Banato regionas. Banatas – moderniosios Europos motina: geografija, žemėlapiai, istorija

 

Sveiki,

 

Ar esate ką nors girdėję apie Banatą ir jo geopolitiką Vidurio Europoje? Ne? Šiandien kviečiu susipažinti plačiau, nes kartą asmeniškai, kai lankiausi Vengrijos Segede mieste, teko pravažiuoti pro tuos kraštus iš Serbijos pusės.

 

Banato regionas, esantis Rytų ir Vidurio Europos kryžkelėje, apima teritoriją, kuri šiandien priklauso trimis valstybėmis: Rumunijai (Banato istorinė sritis, įskaitant Timišoaros miestą), Serbijai (Voivodina, Vršaco ir kitos sritys) ir Vengrijai (nedidelė Banato istorinės srities dalis).  Šis geografinis ir istorinis vienetas susiformavo Panonijos lygumos pietryčiuose, Karpatų kalnų apsuptas rytuose, Murešo upe šiaurėje, Tisos upe vakaruose ir Dunojumi pietuose.  Nors jo pavadinimas atsirado tik viduramžiais, regiono istorija ir svarba siekia senovės laikus, kai čia gyveno dako gentys. Vėliau, Didžiojo tautų kraustymosi metu, per šią teritoriją keliavo daugybė tautų, tokių kaip gotai, hunai, gepidai, avarai ir slavai, palikdamos savo pėdsakus ir formuodamos unikalų etninį, kultūrinį ir demografinį sluoksnį.

Timišoara yra trečias pagal dydį Rumunijos miestas ir istorinė Banato regiono sostinė. Miestas garsėja savo unikalios architektūros mišiniu, kuriame persipina barokas, secesija ir neoklasicizmas, atspindintys ilgametį Habsburgų valdymą. Dėl šios įvairialypės kultūros ir modernizacijos jis dažnai vadinamas „Mažąja Viena“. Timišoara taip pat svarbi Rumunijos istorijoje, nes būtent čia 1989 m. prasidėjo revoliucija, nuvertusi komunistinį režimą.

 

Pavadinimas „Banatas“ kilęs iš viduramžiais vartoto termino „banas“ (serb. ban, veng. bán, rumun. ban). Šis žodis, manoma, turi persų kilmę ir reiškė „lordą“ arba „šeimininką“. Europoje jį išpopuliarino avarai, o vėliau slavai ir vengrai perėmė šį terminą, kad apibūdintų karinius valdytojus ar provincijų vietininkus. Todėl banatas (arba banovina) reiškė provinciją, valdomą „bano“, t. y., pasienio sritį, turinčią specialų karinį statusą. Taigi, Banatas reiškė „sritį, valdomą bano“ arba „bano provinciją“.

 

Nuo XI a. didžiąją Banato dalį valdė Vengrijos Karalystė, kuri čia įkūrė administracinius vienetus, vadinamus „banatais“, nuo kurių ir kilo regiono pavadinimas. Ilgainiui Vengrijos kontrolė regione sustiprėjo, o pats Banatas tapo svarbiu pasienio regionu, saugančiu Vengrijos karalystę nuo Bizantijos įtakos ir vėlesnių Osmanų antpuolių. Vėlesniu laikotarpiu, po Mohačo mūšio 1526 m., didžioji Banato dalis pateko į Osmanų imperijos sudėtį, tapdama atskiru Timišoaros ejaletu (Osmanų administracinis vienetas). Šis Osmanų valdymas, trukęs beveik du šimtus metų, stipriai pakeitė regiono etninę sudėtį ir ekonominę struktūrą, sukeldamas gyventojų migraciją ir atnešdamas naujus kultūrinius elementus.

