4 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Jeffrey Eugenides, Herta Müller, Hanya Yanagihara, Giedrė Kazlauskaitė, Gabriela Cabezón Cámara

 

Jeffrey Eugenides (gimęs 1960 m. Detroite, JAV) yra žymus amerikiečių rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą už savo intelektualiai gilius ir emociškai turtingus romanus. Jis yra kilęs iš graikų ir airių imigrantų šeimos, o jo kūryboje dažnai nagrinėjamos tapatybės, šeimos istorijos, etninės priklausomybės ir Amerikos visuomenės temos. Eugenides pasižymi kruopščiu, daugiasluoksniu pasakojimu, kuriame persipina humoras, ironija ir gilus žmogiškumas. Už romaną „Midlseksas“ autorius 2003 metais buvo apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. Jo kūryba išsiskiria tiek literatūrine kokybe, tiek gebėjimu kalbėti apie universalias ir kartu labai asmeniškas patirtis.

Jeffrey Eugenides romanas „Midlseksas“ (orig. „Middlesex“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2002 metais. Tai epinė šeimos saga, apimanti tris graikų kilmės amerikiečių kartas ir pasakojanti apie nepaprastą pagrindinio veikėjo/pasakotojo, Kalės (Calliope) / Kelo (Cal) Stefanidžio, gyvenimą. Knyga prasideda nuo Kelo senelių, pabėgusių iš Smirnos tragedijos XX a. pradžioje ir atvykusių į Ameriką ieškoti „amerikietiškos svajonės“. Pasakojimas driekiasi per Didžiąją depresiją, prohibicijos laikus, Antrąjį pasaulinį karą, Detroitui tenkančius ekonominius ir socialinius sukrėtimus, iki pat šiuolaikinio Kalifornijos. Šiame plačiame istoriniame fone vystosi pagrindinė siužeto linija – pasakotojo Kelo gimimas ir brendimas su retu genetiniu sutrikimu, dėl kurio jis gimsta su dvigubais lyties požymiais (intersekso būsena), tačiau iki paauglystės auga kaip mergaitė Kaliopė.

Knyga yra apie tapatybės paieškas, lyties ir seksualumo sampratos sudėtingumą. Pasakotojas Kelas, jau suaugęs vyras, atsigręžia į savo praeitį, pasakodamas apie savo giminės kraujomaišą, kuri, kaip jis tiki, lėmė jo genetinę ypatybę. Detaliai aprašomas jo (kaip Kaliopės) gyvenimas mergaitės kūne, paauglystės sumaištis, kai atsiranda pirmieji įtarimai dėl savo kitoniškumo, ir neišvengiamas momentas, kai tenka susidurti su tiesa apie savo intersekso būseną. Knyga atvirai ir jautriai nagrinėja vidinius konfliktus, susijusius su lyties tapatybe, jos slėpimu, bandymu pritapti prie visuomenės normų ir galiausiai – apsisprendimu priimti save.

Pirmiausia, romanas giliai nagrinėja interseksualumo temą, kuri yra svarbi LGBTQ+ spektro dalis. Knyga atveria skaitytojui pasaulį, kuriame lytis nėra griežtai dvipolė, o tapatybė nėra iš anksto nulemta vien tik biologiniais veiksniais. Pasakodamas apie Kaliopės virsmą į Kelą, Eugenides detaliai aprašo ne tik fizinius, bet ir psichologinius bei socialinius iššūkius, su kuriais susiduria interseksualūs asmenys. Jis rodo, kaip visuomenės spaudimas „pasirinkti“ lytį ar „normalizuotis“ gali paveikti žmogaus gyvenimą, santykius ir savivertę. Knyga kelia klausimus apie lyties apibrėžimus, normatyvumą ir priverstinę dichotominę pasaulėžiūrą.

Antra, „Midlseksas“ tyrinėja seksualumo ir meilės įvairovę, nepriklausomai nuo lyties. Romano centre yra ne tik pasakotojo asmeninė lyties tapatybės kelionė, bet ir jo romantiški bei seksualiniai santykiai, kurie peržengia tradicines ribas. Kaliopės meilė merginai, vėliau Kelo santykiai – visa tai rodo, kad meilė ir trauka nėra apribota vien tik griežtomis heteronormatyvinėmis normomis. Knyga atvirai kalba apie homoseksualius santykius, jų sudėtingumą ir džiaugsmus, integruodama juos į platų šeimos ir visuomenės paveikslą.

Galiausiai, romanas yra stiprus komentaras apie socialinę tapatybę, priklausomybę ir „kitoniškumą“. Nors „Midlsekse“ nagrinėjamos platesnės imigracijos ir etninės tapatybės temos, Kelo patirtis, susijusi su jo intersekso būsena, tampa galinga metafora apie bet kokio „kitoniškumo“ patirtį konservatyvioje visuomenėje. Knyga rodo, kaip asmenys, kurie neatitinka visuomenės lūkesčių, gali būti stigmatizuojami, izoliuojami ir priversti slėpti savo tikrąjį „aš“. Eugenides darbas yra svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, nes jis suteikia retą ir giliai žmogišką įžvalgą į interseksualumo patirtį, tuo pačiu nagrinėdamas universalias meilės, šeimos ir tapatybės temas.

Herta Müller (gimusi 1953 m. Nitzkidorfu, Rumunijoje) yra iškili vokiečių rašytoja ir eseistė, 2009 metais apdovanota Nobelio literatūros premija už tai, kad „poezijos sutelktumu ir prozos atvirumu vaizduoja nužmoginto kraštovaizdžio gyvenimą“. Gimusi vokiškai kalbančioje bendruomenėje Rumunijoje, ji patyrė komunistinio diktatoriaus Nicolae Ceaușescu režimo represijas, ir didelė dalis jos kūrybos yra glaudžiai susijusi su šia asmenine patirtimi. Müller proza pasižymi unikaliu, poetiniu stiliumi, kuriame tikroviški, dažnai brutalūs vaizdai persipina su giliomis metaforomis ir simboliais. Jos kūrybos centre – totalitarinės sistemos smurtas prieš individą, atminties, tapatybės, tremties ir nutildymo temos, analizuojant, kaip represijos veikia žmogaus psichiką ir kalbos raišką, kuriant klaustrofobišką ir izoliuotą pasaulį.

Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“ (orig. „Atemschaukel“, lietuviškai kartais verčiamas ir kaip „Kvėpavimo sūpuoklės“) pasirodė 2009 metais. Tai giliai asmeniškas, pusiau autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie jauną vokiečių kilmės rumuną Leopoldą Aubergą, kuris po Antrojo pasaulinio karo yra deportuojamas į priverstinių darbų stovyklą Sovietų Sąjungoje. Knyga detaliai ir poetiškai, bet kartu ir brutalistiškai aprašo jo išgyvenimus lageryje: nuolatinį alkį, šalčio kančias, fizinį išsekimą, ligas ir nužmoginimą, kartu su nuolatiniu bandymu išsaugoti žmogiškumą, orumą ir atmintį nežmoniškomis sąlygomis. Pagrindinė knygos tema yra individo kova už fizinį ir dvasinį išlikimą totalitarinės sistemos gniaužtuose ir kalbos, kaip išlikimo įrankio, galia.

