog neužfiksavau. Žodžiu, nieko čia nerašyčiau, jeigu ne daina „Vienas“, kuri man labai patiko. Pirmiausia man patiko puikus vaizdo klipas, toks tragikomiškas, bet kartu atliepia tas pagautas vienumo nuotaikas, kuriose dažnai atpažįstu pats save, ar tai būčiau laiptinėje su plastiko buteliu alaus, ar gamtoje su nuskintu gėlės žiedu, arba besiblaškantis vienas greitkelyje, bandydamas susitranzuoti automobilį. Žodžiu, daina irgi užvelka, nes ji ritmiška, kapota, nutolusi šiek tiek nuo popsinio konteksto ir galų gale dainos tekstas nėra lėkštas, nėra tik kelių žodžių priedainyje kratinys, kurį tu gali niūniuoti jau po pirmo paklausymo. Noriu, kad ir jūs šią dainą išgirstumėte ir pažiūrėtumėte vaizdo klipą.

 

Free Finga – Vienas

[žodžiai / lyrics]

 

Ooh

Laukiu iš mirties kol jis atsigaus

Tik širdies plakimo giliai klausau

Jis panašus į raudą, kai krūtinėj daužos

Dabar žinau, galvą priglaudęs, ieškau kur skauda

Jeigu galėtum vieną žodį užrašyt

Kam jis būtų skirtas, o kam jis būtų skirtas?

Per ilgai mes gulėjom vandeny

Į upes išpilkim, srovėmis pakilkim

Jeigu daryt nenori nieko su manim

Su tamsa išeisiu, uždarysiu vartus

Niekas negali čia per prievartą laikyt

Niekas negali čia

Niekas negali čia

Niekas negali čia

Apie ką galvoji, kai vienas

Vienas tu pasilieki

Vienas tu pasilieki

Apie ką galvoji, kai vienas

Vienas tu pasilieki

Vienas tu pasilieki

Man gėda pripažint, bet tu tik dalį to matai

Duobėj jau mano mintys ir iš ten sunku išeit

Aš su vėliava palinkęs, kaip sulaužyti pečiai

Kai veliumą nuimsi, viskas gali pasikeist

Palik man vieną kėdę, negerai juk be namų

Einu į naktį juodą kiaurą širdį prasipūst

Aš grįžti neskubėsiu, jei nepastebėsi tu

Ir paskui mane neik, šitas kalnas per status

Čia mano erdvė

Čia mano erdvė

Tu negali

Čia pasilikt

Apie ką galvoji, kai vienas

Vienas tu pasilieki

Vienas tu pasilieki

Apie ką galvoji, kai vienas

Vienas tu pasilieki

Vienas tu pasilieki

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Emilija Visockaitė apie šiuolaikinės muzikos klausymosi tendenciją

„Labai skiriasi tai, kaip klausausi lietuviškos ir užsienio muzikos. Vietinės dažniausiai klausausi tikslingai: perklausau naujus singlus, vis suku naujus albumus, peržiūriu vaizdo klipus, pagūglinu nežinomus vardus. O užsienio muzika pastaraisiais metais nukenčia – mano išmanymas daugiau į plotį nei į gylį. Tą daugeliui žmonių diktuoja „Spotify“ grojaraščių era, siūlanti begalę visokiausių atlikėjų dainų, apie daugumą kurių niekada nieko nesužinosi ir net neįdomu. Dabar dėmesys išskydęs, išsiliejęs plačiai, aprėpiantis daug skirtingų grojaraščių, bet niekur neįsigilinantis, daug klausymosi inercijos, užstrigimo vienam algoritmų sukurtam burbule. Šitai madai pasiduodu, nes ji svarbi šiuolaikinio muzikos patyrimo dalis“. Emilija Visockaitė

 

Šiaip neketinau skaityti Jurgos Tumasonytės parengto interviu su muzikos kritike Emilija Visockaitė (Muzikos kritikė Emilija Visockaitė: „Jei nauja muzika vis dar neerzina, tai dar nepasenai“),tačiau užstrigau eismo kamštyje ir kaip tik tas straipsnis po ranka. Suskaičiau su pasimėgavimu visą iki pabaigos ir jis labai įdomus ir keliantis minčių. Pirmąkart su E. Visockaite susidūriau tikriausiai skaitydamas „Literatūra ir menas“, kuriame protarpiais pasirodydavo autorės straipsniai. Norėtųsi gyvenime daugiau skirti dėmesio koncertams, muzikos atrankai, bet tendencija tokia, kad nebelieka laiko ir vis pagaunu save, kad kasmet muzikos naujos klausausi vis mažiau ir mažiau, todėl įsivedžiau tokią nerašytą taisyklę – kas vasarą, per atostogas, atsinaujinti grojaraštį. Kol kas visai neblogai sekasi. O šis straipsnis tiesiog priminė mano paties muzikos klausymosi tendencijas.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Mahammed Aziz (Mohamedas Azizas) apie skaitymą kasdien

