Viktorija Daujotytė "Kai rašai, nebijai"

Pliumpt į tašę,

Pliumpt į terbą.

Spalio pabaigoj.

 

Tai ne dar viena plyta bibliotekoj,

Tai tik Daujotytė.

 

Kai rašai, nebijai.

 

Ritualai.

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštins nr. 78: leidžiu sau būti be pastangų

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Sekmadienio vakaro metas, laikrodžiai jau kadais persukti ir norisi susidėlioti ateinančios savaitės mintis ir ketinimus. Žinau, kad viskas yra ir bus gerai. Visada tik šitaip galų gale ir buvo, tik gerai ir tik gerai.

 

Nepamiršk kas akimirką, kai tik prisimini, būti dėkingam už tai, kad turi dvi rankas, kojas, galvą ir gali viską projektuoti ir nuspręsti. Yra dalykų, kurių nepramušime ir jų pramušti ar kaip nors pakeisti nereikia, reikia tik priimti ir paleisti. Kiekvieną akimirką, kai tik prisiminsi, pagalvok apie tai, jog viskas yra gerai. Tai kaip švyturys, kaip signalas, kaip įprotis laisvą minutę panaršyti telefone, taip prisiminti, jog gyveni čia ir dabar, šią minutę. Kai kas tai vadina sąmoningumo pratybomis, jos leidžia atsitraukti nuo dienos rūpesčių, užsimiršimo, paskendimo detalėse ir beprasmiškose pastangose daryti įtaką kitiems. Niekam nieko daryti nereikia, užtenka įsibūti akimirkoje, tiesiog dienos darbuose, lengvai išskristi į minčių kosmosą – niekas net nepastebės.

 

Leidžiu sau būti ir nieko daugiau.

Leidžiu sau būti ir nieko daugiau.

Leidžiu sau būti ir nieko daugiau.

 

Be pastangos. Natūraliai. Lengvai. Kiekvieną akimirką.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Zalės valda" / "Salem's Lot"

 Sveiki,

 

Visiškai netikėtai pažiūrėjau dar vieną siaubo knygų karaliaus Stepheno Kingo romano „Zalės valda“ (angl. Salem's Lot) (2024) ekranizaciją, kurią sukūrė Gary Dauberman. Pastarasis režisavo „Anabelė 3“, tad jam nesvetimas siaubo žanras. „Zalės valda“ iš tikrųjų yra antrasis Stepheno Kingo romanas, parašytas aštunto dešimtmečio viduryje iškart po populiariosios debiutinės „Kerės“. Taip, „Zalės valda“ buvo ne kartą ekranizuota, netgi kurtas mini dviejų dalių serialas (1979), tad pretenzingi žiūrovai iš tikrųjų žiūrėdami naujausią ekranizaciją negailėjo ir kritikos strėlių, ir pagyrimų, o kaip filmas pasirodė man?

 

Istorija remiasi Stokerio klasika tepusiu „Drakula“, nors pasakojimas autentiškas, tačiau nieko jame nerasite to, kas nebūtų sukurta idėjiškai kitų rašytojų. Į mažą miestelį vieną dieną atkeliauja karstas, kurį naktį kurjeriai pristato į apleisto namo rūsį. Spėliodami, kas galėtų būti jo viduje iš tikrųjų tik kvailina žiūrovus, nes ir taip akivaizdu, jog į miestą gyventi atvyko vampyras. Galiausiai tuo metu į miestelį po daugel metų atvyksta garsus rašytojas Benas (aktorius Lewis Pullman), kuris bando išsiaiškinti savo šeimos praeities įvykius, tačiau jo dėmesį patraukia miestelio mergina Siuzana (aktorė Makenzie Leigh) ir prasidėjusios netikėtos mirtys. Galiausiai Benas ir keli miestelėnai bando išsivaduoti nuo vampyro, atlieka įvairius ritualus, kol galiausiai visas miestelis pamažu tampa vampyrmiesčiu...