Kalbant apie sąsajas su LGBTQ temomis, svarbu pabrėžti, kad „Amo sūpuoklės“ nėra romanas, tiesiogiai nagrinėjantis homoseksualumą ar LGBTQ tapatybę kaip centrinę ar net ryškią siužeto ašį. Pagrindinis veikėjas Leopoldas yra jaunas vyras, kurio seksualinė orientacija romane nėra išsamiai tyrinėjama ar akcentuojama. Jo santykiai su kitais stovyklos kaliniais, nors ir intymūs savo tragiškumu, bendra kančia ir vienas kito palaikymu, yra veikiau susiję su universaliu žmogaus ryšio poreikiu ekstremaliomis išlikimo sąlygomis, o ne su romantiniais ar seksualiniais santykiais tradicine prasme. Autorei rūpi bendražmogiška patirtis apie žmogaus ribas totalitarinio smurto akivaizdoje.

Nepaisant to, vertinant plačiau, per tam tikras interpretacines prizmes galima įžvelgti netiesioginių sąsajų ar paralelių, kurios atliepia ir LGBTQ patirtis. Visų pirma, romane vaizduojama kalinių marginalizacija ir „kitoniškumo“ stigmatizavimas. Jie yra visiškai atskirti nuo visuomenės, traktuojami kaip „kiti“, „priešai“ ir yra verčiami kęsti nežmoniškas sąlygas vien dėl savo etninės kilmės ar politinio statuso. Ši patirtis gali būti lyginama su LGBTQ asmenų patirtimi, kurie taip pat istoriškai ir tebėra marginalizuojami, persekiojami bei stigmatizuojami dėl savo „kitoniškumo“ ar nukrypimo nuo visuomenės normų. Kančia, kurią patiria veikėjai dėl savo atstumties ir priklausomybės „svetimai“ grupei, gali rezonuoti su diskriminacijos ir atskirties patirtimis, su kuriomis susiduria LGBTQ bendruomenės.

Antra, knyga giliai nagrinėja kūno ir tapatybės kontrolę totalitariniame režime. Sistema siekia visiškai pavergti ir kontroliuoti kalinių kūnus, mintis ir net tapatybę – kalinys nužmoginamas, paverčiamas tik skaičiumi, darbo jėga, be jokių individualių savybių ar poreikių. Šią totalinę kontrolę galima sieti su tuo, kaip LGBTQ asmenys istorijoje buvo priversti slėpti savo tikrąją tapatybę, seksualinę orientaciją, prisitaikyti prie normų, o jų seksualumas ir kūnas buvo siekiami kontroliuoti, „išgydyti“ ar net „išnaikinti“. Nors tai nėra tiesiogiai seksualinė kontrolė, fizinė ir psichologinė represija turi tam tikrų paralelų su priespauda dėl lytinės tapatybės ar orientacijos.

Apibendrinant, „Amo sūpuoklės“ yra pirmiausia apie totalitarizmo siaubus ir žmogaus dvasios atsparumą, o ne tiesiogiai LGBTQ temai skirta knyga. Tačiau jos pagrindinės temos – marginalizacija, tapatybės praradimas ir žmogiškumo išsaugojimas priespaudos akivaizdoje – yra universalios ir gali sukelti rezonansą su LGBTQ asmenų patirtimis, susijusiomis su „kitoniškumu“, priespauda ir kova už teisę būti savimi.

Hanya Yanagihara (g. 1974 m. Los Andžele, Kalifornijoje) yra amerikiečių rašytoja, redaktorė ir kelionių rašytoja, išgarsėjusi savo romanų gilumu ir emociniu intensyvumu. Ji užaugo Havajuose, tačiau dažnai kraustėsi su šeima po įvairias JAV valstijas, o tai, kaip teigiama, paveikė jos gebėjimą kurti įvairialypius personažus ir tyrinėti žmogaus būties temas. Prieš tapdama bestselerių autore, Yanagihara dirbo redaktore „Condé Nast Traveler“ ir „T: The New York Times Style Magazine“, kurios vyriausiąja redaktore tapo 2017 m. Jos kūryba pasižymi drąsa nagrinėti skausmingas ir sudėtingas temas, o jos proza yra gili, tiršta ir jaudinanti, paliekanti stiprų įspūdį skaitytojams.

Hanyos Yanagiharos romanas „Mažas gyvenimas“ (orig. „A Little Life“) pasirodė 2015 metais ir greitai tapo pasauliniu fenomenu, sukėlusiu audringas diskusijas ir sulaukusiu tiek gilaus pripažinimo, tiek kontroversijų. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie keturių koledžo draugų – talentingojo matematiko Džudo, aktoriaus Vilemo, dailininko Dž. B. ir architekto Malkolmo – gyvenimus Niujorke. Per ilgus dešimtmečius stebime jų draugystės, meilės, sėkmės ir tragedijų virtinę, tačiau knygos centre – neapsakomas pagrindinio veikėjo Džudo St. Fransio skausmas, traumos ir jo bandymai išgyventi su praeities randais.

Romane LGBTQ temos yra ne tik svarbios, bet ir esminės pasakojimui, nors autorė pati teigė neturėjusi tikslo rašyti „gėjų romano“. Knygoje vaizduojami keli pagrindiniai veikėjai, kurie yra gėjai (Džudas ir Dž. B.), arba biseksualūs (Vilemas, nors jo seksualinė tapatybė lieka kiek dviprasmiška ir kintanti).

Pirmiausia, „Mažas gyvenimas“ yra intymi ir brutaliai atvira homoseksualių vyrų draugystės ir meilės istorija. Džudo ir Vilemo santykiai yra romano emocinis branduolys. Jų ryšys peržengia tradicinių draugystės rėmus ir išauga į gilią, atsidavusią meilę. Yanagihara be tabu ir pagražinimų nagrinėja jų intymumą, pasiaukojimą ir emocinę priklausomybę, parodydama, kaip meilė ir artumas gali būti tiek gelbstintys, tiek slegiantys, ypač susidūrus su tokia sunkia trauma, kokią patiria Džudas. Knyga piešia sudėtingą homoseksualių santykių portretą, kuriame yra ir šviesos, ir tamsos.

Antra, romanas giliai nagrinėja traumos ir išnaudojimo pasekmes LGBTQ asmenims. Džudo vaikystės ir paauglystės patirtos seksualinės prievartos detalės yra itin skausmingos ir sukrečiančios. Jos ne tik formuoja Džudo tapatybę ir seksualumą, bet ir pabrėžia, kad LGBTQ asmenys, ypač jauname amžiuje, gali būti pažeidžiamesni išnaudojimui ir smurtui dėl socialinės marginalizacijos. Nors romanas nėra teiginys, kad homoseksualumas yra traumos pasekmė, jis atskleidžia, kaip seksualinė prievarta gali paveikti asmens santykį su savo kūnu, seksualumu ir gebėjimu užmegzti sveikus intymius ryšius.

Trečia, knyga svarbi tuo, kad normalizuoja homoseksualius santykius šiuolaikinėje visuomenėje, nors ir su skausmo prieskoniu. Veikėjai Niujorke gyvena aplinkoje, kur jų seksualinė orientacija nėra didelis barjeras socialiniam gyvenimui ar karjerai. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimai yra lengvi – traumos ir asmeninės kovos lieka pagrindiniais iššūkiais. „Mažas gyvenimas“ tapo vienu žymiausių šiuolaikinių romanų, giliai įsigilinančių į vyrų draugystės ir meilės temas, kartu atvirai ir brutalistiškai parodant traumos prigimtį. Nors kai kurie kritikai knygą kritikavo dėl „traumų pornografijos“ ir moters autorės rašymo apie gėjų vyrų patirtį, ji neabejotinai paliko gilų pėdsaką literatūroje ir diskusijose apie LGBTQ gyvenimus.