 

„Perskaičiau daugiau nei 4000 knygų arabų, prancūzų, anglų ir ispanų kalbomis, taigi nugyvenau daugiau nei 4000 gyvenimų. Kiekvienas turi turėti tokią galimybę! Man tereikia dviejų pagalvių ir knygos, kad galėčiau mėgautis gimtadieniu“. Mohamedas Azizas

 

Tikriausiai daug kas matėte šią citatą. Tai 76 metų marokiečio ir knygnešio pasisakymas. Gyvenime jam svarbiausia yra knygos. Jis Rabate, Maroko sostinėje, labai žymus. Skurdas ir negalėjimas vaikystėje gauti padoraus išsilavinimo jį atvedę prie knygų. Taigi.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Konfliktas" / "Ginčas" / "Beef" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Ši vasara man dar nuostabi ir tuo, kad sužiūrėjau ne vieną pirmąjį serialų sezoną, kurie laukė eilėje ir po ilgo laiko tarsi vėl grįžau prie šio žanro, nuo kurio buvau kurį laiką pavargęs. Šįkart pasidalysiu įspūdžiais apie populiarų ir daug užsienyje dėmesio sulaukusią komedijos dramą „Konfliktas“ (kai kur verčiama kaip „Ginčas“) (angl. Beef). Pavadinimas labai įdomus, nes anglų kalboje beef  reiškia jautieną, todėl serialo kūrėjai žaidžia dviprasmybe, nes jautiena, kaip ir žmogaus pykčio formos gali būti pačios įvairiausios, pavyzdžiui, jautiena kepta su krauju, vidutiniškai ir iškepta, o pyktis – susierzinimas, rėkimas, įtūžis, tūžmastis, neapykanta ir t. t., lietuvių kalboje sinonimų tikrai rasime daug. Kita versija, nors nelabai esu girdėjęs, bet šnekamojoje, kitaip sakant, buitiniame anglų pasikalbėjime beef gali reiški pyktį, ginčą, todėl toks pasirinktas vertimas tikriausiai pateisinamas.

 

Taigi serialas startavo 2023 metais, jį režisavo azijietis Lee Sung Jin, o scenarijų taip pat rašė azijiečiai, vaidino, kaip jau matote, taip pat azijiečių aktoriai, tačiau viskas labai amerikietiška, nes veiksmas vyksta integralioje JAV visuomenėje ir pasakojama apie du skirtingus socialinius sluoksnių atstovus – nepasiturintį Danį ir turtuolę menininkę Eimę. Jiedu pirmojoje serijoje susiduria prekybos centro stovėjimo aikštelėje, bet netinkamu emocingu laiku, nes abu yra ištikti pykčio, kuris perpildo paskutinį lašą ir perauga į dviejų nepažįstamų vairuotojų konfliktą. Normaliame gyvenime būtų įtūžis išlietas ir viskas pamiršta, tačiau šiame seriale utriruojamas ir analizuojamas pykčio poveikis tiek kultūrai, tiek asmeniniam žmogaus gyvenimui. Kai šiuo metu viskas slopinama meditacijomis, vyksta gausios emocijų paleidimo praktikos, „normaliame“ įtempto darbo, konfliktų ir nesėkmių pasaulyje, deja, šie atsipalaidavimo dalykai dažniausiai neveikia ir žmogus suprimityvėja tiek, kad tampa kerštingu žvėrimi, puolančiu jį puolantį.

 

„Konfliktą“ sudaro pirmosios 10 serijų ir, manau, kad bus kuriamas ir antrasis sezonas. Tiesa, neaišku, ar serialas pratęs pirmojo sezono istoriją, ar taps antologiniu, kitaip sakant, kitokias istorijas ir kitokius veikių gyvenimus perteikiančiu pasakojimu (kaip, pavyzdžiui, „Amerikietiška siaubo istorija“). Nereiktų sunerimti dėl azijietiškos aktorių kultūros, jie labai amerikietiški, galima sakyti, netgi lietuviški, nes kiekvienas iš mūsų tikriausiai yra išgyvenęs tokių pat blogų dienų, kokių patyrė Eimė ir Denis. Visgi, nors pyktis ir šaržuojamas, o jo reikšmė tampa pagrindinių veikėjų varomąja savasties dalimi, jis kartu tampa ir linksmas, nes pratrūkę ir maniakiški žmonės tampa neretai ir gyvenime karikatūriniai, kurie niekaip negali atvėsti ir į viską pasižiūrėti komiškai.