Dabar Banatas neturi oficialios, visame regione pripažintos vėliavos, nes yra padalintas tarp trijų valstybių: Rumunijos, Serbijos ir Vengrijos. Tačiau regioninės grupės ir autonomijos judėjimai, siekiantys pabrėžti Banato unikalų identitetą, naudoja neoficialią vėliavą. Tai yra žalios spalvos vėliava su baltu kryžiumi, simbolizuojančiu krikščionybę bei regiono prigimtį. Ši vėliava atspindi Banato gyventojų ryšį su jų turtingu kultūriniu paveldu ir siekį puoselėti regiono išskirtinumą. Ji ypač populiari tarp Banato švabų ir kitų etninių grupių, vertinančių šio krašto įvairovę.

 

Svarbiausias lūžis Banato istorijoje įvyko po Karlovicos taikos sutarties 1699 m. ir Požarevaco taikos sutarties 1718 m., kai regionas buvo atimtas iš Osmanų imperijos ir prijungtas prie Habsburgų monarchijos. Perėjęs į Austrijos kontrolę, Banatas tapo atskiru administraciniu vienetu, tiesiogiai pavaldžiu Vienai, o ne Vengrijos Karalystei. Austrijos valdžia pradėjo didelio masto kolonizavimo ir ekonominės plėtros projektus. Siekdami atgaivinti nuniokotą regioną ir apsisaugoti nuo galimų Osmanų antpuolių, Austrijos imperatoriai į Banatą kvietė ir perkėlė kolonistus iš įvairių Europos regionų, įskaitant vokiečius, slovakus, čekus, serbus ir kitus, kurie atsikraustė kartu su jau ten gyvenusiais rumunais ir vengrais.  Ši migracija sukūrė nepaprastai etniškai įvairią visuomenę, kurioje greta gyvavo skirtingos kalbos, religijos ir tradicijos, suformuodamos unikalų mozaikinį Banato identitetą.

 

XVIII ir XIX a. Banatas tapo vienu labiausiai išvystytų ir ekonomiškai pažangiausių Austrijos-Vengrijos regionų. Austrijos valdžia modernizavo žemės ūkį, sausino pelkes, statė kelius ir kanalus, tokius kaip Bega kanalas, ir skatino pramonės plėtrą. Timišoaros miestas, dabar laikomas Rumunijos Banato sostine, tapo svarbiu kultūros, ekonomikos ir pramonės centru. Dėl savo modernumo ir technologinės pažangos, Timišoara gavo epitetą „Mažoji Viena“. Būtent čia 1884 m. buvo įdiegta pirmoji elektrinė gatvių apšvietimo sistema kontinentinėje Europoje, demonstruojanti regiono ekonominę ir technologinę lyderystę.

 

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Banatas tapo karštu ginčų objektu tarp Rumunijos ir Serbijos, nes abi šalys pretendavo į didžiąją jo dalį dėl savo etninių bendruomenių. Po sudėtingų derybų, kurios vyko ir Paryžiaus taikos konferencijoje, Banatas buvo padalintas. Didžioji rytinė dalis su Timišoaros miestu atiteko Rumunijai, pietinė dalis su Vršacu – Serbijai, o nedidelė šiaurinė dalis – Vengrijai. Šis padalijimas, nors ir išsprendė laikiną politinę situaciją, sukėlė nuoskaudų ir iššūkių regiono gyventojams, ypač toms etninėms grupėms, kurios atsidūrė naujų valstybių ribose.

 

Banato reikšmė Europai yra daugiasluoksnė. Tai ne tik geografinis regionas, bet ir istorinis modelis, demonstruojantis, kaip skirtingos etninės grupės gali gyventi kartu ir klestėti, nepaisant kalbos, kultūrinių ir religinių skirtumų. Jo istorija atspindi didžiųjų Europos imperijų (Vengrijos, Osmanų, Austrijos) kovas ir jų įtaką. Be to, Banatas turėjo didelę reikšmę Europos pramoninei ir technologinei pažangai, ypač XIX a. Būtent Timišoara tapo 1989 m. gruodžio mėnesio revoliucijos prieš Čaušesku režimą Rumunijoje centru, nuo kurios prasidėjo diktatoriaus nuvertimas, kas turėjo didelę įtaką visos Rytų Europos politinei situacijai. Taigi, Banatas, turintis gilią istoriją, išlieka svarbiu kultūriniu ir istoriniu Europos regionu, liudijančiu apie sudėtingus tautų ir valstybių likimus.