 

Iš tikrųjų scenarijus ir realizavimas labai jau kingiškas. Tas, kas matė „Kerę“ ar „Tai“ bei kitas klasika tapusias rašytojo ekranizacijas, pastebėsite, kad braižas labai panašus. Mažas miestelis, kuriame žmonės dažnai identifikuojami pagal profesiją, pasakojama iš 8-9 dešimtmečio laikmečio, dažnai iš vaikų perspektyvos. Čionai taip pat turime vaikus, kurie labai tipiškai struktūruoti pagal tipiškas hiperbolizuotas paaugliškus charakterio aspektus. Gal todėl man šiame filme labiausiai kišo pagalius į ratus vaikų charakteriai, ypač berniuko Marko, kuris, turime pripažinti, kad jo tėvai nužudyti, pats kelia sau misterio supermeno užduotis ir tampa mažuoju vanhelsingu – kiek absurdiška, nes beveik jau Marvel serijos aspektai, kurie filmui nepriduoda heroizmo, sakyčiau, vietomis tampa beveik parodija.

 

Kita vertus, filmas gan įtraukus, kelia Stepheno Kingo knyginio pasaulio nostalgiją, nes viskas savaip atpažįstama, lyg žiūrėtum serialą „Keisti dalykai“ pirmąjį sezoną. Filmas gražus, tvarkingas, bet ar bauginantis? Gal kažkiek, tačiau labiausiai glumina struktūruoti ir nenatūralūs veikėjai, besielgiantys pernelyg herojiškai, nes to iš jų tikimasi. Nors filmas ir patiko bei vietomis tikrai mėgavausi, bet tenka pripažinti, kad tai klišinis produktas, pateiktas prieš pat Heloviną ir jis, sakyčiau, gerai pateisina produkcijos funkcionalumą.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo sutvėrimai" / "God's Creatures"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu nesu linkęs žiūrėti tamsias ir liūdnas šiaurietiškas dramas, kur vyksta itin dramatiški įvykiai, veikėjai neįstengia vieni kitų pakeisti, o jų būsenas iliustruoja kokia nors šalta į aštrias uolas besitrankanti jūra. Visgi pažiūrėjau airių filmą „Dievo sutvėrimai“ (angl. God's Creatures) (2022), kuris iš esmės įkūnija visa tai, ko iš tikrųjų vengiau. O vengiau, aišku, be reikalo, nes viskas su šio filmo atmosfera yra gerai, kaip tik papildo mūsų prasidėjusį tamsų ir niūrų lapkritį su smarkiais vėjais ir lietumi.

 

Istorija pasakoja apie mažą žvejų miestelį, kurio pagrindinėje žuvų išdarinėjimo fabrike dirba aktorės Emily Watson sukurta veikėja Ailyn. Darbas alinantis ir sudėtingas, reikalaujantis ištvermės. Atmosfera iškart fokusuojanti į sudėtingus socialinius žmones, kurie kabinasi į gyvenimą taip, kaip jiems pavyksta. Galiausiai Ailyn sužino, kad grįžo jos sūnus paklydėlis Brajenas. Motina besąlygiškai juo džiaugiasi, nes jaučia kaltę, jog tai ji kalta dėl to, kad kažkada Brajenas išvyko į Australiją. Filmas utriruotas į darbą, vos tik grįžęs Brajenas yra užverčiamas klausimais ir spaudimu, jog tuoj privalo dirbti, užsidirbti ir eiti į priekį (kažkas labai lietuviško, ar ne?). Šioms šeimoms darbas yra visa ko pamatas, todėl Brajenas imasi austrių verslo, tiesa, kiek nelegaliai, su motinos pagalba, kol vieną dieną neateina skundas, jog galimai Brajenas išprievartavo merginą ir tada motinos pasaulis suvyruoja...

 

Viskas su šiuo filmu tvarkoje, tačiau tenka pripažinti, jog jis labai slogus visomis prasmėmis. Žemi violončelės garsai, prislopintos šiaurietiškos spalvos, tamsi ir šalta jūra, sunkus darbas žuvų fabrike, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, lėtumas, miestelio žmonių skersuojantys žvilgsniai. Galima sakyti, jog kartu tai viskas, kas šalčiausia ir sudėta į šį filmą, bet iš kitos pusės viskas pateisinama ir iliustratyvu. Šiaip labai mėgstu užgimusį kino naująjį liūtą Paul Mescal, tačiau šis filmas iš esmės aktorės Emily Watson smuikelis, ji čia svarbiausia ir jos sukurtas motinos paveikslas, sakyčiau, įkūnija tai, ką paprastai mėgsta motinos tokiuose prasikaltusio vaiko filmuose – ginti vaiką iki tol, kol nukrenta abejonės kaukė. Tam tikra prasme filmas pateisina savo pavadinimą, tik šįkart Ailyn sukūrė savo vaiką ir nesugebėjo jam perteikti visko, kas geriausia, nes tikriausiai buvo per naivi ir neatidi, todėl ją ištinka Medėjos likimas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.0 