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980 m.) yra viena iš ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrėjų. Ji taip pat yra literatūros kritikė ir eseistė, aktyviai prisidedanti prie kultūrinės diskusijos Lietuvoje. Kazlauskaitės kūrybai būdingas intelektualumas, stilistinis virtuoziškumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingas, dažnai skausmingas asmenines ir socialines temas. Jos eilėraščiai pasižymi savitu, atpažįstamu stiliumi, kuriame derinami kasdienybės stebėjimai su filosofiniais apmąstymais, o tekstai neretai persmelkti subtilios ironijos ir autoironijos. Autorė yra pelniusi ne vieną prestižinį literatūrinį apdovanojimą.

Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkiniai „Singerstraum“ ir „Gintaro kambarys“ atspindi platų temų spektrą, tačiau abiejuose, nors ir skirtingu intensyvumu bei maniera, galima įžvelgti sąsajų su LGBTQ temomis. Kazlauskaitės kūryba nepasižymi tiesiogine ar deklaratyvia LGBTQ politine linija, tačiau ji subtiliai tyrinėja lyčių, tapatybės, meilės ir santykių sudėtingumą, neretai peržengdama tradicines normas ir stereotipus.

Rinkinyje „Singerstraum“, nors ir dominuoja introspekcija, asmeninė patirtis ir egzistenciniai apmąstymai, galima atrasti lyties ir tapatybės, kartais ir seksualumo, ribų ištrynimo elementų. Poezijoje justi subjekto jautrumas, jo bandymas suprasti savo vietą pasaulyje, kuris ne visada telpa į griežtus rėmus. Nors tiesioginių homoseksualių santykių vaizdavimo čia mažai, „Singerstraum“ eilėraščiai dažnai palieka erdvės interpretacijoms, kalba apie meilę ir ilgesį, kurie gali būti universalūs ir peržengti lyties specifiką. Gali būti jaučiama tam tikra androginiškumo ar nesusitaikymo su griežtomis lyčių normomis nuotaika, kuri perauga į platesnę tapatybės paiešką.

Tuo tarpu rinkinyje „Gintaro kambarys“ LGBTQ temos pasirodo ryškiau, nors vis dar subtiliai ir be deklaratyvumo. Šiame rinkinyje, kuris, be kita ko, nagrinėja kolektyvinės ir asmeninės atminties, istorijos ir dabarties sąveikas, atsiranda eilėraščių, kurie užuominomis kalba apie netradicinius santykius arba homoseksualias patirtis. Tai nėra tiesioginiai „išėjimo iš spintos“ pasakojimai, o veikiau intymūs apmąstymai, įpintos detalės, kurios leidžia suprasti, kad autorė mato ir pripažįsta meilės ir santykių įvairovę. Kazlauskaitė vengia didaktikos, o LGBTQ aspektus integruoja į platesnį, sudėtingą žmogaus būties paveikslą, pabrėždama emocijų ir ryšių universalumą, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Šiame rinkinyje jaučiama platesnė tolerancijos ir įvairovės tema, kuri apima ir seksualinę tapatybę, tačiau ji pateikiama per poetinės kalbos prizmę, o ne tiesioginiais teiginiais.

Gabriela Cabezón Cámara (g. 1968 m. San Isidre, Buenos Airėse) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskirianti savo drąsiu, eksperimentiniu stiliumi ir giluminiu socialiniu jautrumu. Jos kūryba neretai dekonstruoja patriarchalinės visuomenės normas, gilinasi į lyties, seksualumo, ekologijos ir socialinio teisingumo temas. Cabezón Cámara proza dažnai pasižymi poetine kalba, fantastikos elementais ir politiniu aštrumu, suteikiančiu jos kūriniams unikalų balsą ir paverčiančiu ją reikšminga figūra šiuolaikinėje Lotynų Amerikos literatūroje.

Gabrielos Cabezón Cámara romanas „Činos Airón kelionės“ (isp. „Las aventuras de la China Iron“) (pasirodė 2017 m.) yra nepaprastai svarbus kūrinys, ryškiai siejantis su LGBTQ literatūra. Šis romanas, permąstantis klasikinį argentiniečių epą „Martín Fierro“, paverčia jį radikaliai nauja perspektyva, kurioje lytis, seksualumas ir socialinės normos yra drąsiai išbandomos ir peržengiamos. Knyga yra savotiška „queer“ perskaityta gaučų epopėja, kurioje dominuoja laisvė, kūno ir tapatybės įvairovė.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai atsiskleidžia lyties ir seksualumo performatyvumas bei takumas. Pagrindinė veikėja Čina Airón (Martíno Fierro žmona, klasikiniame epe palikta už kadro) išvyksta į kelionę po Pampas lygumas su kita moterimi, Liz. Jų santykiai – tai ne tik meilės istorija, bet ir gilus, išlaisvinantis eksperimentas su lyties vaidmenimis ir tradicinėmis šeimos sampratomis. Romanas kelia klausimą, kas yra vyras, kas yra moteris, ir kaip šios sąvokos keičiasi, atsiradus meilei ir bendrystei už visuomenės primestų normų ribų. Čina Airón ir Liz santykiai yra meilės ir intymumo kupinas ryšys tarp dviejų moterų, kuris romane pateikiamas kaip natūralus ir stiprus, nepaisant visuomenės išankstinių nuostatų.

Antra, „Činos Airón kelionės“ yra galinga kritika patriarchalinei ir heteronormatyvinei sistemai. Originalusis „Martín Fierro“ yra vyrų dominuojamas pasakojimas apie gaučų gyvenimą ir jų kovas. Cabezón Cámara sąmoningai perrašo šią istoriją, suteikdama balsą ir matomumą tiems, kurie anksčiau buvo nutildyti ar tiesiog nematomi – moterims, indėnams, seksualinėms mažumoms. Ji ne tik įveda homoseksualius santykius, bet ir kuria erdvę, kurioje kitoniškumas yra švenčiamas, o ne smerkiamas. Romanas parodo, kaip tradicinės „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sampratos yra ribojančios ir kaip išsilaisvinimas slypi atsisakant šių griežtų apibrėžimų.

Galiausiai, romanas yra apie laisvės paieškas ir alternatyvių gyvenimo būdų kūrimą. Čina ir Liz kelionė tampa ne tik fizine, bet ir egzistencine kelione link savęs atradimo ir naujos bendruomenės kūrimo. Jų kelias veda ne tik į seksualinę laisvę, bet ir į laisvę nuo socialinių konvencijų, religinių dogmų ir prievartos. Knygoje vaizduojama utopinė, bet kartu ir labai reali erdvė, kurioje įmanoma gyventi kitaip, gerbiant įvairovę ir priimant visų rūšių meilę. „Činos Airón kelionės“ yra neabejotinai svarbus kūrinys LGBTQ literatūroje, siūlantis gaivų ir radikalų požiūrį į tapatybę, meilę ir laisvę.

