Vinilinė plokštelė: Miley Cyrus – Something Beautiful [vinyl / LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: Miley Cyrus – Something Beautiful [vinyl / LP] (2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sam Smith – BBC Proms At The Royal Albert Hall [vinyl / 2LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: Sam Smith – BBC Proms At The Royal Albert Hall [vinyl / 2LP] (2025)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Club Sounds 2000Er [vinyl / 2LP] (2025)

 
Apie muzikos hitų albumą: Club Sounds 2000Er [vinyl / 2LP] (2025)

Maištinga Siela

Feministinis "Literatūra ir mena(s)" numeris: 2017 metų vs. 2025 metų numerį (istorija)

2017 m. feministinis „Literatūra ir menas“ numeris

Žurnalas „Literatūra ir menas“, ilgametis Lietuvos kultūros savaitraštis, apimantis platų meno ir visuomenės temų spektrą, 2017 metais atkreipė dėmesį į aktualią ir diskutuotiną temą – feminizmą. 2017 m. kovo 31 d. pasirodęs numeris (Nr. 3591) išsiskyrė tuo, kad jame didelė dalis turinio buvo skirta lyčių lygybės, moterų padėties visuomenėje ir feministinės minties apraiškoms. Nors žurnalas retai oficialiai deklaruoja specialius „teminius“ numerius, šis aiškiai atspindėjo ryškų posūkį šia linkme.

Šio numerio pasirodymas nebuvo atsitiktinis. Jis sutapo su stiprėjančiomis diskusijomis apie feminizmą Lietuvoje ir visame pasaulyje, ypač po 2016-2017 m. įvykių, kurie iškėlė į viešumą moterų teisių ir lyčių lygybės klausimus. „Literatūra ir menas“ numeris tapo platforma, kurioje buvo gvildenami įvairūs feminizmo aspektai: nuo jo teorinių pagrindų ir istorijos iki praktinių problemų, tokių kaip lyčių stereotipai, smurtas prieš moteris ir moterų reprezentacija kultūroje bei politikoje. Jame publikuoti straipsniai, esė, interviu ir apžvalgos atspindėjo tiek akademines, tiek menines perspektyvas, leidžiančias skaitytojams giliau pažvelgti į sudėtingą feminizmo reiškinį.

Tokio turinio numerio pasirodymas tokioje prestižinėje kultūros publikacijoje kaip „Literatūra ir menas“ turėjo didelę reikšmę. Visų pirma, tai patvirtino feminizmo diskurso legitimumą Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Leidinys pripažino, kad lyčių lygybės ir moterų teisių klausimai yra ne tik socialinės, bet ir giliai kultūrinės problemos, vertos rimtos analizės ir diskusijos. Antra, numeris suteikė svarbią platformą feministinei minčiai ir balsams, kurie galbūt ne visada lengvai rasdavo vietą pagrindinėje žiniasklaidoje. Jis padėjo formuoti platesnį supratimą apie feminizmo tikslus ir idėjas, skatino kritinį mąstymą ir dialogą visuomenėje. Šis numeris išlieka svarbiu kultūrinio diskurso atspindžiu apie feminizmą Lietuvoje 2017 metais.

2025 metų feministinis „Literatūros ir meno“ numeris

Šį išskirtinį žurnalo numerį kuravo žinomos Lietuvos kultūros veikėjos: dailėtyrininkė, parodų kuratorė ir poetė Laima Kreivytė bei rašytoja ir vertėja Akvilina Cicėnaitė. Jų iniciatyva buvo įkvėpta prieš trisdešimt metų vertėjos Karlos Gruodis sudarytos tekstų rinktinės „Feminizmo ekskursai“. Kuratorės siekė išsiaiškinti, kiek šiandien gyvos feminizmo idėjos ir kaip per tą laiką pasikeitė visuomenė, literatūra ir menas.

Žurnalo turinys skaitytojams siūlo savotiškas „feminizmo ekskursijas“, gilinantis į įvairius šios temos aspektus. Jame galima rasti straipsnių, analizuojančių moterų vietą kanonuose ir sovietmečiu, taip pat tyrinėjančių kūrėjų kelią Lietuvos kultūroje. Tarp svarbiausių šio numerio dalių – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių

Natalijos Arlauskaitės ir Dovilės Jakniūnaitės pokalbis pavadinimu „Kol dėstėme feminizmą“, atskleidžiantis akademinės perspektyvos įžvalgas apie feminizmą.

