Jubiliejinis Kino pavasaris 2025: festivalio pabaiga, patirtys, kritika, pagyrimai, įspūdžiai, pastabos

 

Sveiki, Kino pavasario gerbėjai,

 

Dar vieneri Kino pavasario metai ir dar vienas įsimintinas festivalis. Pažiūrėjau kiek daugiau nei 10 filmų, bet man festivalis tikrai nesibaigė ir su jo pratęsimais esu numatęs tikrai dar ne vieną seansą ir kino filmą, kurį tikrai pažiūrėsiu.

 

Kaip visada noriu pasidžiaugti, jog Kino pavasaris yra tradicija. Tradicija eiti į kiną, planuoti, žymėtis, patirti, išgirsti, pamatyti, mąstyti, stebėtis ir erzintis, žinoma, taip pat. Kuo šie Kino pavasario metai buvo įdomūs ir neįdomūs? Apie tai šiek tiek brūkštelsiu į paraštes.

 

Pirmiausia gal pradėsiu nuo pastabų ir šiokių tokių priekaištų. Nežinau, kaip vilniečiai ir kiti miestai, tačiau Klaipėdoje kaip niekad pristigo Kino pavasario sklaidos. Gal nebeapsimoka reklamuoti? Nebemačiau mieste nė vienos afišos, kviečiančios į festivalį (gal jų ir būta, specialiai pasidairydavau, bet neaptikau). Kiek žinau „Arlikine“, Klaipėdos Kultūros fabrike, tikrai būta iškabų ir reklamų, tačiau man tai kitas miesto galas, todėl dažniausiai filmus žiūrėdavau Forum Cinemas kino teatre (švieslentėse kai kada skelbdavo Kino pavasario festivalį). Žinokite, buvo labai nyku. Žmonių iki dešimties, rečiau iki 20-25, tad salė būdavo pustuštė, nepriklausomai nuo savaitės dienos. Jokių skrajučių, jokių programėlių prie įėjimo ar kasos aparatų – nieko. Gerai, kad dar internete gali įeiti ir pasitikrinti, pasižiūrėti, o būdavo metai prieš karantiną! Pasitikdavo jaunimas šypsenom, palinkėjimais, balsadėžėm, saldainiais, būta ir pristatymų. Jautėsi šventė. Anksčiau.

 

Na, bet ne į žmones ateini pasižiūrėti, o gero autorinio kino. Labai patiko tie moters balso (Rasa Samuolytė?) įrašai prieš filmus, kurie keliolika sakinių nusakydavo Kino pavasario esmę, kodėl žmonės traukia pasižiūrėti nekomercinio kino. Tuos įrašus reiktų publikuoti Kino pavasario puslapyje kaip edukaciją! Žinoma, patiko ir šių metų pagrindinė muzika iš filmo „Cafe de Flore“.

 

Filmai? Kaip čia pasakius? Iš jubiliejinių metų tikėjausi kur kas daugiau. Praktiškai tai buvo silpniausias Kino pavasario sezonas nuo kokių 2009 metų, kai į jį pradėjau vaikščioti. Į pagrindinę Klaipėdos programą sugrūsti „pakomercinti“ filmai. Pirmasis, kurį pamačiau – danų filmas „Tylieji“. Eilinė banko apiplėšimo istorija, kurią galima pasižiūrėti per komercines televizijas. Kam tokius kišti į autorinio kino matomiausius? Būta ir pusėtino kino, tačiau mažai dokumentikos ir provakotyvaus, jaudinančio kino. Gal per tiek metų išlepau, nežinau, tačiau iš viso to, ką mačiau, išskirčiau norvegų „Armandas“ ir Irano „Šventosios figos sėkla“, pastarasis, sakyčiau, visai pelnytai tapo žiūroviškiausiu šio sezono filmu, nutolusiu nuo sukomercintų ir „saugių“ arba pernelyg teatralizuotų kaip „Žokėjus“ kino istorijų. Tam tikra prasme, šių metų sudėliota programa ir akcentai netgi labai nuvylė. Gal tiesiog tokie metai, kad nelabai koks derlius buvo? Manęs dar laukia „Queer“ ir „Vermiljas“ peržiūros, gal ten kas nors dar suskambės ir sujaudins.

 

Ak, tiesa, dera paminėti, kad festivalio bilietų kainos ir vėl išaugo. Aišku, galėjau pirkti paketus, kažkaip sutaupyti, bet ir tie paketai taip pat pabrangę, o ir nežinia, ar būčiau kaip nors susidėliojęs filmus, nes darbų asmeninių taip pat išpuldavo, tačiau, jeigu reikėdavo seanso, vietų visada pilna, tik kai kurie filmai sudėti ne laiku ir ne vietoj, bet dėl to zyzti neverta, nes juk visko ir nereikia pamatyti, tačiau, atrodo, kad kitąmet tikriausiai niekas pernelyg nesikeis, o bilietai tik brangs kaip ir viskas, kas yra aplink mus.