 

Kokius objektus dar galima pamatyti Banato regione?

 

Archeologiniai radiniai liudija apie ankstyvąjį regiono apgyvendinimą ir kultūras, tokias kaip Vinčos kultūra. Tarp radinių yra keramika, papuošalai ir kiti artefaktai, liudijantys apie prekybinius ryšius su kaimyniniais regionais. Iš viduramžių laikotarpio išliko fortifikacijų, ypač tvirtovių ir pilių liekanų, tokių kaip Hunedoara pilis, nors ji yra arčiau Transilvanijos, tačiau glaudžiai susijusi su Banato istorija. Kitos svarbios liekanos yra Timišoaros tvirtovės ir Segešvaro pilies griuvėsiai, kurie atspindi gynybinius ir politinius viduramžių etapus.

 

Didžiausias kultūros objektų palikimas yra susijęs su Habsburgų valdymu, kai Banatas tapo svarbiu Austrijos-Vengrijos ekonominiu ir kultūriniu centru. Regiono miestuose, ypač Timišoaroje ir Segede, dominuoja XIX a. statiniai. Tai platus baroko, secesijos ir neoklasicizmo stilių pastatų kompleksas. Pavyzdžiui, Timišoaros Uniri aikštė ir Viktorijos aikštė yra apsuptos įspūdingų rūmų ir bažnyčių, tokių kaip Šv. Jurgio katedra (serbų ortodoksų), kurie atspindi kultūrinę ir religinę regiono įvairovę. Be to, išliko pramoninio paveldo objektai, tokie kaip senoji garvežių muziejus Rešicoje ir vandens malūnai Eftimie Murgu.

Timišoaros Viktorijos aikštė (rumun. Piața Victoriei) yra pagrindinė miesto aikštė, kuri, nors ir atrodo kaip viena ilga erdvė, iš tiesų susideda iš dviejų dalių – Viktorijos ir Operos aikščių. Jos pavadinimas, reiškiantis „Pergalės aikštė“, paminėtas 1989 m. įvykiuose, kai ji tapo svarbiu revoliucijos centru. Aikštę iš abiejų pusių supa įspūdingi, XIX-XX a. pr. statyti pastatai, o jos viduryje išsidėstęs didelis parkas ir fontanai. Aikštės pietinėje dalyje stovi Ortodoksų katedra, o šiaurinėje – Nacionalinis operos ir baleto teatras, sukuriant unikalų kultūrinį ir urbanistinį ansamblį.

 

Maištinga Siela

Kilikija. Kilikijos Armėnijos kralystė: netikėta Armėnijos ir armėnų tautos istorija

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu įdomiąją istoriją ir šįkart apie man asmeniškai mažai žinoma Armėnijos kažkada dabartinės Turkijos teritorijoje susikūrusią diasporą, kuri vadinosi Kilikijos Armėnijos karalyste.

 

Kilikijos Armėnijos karalystės susikūrimas anuometinėje Pietryčių Anatolijos teritorijoje, dabartinėje Turkijoje, buvo sudėtingo geopolitinio proceso rezultatas, kurį nulėmė daugybė veiksnių. Svarbiausia priežastis buvo masinė armėnų migracija iš Didžiosios Armėnijos, kuri prasidėjo dar prieš seliukų antplūdį. Nuo X amžiaus Bizantijos imperatoriai, siekdami apsaugoti savo rytines sienas, perkėlė armėnų gyventojus ir kilminguosius į Kapadokiją ir Kilikiją. Ši strategija sukūrė dideles armėnų bendruomenes ir leido armėnų didikams įsitvirtinti regione kaip Bizantijos pareigūnams ir kariniams vadams.