Maištinga Siela

Mėnesinis kultūrinis žurnalas "Durys" (leidybos istorija, dienraščio "Klaipėda" priedas) triptikas

Sveiki, skaitytojai,

Šiek tiek vėl leidybinės istorijos apie kultūros leidinius.

Žurnalas „Durys“ Klaipėdoje – tai ilgametis mėnesinis nekomercinis kultūros ir meno žurnalas, kuris nuo pat įkūrimo yra neatsiejama Vakarų Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis. Leidžiamas lietuvių kalba ir platinamas kartu su apskrities ir miesto laikraščiu „Klaipėda“, „Durys“ tapo savotišku uostamiesčio meno ir kultūros pulso matuokliu.

Žurnalo istorija ir raida

„Durys“ dienos šviesą išvydo 1995 metais. Nuo pat pradžių žurnalas buvo skirtas plačiam kultūros spektrui: scenos ir vaizduojamiesiems menams, literatūrai ir apskritai Klaipėdos krašto bei Vakarų Lietuvos kultūrinėms aktualijoms. Per savo gyvavimo metus „Durys“ keitėsi ir augo – nuo pirmojo numerio iki dabartinio formato. Reikšmingas pokytis įvyko 2003 m. balandžio mėnesį, kai prie „Durų“ prisijungė atnaujinti literatūriniai „Gintaro lašai“. Šis leidinys, turintis savo istoriją nuo 1985 metų, papildė „Durų“ turinį ir sustiprino jo literatūrinę pusę. Nuo 2014 metų, minint 20-ąsias leidimo metines, „Durys“ įgavo dabartinį, išplėstą formatą – tapo mėnesiniu, 64 puslapių apimties, spalvotu kultūros ir meno žurnalu.

Redaktoriai ir leidinio komanda

Nuo pat „Durų“ įkūrimo ir iki šiol pagrindinė leidinio siela yra kultūros žurnalistė ir teatrologė Rita Bočiulytė. Ji yra ir žurnalo įkūrėja, ir nuolatinė redaktorė bei sudarytoja. Jos ilgametis atsidavimas ir patirtis kultūrinėje žurnalistikoje užtikrina „Durų“ kokybę ir aktualumą.

Leidimas ir turinys

„Durys“ leidžiamos vieną kartą per mėnesį. Pagrindinis platinimo būdas yra kartu su dienraščiu „Klaipėda“, tačiau žurnalą taip pat galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose arba užsiprenumeruoti atskirai.

Žurnalo turinys apima platų kultūros ir meno lauką. Jame rasite išsamius straipsnius ir interviu apie:

Teatrą: spektaklių recenzijas, teatrų naujienas, interviu su aktoriais ir režisieriais.

Vizualiuosius menus: parodų apžvalgas, straipsnius apie dailininkus, skulptorius, fotografus.

Literatūrą: knygų recenzijas, interviu su rašytojais, poezijos ir prozos ištraukas, literatūros renginių apžvalgas.

Muziką: koncertų apžvalgas, interviu su muzikantais.

Bendrąją kultūrą: straipsnius apie kultūros paveldo išsaugojimą, miesto renginius, kultūrines iniciatyvas ir diskusijas.

„Durys“ yra ne tik informacijos šaltinis, bet ir svarbi platforma vietos menininkams ir kultūros veikėjams pristatyti savo kūrybą ir idėjas, o skaitytojams – giliau pažinti ir įsitraukti į Klaipėdos regiono kultūrinį gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie poetės Salomėjos Nėries atminimą ir paminklą

 

Sveiki,

„Neslėpkime to, kas buvo blogai padaryta, tų klaidų, dėl kurių ji labai gailėjosi ir graužėsi. Vis dėlto, nepamirškime, kad ji buvo poetė ir yra labai svarbi mūsų kultūros proceso dalis. <...> Manau, kad atmintis yra žymiai sudėtingesnė, ji visą laiką yra konfliktiška, visą laiką turi baltų, juodų dėmių. Nėra lengvų pasakojimų. Reikia sugebėti su savo traumomis taip pat gyventi ir sugebėti į jas pažvelgti racionaliai, jų neslėpti, jas apmąstyti, aptarti.“ Laima Kreivytė

Maištinga Siela

Knyga: Andrew Sean Greer "Arturas Vargas"

 

Andrew Sean Greer. „Arturas Vargas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 258.