 

Seriale plėtojamos ir antro plano veikėjų istorijos. Eimės neištikimybės istorija, kuri iš vienos pusės sugriauna šeimą, tačiau jai suteikiama didžiulė finansavimo pranašumas dėl karjeros sėkmės. Denio sudėtingi santykiai su jaunesniuoju broliu, kurio gyvenimą įprasmina tik kompiuteriniai žaidimai ir bandymai užsidirbti vienadieniuose darbuose. Įterpiami bažnytiniai reikalai (beveik kaip seriale „Begėdyje“ iš to padaromi moraliniai, etiniai šou elementai). Taip pat plėtojami draugystės tik dėl naudos povandeninės istorijos, prasiskolinusios ir bankrutavusios močiutės vienatvė. Iš vienos pusės daug tokių buitinių ir šeiminių santykių sanklodų, kurie įrėminti standartiniuose socialiniuose kontekstuose, bet serialo kūrėjai mėgaujasi laužydami tuos rėmus per pyktį. Ką serialas nori pasakyti? Kad pyktis kaip emocija pernelyg dažnai nurašomas? Kad jis gali prie ko nors pozityvaus privesti? Galimas daiktas.

Kadrai iš serialo "Konfliktas"

 

Nuo sezono vidurio autoriai maksimaliai pajungia dinamiką ir atsiranda išties pavykusių ir puikių siužetinių vingių. Tokių nenuspėjamų ir crazy, kad belieka tik mėgautis, jog iš tikrųjų žiūri gerą pramoginį serialą, o kiekvienas veikėjas savaip tampa tavo būties dalimi. Visgi slenkant prie sezono pabaigos, tampa aišku, kad autoriai jau literatūriškai vysto serialo kulminaciją pačiu banaliausiu būdu – kriminaliniu visus veikėjų interesus apjungiančiu metodu. Bus ir mirčių, jų čia neišvengsi, tačiau viena nuobodžiausių serijų visgi buvo paskutinioji, kada ginčą tenka išspręsti tais paprastaisiais susitaikymo būdais, t. y. atrandant ne skirtybes, o per pyktį nepastebėtus panašumus. Eimė ir Denis atsiduria haliucinaciniame pasaulio sąryšyje ir tos scenos, nors ir „pasūdytos“ šmaikštumu, bet pernelyg ištęstos ir pernelyg daug jėgų atiduota kažkokiam perdėtam filosofiniam ir literatūriniam pokalbiui.

 

Ramūnas Pronckus žurnale „Kinas“ serialą įvardija kaip įtraukų, bet po visko greitai pamirštamą. Man jis nebus greitai pamirštamas, jeigu nešoksiu nuo serialo prie serialo, gaudydamas kaip drugius lankuose, kas dar gali mane labiau įaudrinti. Bet taip, yra kokybiškesnių serialų, tačiau „Konfliktas“ turi gerą balansą tarp komedijos ir mūsų visuomenės šaržuojamo veidrodžio, toks pramogai typ-top, nes žiūrėdami su draugu tiesiog atsekėm savo elgsenos tipažus ir net labai aiškius, o tai buvo vienas smagiausių serialo momentų – atpažinti save ir kitą kaip personažą gyvenime. Aišku, gilesnė pykčio analizė ir reflektavimas galbūt serialą būtų pakylėję į kitą matmenį, tačiau, manau, būtų netekęs tos smagios pasiutpolkės, kurios norėjosi iki pat paskutinės serijos. Labai didelį pagyrimą pridedu pagrindiniams aktoriams. Eimės vaidmenį sukūrė Ali Wong, o Denio – Steven Yeun. Abu, tiesa, man menkai žinomi, tačiau kaip juos myli stambiu planu kameros ir kaip jie išraiškingai mėgaujasi savo veikėjų pykčio euforija, kad belieka tik mėgautis jų pačių pasimėgavimu. Abu aktoriai 2023 m. gavo Emmy apdovanojimus už savo vaidmenis. Manau, žiūrėčiau ir antrą sezoną.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 65: skirk dėmesio savo kūnui

 Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

 

Sako, rytą reikia pradėti pozityviai ir diena bus gera. Pasidariau kavos ir kol namus siurbia robotukas, galvoju, kaip atsibusti ir prikelti save naujai pozityviai dienai. Juk viskas yra gerai, namai tebestovi, kūnas funkcionuoja, nors reikia juo pasirūpinti. Neskaitant, kad nusiskutau ir pasiruošiau higieniškai, diena kur kas geresnė, kai pasportuoju, t. y. padarau tempimo pratimų, jogos elementų, pakilnoju svarmenis, pamiklinu pilvo raumenis ir energija geriau prateka pro kūną. Atrodo, kas čia tokio, tačiau iš tikrųjų atsiranda geresnės nuotaikos. Labai paprasta, nereikia pamiršti: skirk dienos pradžiai, jeigu gali, savo kūnui ir atsiras vietos geresnei emocijai – viskas juk labai susiję. Energija, kūnas, mintis.

 

Maištinga Siela