 

Situacija dar labiau pasikeitė, kai XI amžiaus viduryje Didžiąją Armėniją užkariavo Seliukų turkai, po Manzikerto mūšio 1071 metais. Ši pergalė atvėrė kelią seliukų antplūdžiui į visą Anatoliją ir sukėlė dar vieną didelę armėnų migracijos bangą, kuri masiškai traukėsi į Kilikijos kalnų rajonus. Čia, atokiose vietovėse, jie galėjo jaustis saugesni nuo nuolatinių antpuolių ir priespaudos. Šioje aplinkoje, Bizantijos imperijai silpstant ir nebesugebant kontroliuoti regiono, armėnų kunigaikščiai pradėjo kurti nepriklausomas valstybes.

 

Vienas iš tokių kunigaikščių buvo Rubenas I, giminingas paskutiniajam Armėnijos Bagratidų dinastijos karaliui Gagikui II. Apie 1080 metus jis suorganizavo sukilimą prieš Bizantijos valdžią ir įkūrė Rubenidų kunigaikštystę, kuri tapo pamatu būsimajai karalystei. Ši valstybė, įsikūrusi kalnuotoje Kilikijos dalyje, pamažu stiprėjo ir plėtėsi, o jos lyderiai, naudodamiesi kryžiuočių karų metu susidariusia sumaištimi, įtvirtino savo pozicijas. Kylanti Kilikijos kunigaikštystė pasinaudojo savo strategine padėtimi, palaikydama sąjungas su kryžiuočiais ir Europos valstybėmis, ir galiausiai, 1198 metais, Rubeno I palikuonis Levonas I Didysis (Levon I) buvo karūnuotas karaliumi. Taip Rubenidų valdoma kunigaikštystė tapo nepriklausoma Armėnų Kilikijos karalyste.

 

Kilikijos Armėnų karalystė gyvavo iki 1375 m. Šiais metais jos sostinę Sisą užėmė Mamelukų (Egipto) kariuomenė, o paskutinis karalius Leonas VI (Levonas VI) buvo paimtas į nelaisvę. Nors pats karalius buvo paleistas ir mirė tremtyje Paryžiuje, karalystės nepriklausomybė buvo visam laikui nutraukta.

 

Kas nutiko su armėnų diaspora po Armėnų Kilikijos kunigaikštystės žlugimo?

 

Bėgant laikui, armėnų etninė padėtis Kilikijoje patyrė reikšmingų ir tragiškų pokyčių. Po to, kai armėnai įsitvirtino ir sukūrė savo karalystę, jie daugelį šimtmečių sudarė svarbią gyventojų dalį, o Kilikija tapo svarbiu armėnų kultūros ir politikos centru. Tačiau karalystės žlugimas 1375 m., mamelukų ir vėliau Osmanų imperijos įsigalėjimas lėmė laipsnišką armėnų mažėjimą regione. Daugelis jų asimiliavosi arba buvo priversti išvykti. Nepaisant to, didelės armėnų bendruomenės išliko ir klestėjo Kilikijos miestuose bei kaimuose iki pat XX a. pradžios.

 

Pagrindinis lūžis įvyko per Pirmąjį pasaulinį karą. Osmanų imperijos vykdytas armėnų genocidas (1915-1923 m.) visiškai sunaikino armėnų bendruomenes ne tik Kilikijoje, bet ir visoje Mažojoje Azijoje. Dauguma gyventojų buvo nužudyti, o likusieji priversti bėgti.  Po šių įvykių, ir ypač po 1920-ųjų Turkijos nepriklausomybės karo, beveik visi likę Kilikijos armėnai buvo priversti palikti savo tėvynę.