Sveiki, skaitytojai,

„Šiaip ar taip, kone stebuklas, kad jie čia. Ne todėl, kad atlaikė alkoholį, hašišą ir migrenas. Visiškai ne todėl. O todėl, kad atlaikė viską gyvenime – pažeminimus, nusivylimus, širdgėlą ir prarastas progas, prastus tėvus, prastus darbus, prastą seksą ir prastus narkotikus, visas gyvenimo keliones, klaidas ir griuvimus veidu į purvą, kad sulauktų penkiasdešimties ir atkaktų čia: į šį torto glazūros gamtovaizdį, šiuos aukso kalnus, prie staliuko, kuris jau matosi ant kopos, nukrauto alyvuogėmis, pita ir taurėmis, vynui šąlant ledukuose, saulei jų atvykimo laukiant kantriau už bet kokį kupranugarį (p. 175).“

Apie amerikiečių rašytojo Andrew Sean Greer (g. 1970) knygą Arturas Vargas (angl. Less) sužinojau perskaitęs rašytojos Patricijos Tilvikaitės interviu, kur ji dalijosi LGBTQ+ knygomis, pasirodžiusiomis lietuviškai per pastaruosius penkerius metus. Knyga 2017 metais grožinėje kategorijoje pelnė Pulitzerio literatūrinę premiją, o knyga yra sulaukusi 2022 metais ir tęsinio (angl. Less Is Lost), tiesa, nežinia, ar knygos tęsinį leidykla vers į lietuvių kalbą. Pirmąją knygos dalį išvertė Ina Rosenaitė, o išleido leidykla Balto.

Šiemet skaitau nemažai LGBTQ pasirodžiusių romanų ir tenka pripažinti, kad pagaliau turime ne psichuojančius ir prieš homofobiją bei su savo homoseksualumo traumomis kovojančius ir mirštančius atstumtuosius, socialinių paraščių žmones, o iš tikrųjų šmaikščius, ironiškus pasakojimus, kurie, priešingai ne Mažas gyvenimas, pasiūlo netgi laimingas pabaigas. Neseniai skaityta Nenad Veličković Sachibas. Impresijos iš depresijos (Slinktys, 2025) pasižymėjo neįtikėtinu humoru, kuris atvėrė vakariečių ir Balkanų politinį dvilypumą. Paaugliams ir jaunimui skirtas Benjamin Alire Sáenz Aristotelis ir Dantė atranda visatos paslaptis (Alma littera, 2022) vėlgi padovanojo skaidrią savęs priėmimo istoriją su laiminga pabaiga. Atrodo, pagaliau mus pasiekė knygos, kurios verčiamos ne dėl to, kad atskleidžia disfunkcines asmenybės dalis dėl savo seksualumo, o priešingai – užpildo ir integruoja tai, ko iš tikrųjų nebuvo verstinėje grožinėje literatūroje, t. y. šie žmonės yra žmonės ir jie gyvena savo gyvenimus kaip ir visi.

Veikėjas Arturas Vargas – tuoj penkiasdešimtmetį pasitiksiantis vidutinis rašytojas, neturintis ko prarasti, nes jo kur kas jaunesnis mylimasis Fredas neseniai jį paliko ir pakvietė į savo ir naujojo mylimojo vestuves. Absurdiška, tačiau Arturas Vargas bėga nuo šių vestuvių ir leidžiasi į kelis mėnesius truksiančią literatūrinę kelionę po pasaulį (Meksika, Italija, Prancūzija, Marokas, Vokietija, Indija ir Japonija), kuriame jis susipažįsta su įvairiais žmonėmis, bėga nuo praeities, kad užsimirštų, tačiau atsitinka taip, kad kiekvienoje kelionės atkarpoje vienaip ar kitaip Arturas Vargas sutinka vis kokių nors pažįstamų, kurie primena ne tik Fredą, kuris, pabaigoje paaiškėja, yra tikrasis pasakotojas, bet ir apie Robertą, pirmąją Arturo Vargo meilę, kurį paviliojo iš jo tikrosios žmonos, pripažintą tikrąją literatūrinę žvaigždę, kuriai Arturas niekada negalėjo prilygti.