Maištinga Siela

3 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Gabija Grušaitė, Francis M. Mandomore, Fernanda Melchor, Eglė Frank, Edourd Louis

 

Gabija Grušaitė yra viena iš išskirtinių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, prozininkė, dramaturgė ir scenaristė, gimusi 1987 metais Vilniuje. Jos kūryba pasižymi jautrumu, įžvalgumu ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas asmenines ir socialines problemas, dažnai pasitelkiant autoironiją ir subtilų humorą. Grušaitės romanai ir pjesės yra žinomi dėl stiprių psichologinių portretų, giluminių apmąstymų apie tapatybę, priklausomybę, laisvę ir šiuolaikinio žmogaus egzistencinius klausimus. Ji yra autorė, kuri drąsiai kelia klausimus apie tai, ką reiškia būti jaunam, laisvam ir ieškančiam savęs pasaulyje, kuris nuolat kinta.

Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ (pasirodė 2020 metais, patikslinu, tai jau pakartotinis leidimas kitu viršeliu) yra kūrinys, kuris giliai nagrinėja šiuolaikinio jauno žmogaus, gyvenančio globalizuotame pasaulyje, dilemas, o LGBTQ temos jame yra įpintos natūraliai ir organiška. Nors romanas nėra išimtinai skirtas LGBTQ tematikai, jame ryškiai atsispindi įvairūs šios bendruomenės aspektus, atskleidžiantys personažų tapatybės paieškas, santykius ir vidinius konfliktus.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai matoma seksualinės tapatybės įvairovė ir jos priėmimas (arba nepriėmimas). Grušaitė kuria personažus, kurių seksualinė orientacija skiriasi nuo heteronormatyvinės, ir tai nėra pateikiama kaip problema ar nukrypimas, o kaip natūrali jų tapatybės dalis. Tai padeda normalizuoti LGBTQ patirtis ir parodyti, kad meilė, aistra ir santykiai neturi lyčių ar orientacijos apribojimų. Nors tiesioginių LGBTQ problemų, susijusių su diskriminacija, gali nebūti tiek daug, kiek, pavyzdžiui, Édouard'o Louis romane, „Neišsipildymas“ vis tiek leidžia pajusti, kaip veikėjai bando atrasti savo vietą ir priimti savo seksualumą visuomenėje, kuri kartais dar vis stokoja atvirumo.

Antra, knyga tyrinėja santykių sudėtingumą, nepriklausomai nuo partnerių lyties. Romano centre – jaunų žmonių, ieškančių artumo ir prasmės, santykiai. Grušaitė meistriškai narplioja emocinius ryšius, aistrą, išsiskyrimus, paieškas ir nusivylimus, kurie yra universalūs, bet LGBTQ kontekste įgyja papildomų niuansų. Knygoje kalbama apie emocinį „neišsipildymą“ – nuolatinį jausmą, kad kažko trūksta ar kad negalima pasiekti visiškos laimės ar pilnatvės. Šis neišsipildymo jausmas gali būti susijęs ir su LGBTQ asmenų patirtimis ieškant autentiškų santykių visuomenėje, kuri dar ne visada yra visiškai atvira ir priimanti.

Galiausiai, „Neišsipildymas“ prisideda prie LGBTQ matomumo ir normalizavimo šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Gabija Grušaitė, įpindama LGBTQ temas į pagrindinį pasakojimą apie jaunosios kartos gyvenimą, padeda griauti tabu ir stereotipus, susijusius su seksualumu. Romane rodoma, kad įvairios seksualinės orientacijos yra tiesiog dalis šiuolaikinės visuomenės realybės, ir svarbiausia – tai, kaip žmonės ieško ryšio, meilės ir prasmės savo gyvenime. Tai yra svarbus indėlis į tolerancijos ir supratimo skatinimą.

Francis M. Mondomore yra britų mokslininkas, rašytojas ir istorikas, kurio pagrindinė tyrimų sritis apima seksualumo istoriją, ypač homoseksualumo raidą ir sampratą skirtingose kultūrose bei epochose. Jis yra žinomas dėl savo kruopščių istoriografinių darbų, kuriuose stengiamasi atskleisti kompleksinius visuomenės požiūrio į seksualumą pokyčius. Mondomore'o darbai dažnai prisideda prie platesnės diskusijos apie tapatybę, socialinę normą ir marginalizaciją, pasitelkiant išsamią istorinę analizę.

Francis M. Mondomore knyga „Homoseksualizmo prigimties istorija“ (orig. „A History of the Nature of Homosexuality“ arba panašus pavadinimas, dažniausiai „A History of Homosexuality“ arba „Homosexuality: A History“ – tikslų pavadinimą reikia patikrinti pagal konkretaus leidimo metaduomenis, tačiau esmė išlieka ta pati) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 1996 metais. Ši knyga yra išsamus ir monumentalus tyrimas, skirtas homoseksualumo sampratos, suvokimo ir socialinio statuso evoliucijai Vakarų kultūroje nuo Antikos laikų iki moderniųjų amžių.

Knyga yra istorinis veikalas, nagrinėjantis, kaip homoseksualumas buvo suprantamas ir apibrėžiamas skirtingose epochose, pradedant Senovės Graikija ir Roma, kur homoseksualūs santykiai turėjo kitokią, dažnai socialiai priimtinesnę vietą nei vėlesniais laikotarpiais. Mondomore'as analizuoja perėjimą nuo Antikos laisvumo prie krikščioniškosios moralės diktuojamo pasmerkimo Viduramžiais, per Renesanso atgimimą ir Apšvietos epochos naujas sampratas. Jis detaliai nagrinėja, kaip homoseksualumas iš socialiai priimtino elgesio formos virto nuodėme, nusikaltimu, o vėliau – medicinine diagnoze.

Pagrindinė knygos idėja yra parodyti, kad homoseksualumo „prigimtis“ nėra statiška ar universali, bet yra socialiai ir kultūriškai konstruojama. Autorius teigia, kad tai, ką mes šiandien vadiname „homoseksualumu“, yra moderniosios epochos kūrinys, atsiradęs kartu su moksliniais, medicininiais ir teisiniais diskursais, kurie bandė apibrėžti, klasifikuoti ir dažnai kontroliuoti seksualinę tapatybę. Mondomore'as atskleidžia, kaip keitėsi terminologija (pvz., nuo „sodomitų“ iki „homoseksualų“), kaip evoliucionavo teisinė praktika ir kaip mokslas bandė „paaiškinti“ ar „išgydyti“ homoseksualumą. Knyga yra esminis šaltinis tiems, kurie domisi LGBTQ+ istorija ir platesne seksualumo sociologija.

Fernanda Melchor (gimusi 1982 m. Verakruze, Meksikoje) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos rašytojų, pelniusi tarptautinį pripažinimą už savo drąsų ir bekompromisį literatūrinį stilių. Jos kūryba išsiskiria giliu įžvalgumu, brutaliu nuoširdumu ir gebėjimu be pagražinimų kalbėti apie visuomenės paribius, smurtą, skurdą bei išnaudojimą. Melchor dažnai pasitelkia tirštą, regionine tarme praturtintą kalbą, kuri sustiprina pasakojimo autentiškumą. Ji gilinasi į pažeidžiamų žmonių gyvenimus ir tiria socialines sistemos spragas, kurios veda į tragedijas, taip tapdama svarbiu balsu šiuolaikinėje literatūroje.