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bloga nuo savęs" / "Syk Pike"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Norvegų režisierius Kristoffer Borgli šiemet tikrai man bus įsimintinas. Šių metų pradžioje žiūrėjau jo naujausią dramą „Sapnų scenarijus“ ir jis, nors ir ne šedevras, tačiau pateikė įdomių režisūrinių sprendimų. Tai buvo gana originali istorija, tad nusprendžiau dar kartą suteikti režisieriui šansą ir pažiūrėti jo skandinavišką filmą „Bloga nuo savęs“ (norv. Syk pike) (2022), iš kurios, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis. Maniau, kad gausiu kokį nors skandinavišką mistifikuotą detektyvą su siaubo trilerio elementais, tačiau nieko panašaus – gavau socialinę šiuolaikinę aktualią satyrą apie narcizus!

 

Filmas išties originalus, nes leido žiopčioti iš nuostabos, kadangi niekur dar nemačiau taip įdomiai išplėtoto probleminio narciziškumo. Pagrindiniai veikėjai – Signe ir Tomas yra didžiuliai narcizai ir laimingi jie jaučiasi tik tol, kol yra lygiaverčiai bendrininkai, kurie stengiasi iš visuomenės, tėvų, artimojo rato draugų gauti dėmesio, tačiau kai vienam itin pasiseka, Signė pasijaučia nebereikalinga, pamiršta. Iš tikrųjų toji Signė niekuo neypatinga, ji paprasta padavėja, dirba aptarnavimo sferoje ir jokiais talentais ar aistromis nepasižymi, išskyrus tuo psichiniu sutrikimu, kad jai žūtbūt reikia dėmesio. Per draugą ji užsisako rusiškų tablečių, kurios subjauroja jos kūną (tiesa, pasekmes ji žino, tai sąmoningas sprendimas) ir netrukus Signės sveikata labai pašlyja, tačiau kiek ji sulaukia artimųjų dėmesio, kai atsiduria ligoninėje! Netrukus jos subjaurotas veidas tampa populiarus, ji kviečiama į TV laidas ir iš savo bjaurasties ji sulaukia tiek gailesčio, kiek visada norėjo.

 

Iš vienos pusės filmas šlykštokas, nes Signės veiksmai akivaizdžiai rodo psichinio sutrikimo diagnozę, tačiau užuot sulaukusi ar prašiusi pagalbos ji įtvirtina savęs žalojimą dėl meilės trūkumo iš aplinkos. Jau tampa kliše sakyti, jog didžiąją sėkmės ir dėmesio energiją žmonės susirenka darydami ir filmuodamiesi beprotiškiausiose situacijose ir dėdami tą medžiagą į socialinius tinklus. Iš esmės toks dėmesio troškulys yra panašus į Signės diagnozę, o ką mes esame pasiryžę padaryti tokio, kad sulauktume patiktukų ir pripažinimo? Filmas iš esmės ir apie manipuliatyvią jaunąją kartą, kuri linkusi save įsprausti į aukos poziciją (dažnai net ne sąmoningai), kad gautų užuojautos ir nebūtų verčiami prisiimti atsakomybės. Filmas, aišku, perspaustas, nes visgi satyra, tačiau argi visuomenė ne pati užaugina tokius destrukcinius manipuliatorius? Kol prisistatinėjame viešai deklaruodami savo sutrikimus, mes aikčiojame iš nuostabos, kaip pranokti ir kaip baisiau pateikti savo triuškinančias patirtis, kad sulauktume pritarimo ir užuojautos. Panašiai kaip Signė traumas patyrusiame anoniminiame ratelyje pajaučia, kad netgi čionai daugiau dėmesio gauna tie, kurių šiurpesnės istorijos. Kai neturi tos baisios traumos (tavęs niekas neprievartavo, neprimušė, nereketavo, tavo namai nesudegę, neturi mirtinos ligos...) reikia susikurti savo viešąją traumos ir kančios istoriją, kad būtum matomas. Išties filmas nepaprastai aktualus, juk ši tendencija vis stiprėja.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vilija Blinkevičiūtė apie tai, kodėl nebus premjere