Iš esmės Arturas Vargas liūdnas veikėjas, kuris kovoja su amžėjimu, tiksliau – bando susitaikyti su tuo, kad nugyveno jau didžiąją savo gyvenimo dalį ir niekaip nepajėgia susitaikyti, kad jis vienišas. Vienatvė ir negebėjimas sukurti ilgalaikius sėkmingus vienos poros santykius Arturą, sakyčiau, varo į neviltį. „Iš kur tas begalinis poreikis turėti kitą žmogų kaip veidrodį? Kad pamatytų jame Arturo Vargo atspindį? Žinoma, jis sielvartauja – dėl prasto mylimojo, dėl karjeros, dėl knygos, dėl jaunystės – tai kodėl gi neuždengus tų veidrodžių, nenuplėšus širdį deginančio audeklo ir tiesiog leidus sau gedėti? Gal ir jam reiktų pabandyti būti vienam (p. 183).“ Nepaisant to, kad pagrindinis veikėjas visomis prasmėmis nesėkminga vidutinybė, tačiau veikėjas nuolat patenka į kuriozines situacijas, kurios, pagalvojau, taptų visai sėkminga komiška ekranizacija, pavyzdžiui, vienas juokingiausių knygos įvykių buvo, kaip Vargas skrido į Europą ir lėktuvui besileidžiant išgėrė migdomųjų, nes pamanė, kad kelionė dar tik prasidėjusi...

Apskritai sakant, aplinkinių homoseksualų rašytojų ir draugų požiūris į patį Vargą visada buvo paviršutiniškas, lyg jis tebebūtų amžinas Roberto rašytojo šešėlis, kuris niekada nepranoks San Francisko Rusų upės rašytojų mokyklos narių. Veikėjas, kuris nuvertinamas kitų, tačiau iš paskutiniųjų daro tai, ką gali savo literatūros pasaulyje, bandydamas susikurti individualų įvaizdį, tačiau net profesine prasme Vargui kelias ne visada rožėmis klotas. „Na, sakė išleisti. Atmetė. Primenu, kai pardaviau savo pirmąją knygą, leidyklos direktorius pasisodino mane savo kabinete ir rėžė ilgą prakalbą, kai jie žino nelabai daug sumokėję, bet leidykla yra šeima, o aš dabar tos šeimos narys ir jie investuoja į mane ne dėl šios knygos, bet visos mano karjeros. Tai buvo tik prieš penkiolika metų. Ir štai – manęs nebereikia. Nieko sau šeima (p. 169).“

Regis, tik sulaukęs beveik penkiasdešimties, išlaikęs gerą figūrą ir vilkintis mėlynu kostiumu (koks pavaizduotas ant knygos viršelio), pagaliau Arturas Vargas išaugo savo ankstesnį jautruolio įvaizdį, pagaliau jis patrauklus ir pastebimas žmogus, o šio mėlyno kostiumo motyvas, kurį galiausiai Indijoje sudraskys šuo, tampa Vargo identiteto sociume dalimi, kuriuo jis didžiuojasi. „Visų pirma, Vargas tam neturi fizinių savybių: jis visais atžvilgiais vidutiniškas. Toks paprasčiausias amerikietis, šypsantis ir mirksintis šviesiomis blakstienomis. Dailaus veido, bet šiaip jau niekuo neypatingas. Be to, jį nuo pat ankstyvos jaunystės kankina nerimas, dėl kurio mylėdamasis jis kartais pernelyg uolus, o kartais to uolumo stokoja. Techniškai kalbant: prastas lovoje (p., 114).“ Dėstydamas Vokietijoje jis iš studentų gauna Piterio Peno, „to jautruolio“, pravardę, kuri rodo, kad veikėjas visuomenėje atrodo nebrandus ir tą Arturas lyg ir supranta.

Andrew Sean Greer

„Bėda ta, kad tu blogas gėjus (p. 143),“ – sako jam vienas draugas po daugel metų. Kol didžioji dalis gyveno nuopuoliais ir didžiuliais atradimais, aistringai ir viskuo rizikuodami, atrodo, kad Arturas Vargas, nugyvenęs gyvenimą taip, kad gali parkristi lygioje vietoje ar užkliūti už bet ko kambaryje esančio daikto, tiesiog jis per trapus, todėl jis primena komišką Don Kichotą, žmogų idealistą, einantį plačiai atmerktomis akimis, kuris nesupranta, kokie pavojai iš tikrųjų jo tyko. Ką reiškia būti blogu gėjumi ir rašyti apie gėjus iš aukos pozicijos ir nemokėti visu tuo džiaugtis? Kuo Arturas Vargas skiriasi nuo visų savo aplinkinių homoseksualų? Jis tampa nepritapusiuoju, pilkoje masėje jo niekas nepastebi, nes jam trūksta charizmos, tačiau jis tuo pat metu, kaip vienas veikėjas pasakė negyvenamoje Indijos saloje kelionės metu, yra tiesiog tyras, todėl ir prastas, nesutvertas, kitaip sakant, būti intrigų, apkalbų, meilužių homoseksualų dinamiškame pasaulyje, kuriame don kichotams, tokiems kaip Arturui Vargui, nėra vietos.