Fernandos Melchor romanas „Uraganų sezonas“ (isp. „Temporada de huracanes“) yra šiurpi, intensyvi ir daugiaplanė istorija, kuri, nors ir nekoncentruoja tiesiogiai tik į LGBTQ temas, vis dėlto jas giliai įpina į savo brutalų naratyvą, atskleisdama svarbius aspektus apie seksualinę tapatybę ir jos marginalizavimą atšiaurioje aplinkoje. Knyga prasideda nuo tragiško translytės šamanės, žinomos kaip „Ragana“ (La Bruja), nužudymo. Būtent šis įvykis tampa centrine ašimi, aplink kurią pinasi kitų kaimelio gyventojų istorijos, atskleidžiančios smurto, skurdo ir prietarų kupiną Meksikos provincijos realybę.

Romane LGBTQ temos atsiskleidžia per kelis svarbius aspektus. Visų pirma, pati „Raganos“ figūra yra esminė LGBTQ perspektyvai. Ji yra translytė asmenybė, arba bent jau tokia, kuri kaimo bendruomenės yra suvokiama kaip peržengianti tradicines lyčių ribas. Nors romanas tiesiogiai neįvardija „Raganos“ kaip transseksualios moters šiuolaikine prasme, jos tapatybė akivaizdžiai egzistuoja už tradicinių vyro ir moters vaidmenų ribų. Ji gyvena su vyru, yra kaimo šamanė, patirianti ir gerbimą, ir baimę, o jos „kitoniškumas“ yra vienas iš veiksnių, galiausiai privedančių prie smurto. Melchor meistriškai parodo, kaip tokios tapatybės priimamos ir atmetamos atokiose, prietaringose bendruomenėse, kur „kitoniškumas“ lengvai tampa atpirkimo ožiu ar smurto objektu.

Antra, nors romane nėra tiesioginių ir atvirų homofobijos ar transfobijos scenų, „Raganos“ nužudymas ir aplink ją kuriami gandai rodo gilų neigiamą požiūrį į bet kokį seksualinio ar lytinio elgesio nukrypimą nuo normos. Kaimelio gyventojų pasakojimuose atsiskleidžia baimė, neapykanta ir brutalumas, nukreiptas prieš tuos, kurie neatitinka griežtų patriarchato ir tradicijų rėmų. Romanas efektyviai atskleidžia, kaip smurtas prieš LGBTQ asmenis gali būti glaudžiai susijęs su skurdu, neišsilavinimu ir giliai įsišaknijusiais prietarais, suformuodamas uždarą ir agresyvią aplinką.

Trečia, knygoje taip pat nagrinėjami sudėtingi galios santykiai, susiję su seksualumu. Personažų pasakojimai dažnai atskleidžia seksualinį išnaudojimą, prievartą ir tai, kaip pažeidžiami asmenys (tarp jų ir tie, kurių seksualinė tapatybė yra marginalizuojama) tampa aukomis. Nors tai nėra tik LGBTQ specifinė tema, ji atskleidžia platesnį socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame seksualinė tapatybė gali būti pažeidžiama ir panaudota prieš asmenį, dar labiau sustiprinant jo pažeidžiamumą. „Uraganų sezonas“ yra daugiau apie bendrą smurto ir brutalumo ciklą Meksikos provincijoje, tačiau „Raganos“ personažas ir aplink ją vykstantys įvykiai padaro knygą nepaprastai svarbia diskusijai apie LGBTQ asmenų padėtį atokiose, konservatyviose bendruomenėse ir apie tai, kaip kitoniškumas gali tapti neapykantos ir smurto taikiniu. Tai nėra tiesiogiai „LGBTQ romanas“, bet jis nepaprastai svarbus, atskleidžiant sudėtingus sluoksnius, kuriuose persipina socialinė klasė, lytis, seksualumas ir smurtas.

Eglė Frank yra jaunosios kartos lietuvių rašytoja, kritikė ir redaktorė, gerai žinoma dėl savo aštraus socialinio jautrumo ir drąsos kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas. Jos kūryba neretai provokuoja diskusijas ir skatina kritiškai vertinti nusistovėjusias normas. Frank pasižymi savitu, atviru stiliumi, leidžiančiu jai giliai nagrinėti tapatybės, atminties ir socialinių ribų temas, atveriant kelius naujoms perspektyvoms lietuvių literatūroje.

Eglės Frank romanas „Mirę irgi šoka“ yra svarbus šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinys, kuris drąsiai ir atvirai narplioja įvairias socialines temas, o LGBTQ temos jame užima ryškią ir reikšmingą vietą. Knyga, kupina simbolizmo ir netikėtų posūkių, pasakoja apie sudėtingus personažų santykius ir jų vidinius pasaulius, kuriuos neretai formuoja visuomenės spaudimas ir lūkesčiai.

Romane homoseksualumas ir biseksualumas pristatomi ne kaip marginalinė, o kaip integrali ir natūrali personažų tapatybės dalis. Frank vengia stereotipų ir kuria daugiasluoksnius veikėjus, kurių seksualinė orientacija yra tik vienas iš daugelio bruožų. Knyga atvirai kalba apie sunkumus, su kuriais susiduria LGBTQ asmenys, ypač mažesnėse, konservatyvesnėse bendruomenėse ar šeimose, kuriose trūksta supratimo ir palaikymo. Autorė parodo vidinius konfliktus, patiriamus bandant derinti savo tikrąjį „aš“ su visuomenės lūkesčiais, ir skausmą, kurį sukelia atstūmimas ar negebėjimas būti atviram.

Be to, „Mirę irgi šoka“ nagrinėja tabu ir tylėjimo problemas, susijusias su seksualumu Lietuvoje. Frank knyga yra tarsi mėginimas praskleisti šydą nuo to, apie ką dažnai vengiama kalbėti, skatinant dialogą ir didesnį atvirumą. Romanas parodo, kaip visuomenės normos ir tradicijos gali slopinti asmens laisvę ir autentiškumą, o LGBTQ asmenų patirtys tampa ne tik asmeninėmis istorijomis, bet ir platesnio socialinio konteksto atspindžiu.

Galima teigti, kad „Mirę irgi šoka“ yra ne tik meninis, bet ir socialiai svarbus kūrinys, prisidedantis prie LGBTQ temų normalizavimo ir matomumo lietuvių literatūroje. Tai knyga, skatinanti empatiją ir supratimą, primenanti apie būtinybę priimti įvairovę ir griauti išankstinius nusistatymus.

Édouard Louis (tikrasis vardas Eddy Bellegueule) yra vienas ryškiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų ir intelektualų, gimęs 1992 metais skurdžiame Šiaurės Prancūzijos kaime. Jo kūrybos centre – asmeninė patirtis ir aštri socialinė kritika, dekonstruojanti klasinius, lytinius ir seksualinius stereotipus. Louis garsėja savo sociologiniu požiūriu į literatūrą ir itin atviru stiliumi, leidžiančiu jam nagrinėti sudėtingas tapatybės, smurto ir socialinės atskirties temas. Jo romanai yra tarsi veidrodis, atspindintis šiuolaikinės Prancūzijos visuomenės problemas.

Romane „Edžio Belgelio pabaiga“ Édouard Louis pasakoja apie savo sudėtingą vaikystę ir paauglystę, praleistą atokioje, skurdžioje ir homofobiškoje Prancūzijos provincijoje. Pats knygos pavadinimas – „En finir avec Eddy Bellegueule“ (liet. „Baigti su Edžiu Belgelio“) – simbolizuoja autoriaus atsisveikinimą su savo senuoju „aš“, kuris buvo engiamas ir niekinamas dėl savo seksualinės tapatybės. Ši autobiografinė istorija yra itin svarbi, nagrinėjant LGBTQ temas.