 

Sveiki

„Esu įsitikinusi, kad beveik 65 metų ministrei pirmininkei būtų sudėtinga dirbti, nes esu pensininkė ir tikrai įvertinau per visą tą laikotarpį rinkiminį koks tai būtų atsakingas darbas, kiek tai reikalautų sveikatos ir jėgų. Tikrai nuoširdžiai sakau, kad turiu priimti tokius sprendimus, kad Vyriausybė būtų darbinga ir ministras pirmininkas. O užimti postą vien tam, kad jį užimti, niekada neturėjau tokio noro <...> Aš neturiu tokių galimybių atlikti ministro pirmininko pareigas, pirmiausiai įvertinant mano amžių ir sveikatą.“ Vilija Blinkevičiūtė.

 

Pilasi ir pilasi rinkėjų ar nekentėjų memai

Iš interneto sterblės į internetą,

Iš tulžies į tulžį.

 

Beveik išdavikė, beveik Salomėja.

Ak, Vilija, Vilija... Kur tu dingai?

 

Kodėl baigėsi meilė visiems nuskriaustiems?

Ir kur politika užkasė kaulą,

Gal Paluckas atkas...

 

Bet ir Jėzus Judui juk sakė:

„Dar nepragiedus gaidžiams...“

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 77: rudeninių lapų lagaminas – dėkingumas už patirtis

 Sveiki,

 

Kai kyla poreikis vis atsinaujinti – atsinaujink. Pastarosiomis dienomis ir galgi savaitėmis nešioju mintį, kad turiu anokiu ar kitokiu būdu kaip nors perkeisti save į kitokį, kad jausčiausi dar geriau, dar puikiau, dar šviesiau. Kartais tas poreikis būna iš pretenzijų sau: kad netobulas, kad dar trūksta, kad reikėjo labiau pasistengti, nedaryti ano ar kitko – žodžiu, susiję su trūkumais. Kartais toms permainoms mes ruošiamės metų metus ir niekaip – retsykiais jaučiuosi ir aš taip. Manau, kad tai įsitikinimas, kad jau čia ir dabar, arba jau netrukus, gal net nuo pirmadienio. Jeigu tos permainos ir neateina, gal jos ir neturi ateiti, reikia tiesiog praregėti ir pamatyti tai, kas geriausia dabar aplinkui – juk tai irgi pokytis, ar ne taip?

 

Ruduo jau slenka pamažu prie žiemos. Vilnius išprotėjęs. Pilnas moliūgų, klegančio jaunimo, kurie neriasi iš kailio dėl tuoj būsiančio Šiurpnakčio. Kodėl jie taip nenoriai prisimena Užgavėnes? Tai kas panosėje – svetima, kas iš už Atlanto – kaip sava. Argi nekeista, kaip amerikietiška kultūra pakeitė mūsų tikrovę? Sostinėje lyja ir jau baigia pamažu nuo medžių nusišerti lapai. Ruduo šiemet man buvo brangus ir dosnus, nors dar nesibaigė, bet jaučiu, kad mėgstamiausias rudens etapas jau pasibaigė. Lapų lagaminai sukrauti ir belieka ne tiek apmaudas, kiek tas dėkingumas, kurį norisi dauginti ir nepaleisti, nes jis, jaučiu, iš tikrųjų yra tikras ir daro tikrus, mano akimis matomus ir nematomus, pokyčius. Viską, ko kažkada norėjau, turiu, belieka tik mėgautis, mėgautis, mėgautis...

 

Įsivaizduojate, galgi net mes visi vienokiais ar kitokiais būdais gavome savo svajonės gabalus. Vieni norėjo pilies, tarkim, ir jie bent kartą sudėliojo pilies puzzle iš 4000 detalių – argi matricoje tai ta pilis ne ta pati, kas ir tikroji? Galima juoktis ir nesureikšminti, bet galime būti dėl vieno ramūs – viskas jau seniai viskuo pasirūpinta, belieka išsitiesti ant sofos ir atsigerti karštos kakavos arba trintų aviečių su medumi arbatos – vakar gurkšnojau, nepaprastai skani. Argi tai nėra stebuklas?

 

Maištinga Siela