Knygoje gali pasirodyti, kad per daug pabrėžiama Arturo Vargo seksualinė orientacija, tačiau būtent tai labiausiai pasakojime ir veikia, kuriant jo paveikslą, nes kas gi žmogus yra be savo seksualinės tapatybės? Viskas, kas mes esame, ir yra seksualinis gyvenimas, visi mūsų socialiniai santykiai, kad ir kaip neigtume, kad to nėra, visgi yra grįsti seksualumu ir lytiškumu. Veikėjas man kažkiek priminė liūdnąjį profesorių Pniną iš Vladimiro Nabokovo romano Pninas (Rara, 2020). Arturas Vargas ir Pninas turi nemažai panašumų, sakyčiau, Andrew Sean Greer, kurdamas savo veikėją, nemažai pasiėmė techninių pasakojimo elementų iš Nabokovo ir šįkart tai labai suveikė, nors šiaip skaityti Arturą Vargą gana paprasta, tekstas itin dideliu tirštumu kaip Pninas visgi nepasižymi, nes vyrauja visgi kelionių romano fabula. Veikėjas keliauja iš šalies į šalį, stengdamasis suvokti savo nugyventus metus, nemažai apgailestauja ir, kitaip sakant, jis tiesiog naivus ir šiek tiek melodramiškas, tad ir pasakojimo tonas toks kelionių aplink pasaulį su nuotykių romanistiniais elementais: tragizmą papildo juokingos kelionių situacijos. Asmeniškai man labiausiai patiko istorijos Vokietijoje, Prancūzijoje ir Maroke.

Visgi smagu, kad neturime herojų, veikėjas vidutinybė ir ši jo gyvenimo kelionė tikriausiai gali būti pati reikšmingiausia gyvenime, atverianti visiškai kitokį Arturą Vargą. Visgi būkime bėdni, tačiau teisingi: jeigu ne Pulitzerio premija, kažin, ar knyga būtų išversta kada nors į lietuvių kalbą. Knygos apie homoseksualius žmonės dažniausiai yra rizikingos, arba didelį dalį turi rinkos įtraukties nuveikti kokia nors literatūrinė premija. Bet geriau taip, negu niekaip. Ar Arturas Vargas geriausia, ką pastaruoju metu skaičiau? Tikriausiai ne, tačiau knyga turi ir intelektualinio polėkio, bet labiausiai man patinka tos senėjimo temos, kada dar nesukriošę žmonės bando priimti faktą, kad jie nėra sėkmingi ir galiausiai anksčiau ar vėliau vieną dieną mirs, kad ir ką jie bedarytų. Pasakysiu paprasčiau: knyga intelektualiai lengva, ji apie mus visus, apie mūsų pastangas atsinaujinti, pakeisti gyvenimo kryptį, kai vėjas nepučia palankiai, tada tenka pačiam pūsti į bures, kad vyktų esminis judėjimas. Pabaigoje pasidalinsiu dar viena patikusia citata iš knygos, kuri vėlgi, sakyčiau, sėkmingai charakterizuoja, kas tas Arturas Vargas yra iš tikrųjų.

„Čia, gulint šioje vietoje, jam turėtų būti dvidešimt penkeri ar trisdešimt, jaunas gražuolis nuogas vandeny. Besimėgaujantis gyvenimo malonumais. Kaip baisu, jei kas nuogą Vargą pamatytų dabar: rausvas iki juosmens, pilkas iki galvos, kaip tie seni dvigubi trintukai rašalui ir pieštukui. Jis dar nėra matęs kito gėjaus, kuris būtų sulaukęs penkiasdešimties, nė vieno, išskyrus Robertą. Pažinojo juos visus, kai jiems buvo keturiasdešimt, bet daugiau niekas iš jų nesulaukė; toji karta išmirė nuo AIDS. Vargo karta dažnai jaučiasi iš pionieriai, tyrinėjantys nežinomą žemę už penkiasdešimtmečio (p. 37).“

Maištinga Siela