Visų pirma, romanas ryškiai atskleidžia homofobijos ir prievartos realybę. Edžio gyvenimas kaime yra nuolatinė kova su aplinkinių patyčiomis ir prievarta. Jis patiria fizinį ir psichologinį smurtą, yra niekinamas ir atstumiamas ne tik bendraamžių, bet ir savo šeimos bei bendruomenės narių dėl savo „moteriškumo“ ir netradicinės seksualinės orientacijos. Autorius detaliai ir be pagražinimų aprašo, kaip ši nuolatinė neapykanta paveikia jauną žmogų, formuojant jo tapatybę ir savivertę. Šis nuoširdus pasakojimas leidžia skaitytojui pajusti homofobijos naštą ir jos ilgalaikes pasekmes.

Antra, knygoje gilinamasi į vidinę kovą ir tapatybės paieškas. Edžio bandymai pritapti prie jam primestų „vyriškumo“ normų, slėpti savo tikrąjį „aš“ ir atitikti visuomenės lūkesčius yra skausmingi. Jis bando vaidinti „kietą“ vaikiną, netgi ieško merginos, kad išvengtų patyčių ir įžeidimų. Tačiau ši vidinė kova tik dar labiau išryškina jo unikalumą ir parodo sudėtingą procesą, kaip jaunas žmogus suvokia savo seksualinę orientaciją priešiškoje aplinkoje. Knyga atvirai narplioja tapatybės formavimąsi, kai aplinka yra priešiška ir smerkianti.

Galiausiai, knyga yra ir pabėgimo bei išsilaisvinimo istorija, tampanti stipria socialine kritika. Edžio išvykimas iš kaimo į Amiensą, o vėliau į Paryžių, kur jis pagaliau atranda laisvę būti savimi, simbolizuoja ne tik asmeninį, bet ir platesnį išsilaisvinimą. Pakeisdamas savo vardą į Édouard'ą Louis, jis pradeda naują gyvenimą ir randa pripažinimą intelektualių sluoksnių tarpe. Nors tai asmeninė istorija, ji tampa aštria socialine kritika, atskleidžiančia, kaip skurdas, išsilavinimo trūkumas ir atskirtis prisideda prie homofobijos ir netolerancijos atokiuose regionuose. Louis parodo, kad klasinė padėtis ir kultūrinis kontekstas yra glaudžiai susiję su prietarais prieš LGBTQ asmenis, todėl knyga yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, padedantis geriau suprasti iššūkius, su kuriais susiduria jauni žmonės, ieškantys savo tapatybės netolerantiškoje aplinkoje. Tai knyga apie išlikimą, atsparumą ir drąsą būti savimi, paliekant „Edžio Belgelio“ praeitį už nugaros.

Vinilinė plokštelė: Shakira – Fijación Oral, Vol. 1 [vinyl / LP] (edition 2025 / album 2005)

 
Informacija apie albumą: Shakira – Fijación Oral, Vol. 1 [vinyl / LP] (edition 2025 / album 2005)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Shakira – Oral Fixation, Vol. 2 [vinyl / 2LP] (edition 2025 / album 2005)

 
Informacija apie albumą: Shakira – Oral Fixation, Vol. 2 [vinyl / 2LP] (edition 2025 / album 2005) 

Maištinga Siela

Dainininkė Shakira ir jos vinilinės plokštelės, knygos Demonas Variagalvis, Berniukas nuryja visatą, Šugis Beinas

Sveiki,

 

Nors parašytos skirtingų autorių skirtingose pasaulio šalyse, Barbaros Kingsolver „Demonas Variagalvis“, Trento Daltono „Berniukas nuryja visatą“ ir Douglaso Stuarto „Šugis Beinas“ sudaro galingą triptiką, jungiamą skaudžių, tačiau universalių žmogiškųjų patirčių. Visos trys knygos gilinasi į sunkų vaikystės ir paauglystės laikotarpį, kuriame pagrindiniai veikėjai – vaikai ar jaunuoliai – yra priversti susidurti su brutalia realybe. Tai ne tik augimo, bet ir išgyvenimo istorijos, kuriose pagrindinių veikėjų nekaltumą anksti užtemdo disfunkcinės šeimos aplinka, smurtas, skurdas ir socialinė atskirtis. Kiekviena knyga meistriškai atskleidžia, kaip tėvų ar globėjų priklausomybės nuo alkoholio ar narkotikų griauna šeimos pagrindus ir verčia vaikus per anksti suaugti, prisiimant suaugusiųjų atsakomybę ir sprendžiant jiems nepakeliamas problemas.

 

Priklausomybės tema ryškiai persmelkia visas tris knygas, tapdama ne tik antraeiliu siužeto elementu, bet ir pagrindine varomąja jėga, nulemiančia veikėjų likimus. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis" perskelia Charleso Dickenso „Deivido Koperfildo" siužetą į šiuolaikinę Apalačiją, vaizduodama narkotikų epidemijos niokojamą regioną ir jos įtaką vaikų gyvenimams. Trentas Daltonas „Berniukas nuryja visatą" piešia Australijos provincijos narkotikų, nusikalstamumo ir skurdo paveikslą, kuriame vaikas stengiasi išlikti savimi ir neprarasti vilties. Douglaso Stuarto „Šugis Beinas" iki skausmo nuoširdžiai atskleidžia glaudų ryšį tarp skurdo ir alkoholizmo Glazgo priemiesčiuose, sekdamas berniuko, kuris atsidavęs rūpinasi savo priklausoma motina, istoriją. Visos šios istorijos atskleidžia, kaip sunku išsivaduoti iš užburto rato, kai socialinės ir ekonominės aplinkybės yra palankios priklausomybėms.

 

Nepaisant viso skausmo ir desperacijos, visos trys knygos giliai įsirėžia į skaitytojo atmintį dėl savo išgyvenimo ir vilties paieškų temos. Nors knygų veikėjai patiria neįtikėtinus sunkumus, jie demonstruoja neįtikėtiną žmogiškąją stiprybę ir atsparumą. Jie ieško būdų prisitaikyti prie žiaurios realybės, rasti šviesos spindulėlį tamsoje ir išlaikyti savo žmogiškumą. Šios knygos ne tik parodo visuomenės problemas, bet ir pabrėžia žmogiškosios dvasios gebėjimą atsilaikyti prieš negandas, ieškoti meilės ir prasmės net ir pačiose beviltiškiausiose situacijose. Galiausiai, visos trys knygos yra galingas priminimas apie socialinių problemų – skurdo, priklausomybių, smurto – gilų poveikį individualiems likimams ir kvietimas empatijai bei supratimui.

 

Jūsų Maištinga Siela

Triptikas (reklama, stendas): XXVI Klaipėdos pilies Džiazo festivalis (www.jazz.lt 2025, birželio 27-29 d.)

***

 

Klaipėda, jau 26-ąjį kartą tapusi džiazo sostine, šiemet vėl pakvietė į nuostabią muzikos ir bendrystės šventę – XXVI Klaipėdos pilies džiazo festivalį. Kaip visada, renginys džiugino savo unikalumu – nemokami koncertai, atvira atmosfera ir galimybė mėgautis pasaulinio lygio džiazu po atviru dangumi Klaipėdos pilies pašonėje. Festivalis, sėkmingai vykęs jau ketvirtį amžiaus, vėl patvirtino savo, kaip vieno ryškiausių vasaros įvykių Baltijos šalių regione, statusą.