 

Tiesa, prie trūkumų išskirčiau pasikeitusį Kino pavasario logotipą, kuris daugeliui mano internautų irgi nepatiko. Tai, atrodo, trečias ar ketvirtas per 30 metų logotipas ir jis išvis neišskirtinis. Deja, labai gaila, kad per tiek metų Kino pavasaris nesugebėjo susikurti tarptautiniu mastu atpažįstamo logotipo. Praėjusiųjų sezonų taip pat nebuvo patrauklus, tad net nežinau, ką ir pridurti.

 

Bet kokiu atveju, ačiū Kino pavasario organizatoriams ir už tokį sezoną, nes yra ką veikti visa tai organizuojant ir gyvenant dėl to, kad žmonės pamatytų kuo įdomesnį ir įvairesnį kiną. Linkiu stabilumo, kieto ir provokatyvaus kino.

Įvairių laikų Kino pavasario logotipai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Alfonsas Nyka-Niliūnas apie negalėjimą skaityti ir mąstyti

 

Laba,

 

„Skaitau, bet raidės, atsitrenkę į akis nepasiekę sąmonės, negyvos krinta atgal į atverstos knygos puslapius.“ Alfonsas Nyka-Niliūnas.

 

Vakar kažkaip perskaičiau šį Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentą. O kaip dažnai juk ir man būna, kada perskaitai puslapį teksto, o niekas neįvyksta ir neužsifiksuoja.

 

Maištinga Siela

Europos šalių ir Lietuvos miškingumas procentais (lentelė, reitingas) / Forest area in the EU

 

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie Umberto Eco asmenybę ir reikšmę Europai

 

Sveiki,

„Umberto Eco buvo tobulas įsikūnijimas erudito ir intelektualo, kuris su vienoda aistra gyvena ir praeityje, ir dabartyje – kuris besąlygiškai myli savo knygas ir istorinius siužetus, bet niekada nenusisuka nuo dabarties. Jis savo kūryboje tiesiog tobulai sutaikė aukštąją ir populiariąją kultūras, jo mintyse ir kalbose jos nesipyko – lygiai kaip internetas nekonfliktuoja su knygą. <...> Išėjus Eco, Europa prarado vieną iš didžiausiųjų savo patriotų ir Proto Respublikos piliečių. Skaitytojai neteko didžio autoriaus, kuris dalijosi su jais pasaulio ir žmogaus nepažinumo pojūčiu bei paslaptimi. Meistras nei liūdėjo dėl pasaulio kaitos, nei svaidė prakeiksmus – nebuvo kada, reikėjo stebėti ir mąstyti. Smalsiam protui nėra kada liūdėti.“ Leonidas Donskis

 

Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė šokėja" / "Paskutinis šou" / "The Last Showgirl"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tų režisierių Coppolų tiek daug, kad kaskart reikia lįsti į internetą ir pasižiūrėti, kuris iš jų – senelis, vidurinioji karta ar jau anūkų kūrybinis darbas. Gia Coppola – iš šios kino režisierių itališkosios dinastijos yra trečiosios kartos jau kine sukūrusi ne vieną darbą, tačiau iš jos kraičio kol kas pamačiau tik „Paskutinė šokėja“ (kai kur verčiama „Paskutinis šou“) (angl. The Last Showgirl) (2024), kuriame kiek netikėtame amplua pagrindinį vaidmenį sukuria buvusi sekso simbolis ir aktorė Pamela Anderson.

 

Šie metai kažkokie vyresniųjų moterų aktorių sugrįžimai ir įvertinimai, matyt, eidžizmas pasiteisino ir kino industrijoje, todėl vis įdomesnių ir matomų vaidmenų sukuria vyresnės aktorės. Tiesa, sukurdavo jos ir anksčiau, tik gal ne tiek buvo iškeliamos ir įvertinamos prestižiniais įvertinimais kaip, pvz., šiemet Demi Moore. Pamela Anderson už „Paskutinę šokėją“ taip pat gavo svarių savo karjeroje kino nominacijų ir pati teigė, kad tokio rimto vaidmens laukė visą savo gyvenimą, nes iki tol ji atlikdavo arba kvailų, arba hiperseksualizuotų blondinių vaidmenis.