 

Šių metų festivalis ypatingą dėmesį skyrė netikėtumams ir naujiems atradimams. Organizatoriai, siekdami pasiūlyti klausytojams kuo įvairesnę patirtį, pristatė ne tik jau pripažintus džiazo atlikėjus, bet ir kylančias žvaigždes. Klausytojai galėjo mėgautis plačiu džiazo stilių spektru – nuo tradicinio iki modernaus, nuo energingo svingo iki ramių baladžių. Festivalio programa buvo kruopščiai sudaryta taip, kad patenkintų tiek ištikimų džiazo fanų, tiek ir atsitiktinių praeivių, norinčių iš naujo atrasti šį muzikos žanrą, skonį. Kiekvienas pasirodymas buvo lyg atskira kelionė per džiazo istoriją ir dabartį.

 

Tradicija tapę festivalio „jam session“ ir šiemet sujungė atlikėjus ir klausytojus į vieną gyvą, pulsuojančią džiazo širdį. Šios spontaniškos muzikinės sesijos, vykusios jaukioje festivalio aplinkoje, leido muzikos gurmanams patirti tikrą džiazo magiją, kurioje improvizacija ir kūrybinė laisvė sukuria nepakartojamą atmosferą. Be to, festivalio metu vyko ir įvairios papildomos veiklos, tokios kaip edukacinės programos jaunimui ir susitikimai su atlikėjais, kurios padėjo dar labiau gilintis į džiazo pasaulį ir jo paslaptis.

 

Klaipėdos pilies džiazo festivalis ne tik praturtina miesto kultūrinį gyvenimą, bet ir puoselėja džiazo muzikos tradicijas Lietuvoje. Jis sukuria erdvę, kurioje susilieja skirtingos kartos ir kultūros, vienijamos bendros aistros muzikai. Festivalis vėl įrodė, kad džiazas yra gyva ir besikeičianti muzika, kuri geba užburti ir įkvėpti. Kiekvienais metais jis pritraukia tūkstančius lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, paversdamas Klaipėdą tikru džiazo traukos centru. Tad su nekantrumu laukiame kitų metų festivalio ir naujų džiazo atradimų.

 

Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Vaško lėlė"

  

Olga Ravn. „Vaško lėlė“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mūsų čia net nėra. Buvome čia. Išgirsite mane naktį, po miegančio kūdikio alsavimu. Išgirsite mane, kai pavasarį keis vasara ir šviesoje atsivers kiaurymė, Elizabete, ateisi į Liucijos šventę, ką, Elizabete? Kerai – tai galimybė. Juokas – tai galimybė. Išeitis yra, Elizabete, išeitis yra... (p. 152).“

 

Prieš kelerius metus teko skaityti danų poetės ir prozininkės Olgos Ravn (g. 1986) novatoriškąjį romaną Darbuotojai (Rara, 2023), kuris mane keistai paveikė. Knyga buvo nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai smagu, kad leidykla Rara pasirūpino, jog šioji įdomi danų rašytoja su vienu kūriniu nepaskęstų verčiamos literatūros sraute, tad po kelerių metų pristatė vieną naujesnių autorės romanų Vaško lėlė (dan. Voksbarnet), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Nežinau, kas dar be Raros apsiimtų leisti tokius literatūrinius eksperimentinius kūrinius, gal dar kokia mažesnė leidykla, kuri iš idėjos nori pristatyti alternatyviąją šiuolaikinę literatūrą, o tam reikia paminti troškimą, kad knyga bus pastebėta ir itin perkama. Dažniausiai visgi literatūros kritikai parašo kokią vieną recenziją, knyga pareklamuojama, tačiau išskirtinio skaitytojo skoniui. Be jokios abejonės Olgos Ravn literatūra būtent tokia ir yra – ne kiekvienam.

 

Naujausiame savo romane Vaško lėlė Olga Ravn gilinasi į raganavimą. Autorė kruopščiai rinko medžiagą apie Šiaurės Europoje (Norvegijoje ir Danijoje) vykusius raganų teismus, kurių archyviniai duomenys, t. y. teismų įrašai, laiškai ir t. t. fiksavo kadaise tikrai vykusias Olbergo miestelio prie fiordų teismus apie 1595-1621 metus. Pats Oblergo raganų teismas, kuriuo ir remiamasi rekonstruojant veikėjos Christenze Kruckow (knygoje Kristenzė Krukovė) (tikroji nukirsdinimo data 1621 m. birželio 26 d.) istoriją, į kurią įtraukia ir kitų tos vietos moterų istorijas: Dorte Jkearulf, Apelone Ibsdater, Maren Kneppis. Kitaip sakant, autorė fiktyviai sukuria jų istorinius balsus, paverčia literatūrinėmis personažėmis sudėtingais Danijos ir Norvegijos laikais, kai pamažu pradėjo pliekstis reformatų ir kontrreformatų karai, atnešę didelį prietaringumą ir gąsdinimo eretikų laužais, kitaip sakant, situacija padėjo pamatus prieštaringam Barokui. Apie raganų persiakėjimus paprastai mes matome amerikiečių-britų serialuose ar filmuose, kuriuose vaizduojame kolonistinė JAV, paprastai Salemo raganų persekiojimas ir teismai, kuriuos rengė puritonai. Olga Ravn šiuo romanu primena, kad raganų persekiojimo idėja visų pirma atsirado Europoje ir čionai taip pat labai daug nukentėjusių nuo religinio fanatizmo ir noro kontroliuoti moters gyvenimą.

 

Iš tikrųjų knygą sudaro dvi poetiškai dokumentuotos dalys. Pirmojoje vaizduojamos nuskurusios kilmingosios Kristenzės gyvenimas, jos pagalba daugybę kūdikių praradusiai Anei, kuri galiausiai Kritenzę Krukovę apkaltina dėl nesėkmių raganavimu ir jai tenka bėgti iš gimtojo Nakebiolės dvaro Danijoje. Visa tai pasakoja ne Kristenzė, o jos rankomis pagaminta vaškinė lėlė, kuri tampa visažiniu pasakotoju ir kartu stilizuoja polifoninius moterų pasišnekučiavimus bei mintis. Vaško lėlė savaimė nieko nelemia, nors ji sukurta sustiprinti, kitaip sakant, ne žaisti, o iš tikrųjų paveikti kitus, jos prigimtis yra valdyti ir stebėti, nors ką konkrečiai – knygoje nelabai aišku.

 

Galiausiai Kristenzė pabėga į Olborgę ir kurį laiką randa prieglobstį draugiškoje moterų bendruomenėje, kurios lyderę galima laikyti Maren Kneppis. Autorė gana subtiliai kuria erotiškumą tarp Maren ir Kristenzės. Jos ne tik padeda lėlę į skrynią, bet ir retkarčiais išties užsiima seksu. Kitaip sakant, pati Kristenzė yra netekėjusi ir kažkada galimai mylėjo savo buvusio dvaro ponią, kuri ją įskundė raganavimu. Kitaip sakant, romane labai subtiliai ne kartą užsimena apie kitokią Kristenzės seksualinę tapatybę, kuri vėlgi negalėjo pasireikšti to meto tikrovėje viešai, kai moters likimą nulemdavo vyrai. (Čia man šiek tiek priminė pernai skaitytą Lauren Groff romaną Matrix (Baltos lankos) apie vienuolyne esančias kitokias moteris). Kam Kristenzei toji lėlė? Kam rizikuoti ir kurti įkalčius, netgi sukviesti bendruomenės moteris keistam ritualui? Manau, tai yra savitas moterų maištas prieš patriarchatą, prieš vyrų ir kunigų/pastorių/teisėjų/burmistrų/karalių valdomą pasaulį, o žinojimas, kad gali moterų bendruomenėje daryti kerėjimus ir ritualus, iš esmės moterims suteikia psichologinio pranašumo, žinojimo, kad to negali sukontroliuoti vyrai, kuriems priklauso šis pasaulis. Deja, vaško lėlė, lėliukas nuo pat pradžių neslepia, kad Kristenzė ir kitos neišvengs ne tik teismo, bet ir pačios griežčiausios bausmės.

 

 „Jie [vyrai] skaitė demagogijos vadovėlius, knygas apie velnią, kur buvo rašoma: moterį šėtonui sugundyti paprasčiau, nes ji silpnesnė už vyrą tiek kūnu, tiek siela. Ir skaitė: moteris yra piktas ir netobulas gyvūnas. Moteris verkia tik norėdama apgauti vyrą (p. 67).“ Kitaip sakant, autorė priešina vyrų ir moterų pasaulį, o tai tampa valdžios, galios ir aukos kūrimo strategija. Ilgus šimtmečius patriarchato padiktuoti stereotipai apie moters veikė krikščioniškojo pasaulio visuomenę. Manau, bijodami prarasti kontrolę ir tariamą garbę, būti pranokti moterų, jie šią brutalią sistemą įsteigė ir kaip raganų (kitokių moterų persekiojimu) santvarka. Iš esmės tai klišė literatūroje, bet iš kitos pusės O. Ravn remiasi istoriniais priežasčių ir pasekmių sąsajomis, todėl neišradinėja dviračio.

 

Tai kur tas romano Vaško lėlė novatoriškumas? Manau, glūdi pačioje pasakojimo poetikoje ir fabuloje. Autorė mėgsta istoriją kurti fragmentiškai. Nors šįkart iš lakoniškų skyrelių galima susidėlioti aiškų siužetą, tačiau lyrinių nukrypimų labai daug. Autorė įterpia skirtingas perspektyvas, polifoninį moterų kalbėjimą, kalba labai metaforiškai ir įpinta labai daug šiaurietiškos mitologijos, pvz., Apelonė nuolat galvoja apie šaltuose vandenyse esančią mitinę Silkių karalienę, o Marenos dukra Karen teisme teigia, kad motina pagimdė trolį, nors iš tikrųjų buvo imituojamas paprastas gimdymas ir iš po kojų ištraukta vaško lėlė. Savaime aišku, vaško lėlės balsas tampa mistinio pasakojimo sąrangos tam tikra teksto kūrimo burtų lazdele, nes pasakojimas gali nusikelti ir perteikti, ką galvoja ir kalba vyrai, kokį laišką rašo karalius dėl raganų teismo, o pats pasakojimas prikaišiotas (dėl poetinių sumetimų) autorės išrankiotais ir istoriškai užrašytas užkalbėjimais, burtais, kerais, prietarais. „Kitaip papulsi burtininkams į nagus, paaiškino Kristenzė. Pakaks tų raganiškų kalbų, nukirto Elizabetė ir netyčia įsipjovė pirštą (p. 49).“ Kitaip sakant, kai kada autorė kuria tekstą imituodama skandinaviškas užkalbėjimo formules, pvz., su gausiais ritmingais pasikartojimais.

Olga Ravn

 

Pranašiški ženklai, tautosakinė leksika leidžia autoriai plėtoti romaną dviem kryptimis, t. y. kurti burtais ir kerais grįstą magiškąją pasakojimo plotmę ir istoriškai dokumentuotą bei tikrais įvykiais pagrįsta istoriją. Visgi autorė sulydo šias dvi pasakojimo plotmes ir iš tikrųjų eksperimentuoja, neįsipareigodama istorinio romano žanriniam tikslumui, todėl tai žaidybinė literatūra, rodanti savo išmonės galią ir gebėjimą pasakoti prozą tarsi poemą. Nesuklysiu sakydamas, kad Olgos Ravn visgi stipresnioji pusė yra lyriškumas ir eksperimentavimas, matyt, atėjęs iš poezijos kūrimo technikos, nes autorė, kaip minėjau, yra dar ir poetė.

 

Kur didžiausias šios knygos dramatizmas? Tikriausiai ne dėl to, kad moterys buvo sunaikintos – nekilmingos sudegintos, o kilmingoji nukirsdinta, – bet tai, kad patriarchatas galiausiai kankinimais ir liudijimais suskaldė pačių moterų įsipareigojimą laikytis savosios tiesos. Jos viena kita teismuose išduoda, neatlaikiusios savo smerkiamų vyrų ir vaikų. Galiausiai autorė palieka vietos ir tikrajam raganavimui – ar moterys iš tikrųjų yra vien tik vyrų aukos, ar jos iš tikrųjų užsiminėjo kerėjimu (juk atliko ritualus, tikėjo prietarais, sklido kalbos, mylėjosi su tos pačios lyties atstovėmis). Sudėtinga atsakyti apie tai, kai kalba eina apie XVI-XVII a. pradžią. Bet man ryškėja ta pati tendencija: kaip nemokėjome priimti kitų žmonių ir pasiduodavome daugumos primestai demagogijai ir socialiniam normatyvui, taip iki šiol tą darome. Pilnas mūsų internetas baisiausių komentarų kitokiems, tad raganų teismai vyksta netgi iš esmės rašant šias eilutes. Ir tikrai ne Šiaurės Korėjoje, o pačioje Lietuvoje.

 

Romanas Vaško lėlė labai poetizuotas, vietomis gal ir per daug jau tampantis nebe proza, o poetiniu tekstu, tačiau man patinka užuominos ir metaforiškumas, simboliai ir folkloriniai bei krikščioniškojo demonizuoto pasaulio įvaizdžiai, tad išties konteksto nepritrūko. Būtų sudėtinga man panašų romaną skaityti 500 puslapių su kas-kaip-kodėl išaiškinimais. Tiems, kurie nemėgsta abstraktesnės prozos, knyga gali pasirodyti pernelyg išdrikusi, reikalaujanti papildomų žinių. Nepaisant visko, man romanas patiko, ypač labai sėkmingą laikyčiau daug žadančią finalinę sceną, kada Kristenzė atsiduria karaliaus rūmuose, kai šis žaidžia Aklą vištą, o ji apsimeta mergaitė, kuri galiausiai leidžiasi sugauna – simboliška: patriarchas sugauna savąją raganaitę ir, deja... Stebuklų nebūna, karalius turi savoje epochoje elgtis pagal patriarchato vaidmenį. Šią sceną įsivaizdavau labai aiškiai, kaip kokį filmo pabaigoje nustelbiantį istorijos apgaulingai viltingą finalą. Visgi kažkiek romano naratyvas, t. y. vyrai – teisėjai, o moterys – raganos aukos man priminė kadaise skaitytą gerai išplėtotą ir dokumentuotą Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016) apie paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę moteriai. Knygos, sakyčiau, turi sąsajų ir laukia savų skaitytojų.

 

Jūsų Maištinga Siela