 

Istorija pasakojama iš Las Vegaso, nuodėmių miesto, kur dirba P. Anderson sukurta veikėja Šelė viename iš pramogų kazino imperijų, kur kas vakarą vyksta seksualūs šokio pasirodymai (kažkodėl kostiumai man priminė plunksnuotas buvusias Ryčio Cicino šokėjas). Pasaulis keičiasi ir šios klasika tapusios šokėjos tampa nebereikalingos, laikomos atgyvenomis, o jas keičia nauji savininkai ir jų norai perteikti komiškai gašlius pasirodymus, kurie neturi nieko bendra su Šelės morale. Gavusi žinią Šelė sunkiai grumiasi su tuo, kad 30 metų atidavė šiems pasirodymams, paaukojo gražiausias motinystės akimirkas, o dabar tiesiog viską teks pradėti nuo nulio, negalės pasiimti net kostiumo, kuriuos tiek metų dėvėjo pasirodymo metu.

 

Filmas gana slogus, jis apie amžizmą ir pokyčius šou versle: senos ir nebepatrauklios šokėjos virsta pigiomis kokteilių padavėjomis alkoholikėmis kaip Anetė (aktorė James Lee Curtis), nesukūrusios šeimos. Šelė sulaukia savo dukters kaltinamų už tai, kad ji paaukojo jųdviejų motinos ir dukters ryšį naktiniams pasirodymams, todėl jautriajai Šelei atrodo, kad ji darė nepakankamai. Aplinkiniai taip pat meta užuominas, kad ji paaukojo savo gyvenimą tuštiems pasirodymams, pramogų verslui užuot išties ką nors gyvenime sukūrusi teisingo ir savito. Šelė skaudžiai kremtasi ir negali priimti fakto, kad jos būvimas scenoje, kur ji tiek metų taip gerai jautėsi, iš tikrųjų buvo tuščios iliuzijos, o jos būvimas pamainomas kur kas jaunesnių šokėjų...

 

Išties Pamelai Anderson, sakyčiau, teko sudėtingas vidinių pastangų reikalaujantis vaidmuo ir, manau, jai pavyko. Jos sukurta trapioji Šelė įkūnija daugelį pramogų versle dirbančių senstelėjusių moterų sunkumus ir nelengvus pasirinkimus. Kiek žmogus yra atidavęs dėl svajonės ir kaip gyvenimas šito neįvertina? Jautriai perteiktas Šelės vaidmuo netgi jaunam žiūrovui leidžia susimąstyti, kaip veikia darbo rinka ir asmeniniai lūkesčiai. Slogi socialinė aplinka, sutrūkinėję šeiminiai ryšiai, žlunganti idilė išties supurto filme vaizduojamas moteris, bet pabaiga viltinga, nes po gyvenimiškos turbulencijos ateina reikalingi pokyčiai ir nauji suvokimai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Lady Gaga – Mayhem [vinyl / 2LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: Lady Gaga – Mayhem [vinyl / 2LP] (2025) 

Maištinga Siela

Stendas, afiša, reklama: Spektaklis „Žemaitė N. 18(0)“ (režisierė ir ansamblio „Lietuva“ vyr. choreografė – Aušra Krasauskaitė)

 

Šokio spektaklis „Žemaitė N. 18(0)“ – tai nauja nacionalinio ansamblio „Lietuva“ premjera, skirta legendinei rašytojai Žemaitei. Šis modernus šokio spektaklis siekia atskleisti ne tik Žemaitės kūrybą, bet ir jos kaip moters asmenybę, jos stiprybę, nepriklausomybę ir drąsą. Spektaklio kūrėjai modernią choreografiją harmoningai derina su etno motyvais, taip sukurdami unikalų ir įtraukiantį reginį.

Spektaklyje naudojama moderni šokio kalba, kuri leidžia naujai interpretuoti Žemaitės gyvenimo istoriją. Moderni choreografija papildoma etno motyvais, kurie suteikia spektakliui autentiškumo ir ryšio su lietuviška kultūra. Spektaklyje skamba specialiai šiam pastatymui sukurta muzika, kuri pabrėžia emocinę spektaklio atmosferą. Spektaklio scenografija ir kostiumai kuria įspūdingą vizualinį pasakojimą, padedantį giliau suvokti Žemaitės gyvenimo kontekstą.

 

Šis spektaklis – tai bandymas pažvelgti į Žemaitę iš naujos perspektyvos, atskleidžiant jos gyvenimo ir kūrybos aktualumą šiuolaikiniam žiūrovui. Spektaklis „Žemaitė N. 18(0)“ – tai ne tik šokio pasirodymas, bet ir savotiška kelionė per Žemaitės gyvenimą, kupiną meilės, drąsos ir kūrybos.

 

Maištinga Siela