 

Šiandien Kilikijos regione, kuris yra dabartinės Turkijos dalis, praktiškai nebėra armėniškai kalbančių gyventojų. Didelės ir gyvybingos armėnų bendruomenės, kadaise klestėjusios Adanos, Sis, Tarsus ir kituose miestuose, buvo sunaikintos ir išsklaidytos. Jų palikuonys šiuo metu gyvena daugiausia už Turkijos ribų, tokiose šalyse kaip Libanas, Sirija, Prancūzija, JAV, ir, žinoma, Armėnijoje. Nors kai kurie armėnų palikuonys galbūt gyvena regione, jie nebekalba armėnų kalba ir nebeturi bendruomeninės struktūros. Tad, galima teigti, kad kalbančių armėniškai Kilikijoje nebėra, o etninė Kilikija, kaip buvęs Armėnijos gyventojų regionas, dabar yra tik istorinė atmintis.

Kızkalesi ir yra Mersino provincijoje, Turkijoje. Ji yra tiesiogiai susijusi su Armėnijos Kilikija, nes Korikas (arba Koŕikos) buvo svarbus miestas ir tvirtovė šios karalystės laikais. Armėnams valdant Kilikiją, ši vietovė, garsėjanti savo strategine padėtimi ir jūros pilimi, buvo integrali jų karalystės dalis. Vėliau, karalystei žlugus, vieta prarado savo armėnišką identitetą, tačiau išliko svarbi dėl istorinės praeities. Šiandien Kızkalesi vardas (liet. „mergelių pilis“) yra kilęs iš legendų apie šioje vietoje esančią salos pilį.

 

Kilikijos Armėnijos karalystės dinastijų kaita

Karalystės istorija prasidėjo nuo Rubenidų dinastijos, kuri įkūrė Kilikijos kunigaikštystę apie 1080 m. Ši dinastija, tariamai kilusi iš Armėnijos Bagratidų giminės atšakos, sugebėjo įsitvirtinti regione, pasinaudodama Bizantijos imperijos silpnumu ir seldžiukų turkų invazija. Apsupti kitų armėnų kunigaikščių, jie nuolat kovojo su Bizantija ir seldžiukais, palaikydami ryšius su Europos kryžiuočiais. Ryšiai su kryžiuočiais padėjo jiems įsitvirtinti ir gauti galingų sąjungininkų. 1198 m., Levonas I, dar vadinamas Didžiuoju, buvo karūnuotas karaliumi, ir kunigaikštystė tapo karalyste.

 

Po Levono I mirties 1219 m., sostą paveldėjo jo dukra Izabelė. Tai sukėlė dinastinę krizę, ir 1226 m. Izabelė buvo priversta ištekėti už Hetumidų dinastijos atstovo Hetumo I. Taip susivienijo dvi pagrindinės Kilikijos armėnų giminės, ir prasidėjo Hetumidų valdymas. Ši dinastija valdė sudėtingu metu, kai regioną niokojo Mongolų ir Mamelukų (Egipto) antpuoliai. Hetumidai, siekdami apsisaugoti, sudarė sąjungą su mongolais prieš bendrus musulmonų priešus – mamelukus. Nors ši sąjunga leido išgyventi kurį laiką, karalystė patyrė nuolatinius mamelukų puolimus, ypač po Mongolų Ilchanato susiskaldymo. Šiuo laikotarpiu Kilikija nuolat mokėjo duokles ir prarado daugelį tvirtovių.

 

Galutinai karalystės likimą nulėmė Lusignanų dinastija. Po to, kai 1341 m. buvo nužudytas paskutinis Hetumidų atšakos karalius Levonas IV, sostas atiteko jo pusbroliui Gi de Lusinjanui (Guy de Lusignan). Ši dinastija, kilusi iš Kipro, bandė įvesti katalikybę ir vakarietišką feodalizmą, kas sukėlė gilų konfliktą su dauguma vietinių armėnų. Šis vidinis susiskaldymas, kartu su nuolatiniais mamelukų puolimais, susilpnino karalystę. 1375 m. Mamelukai užėmė sostinę Sisą, o paskutinis karalius Leonas V buvo paimtas į nelaisvę, kas ir pažymėjo Kilikijos Armėnų karalystės žlugimą.

Jūsų Maištinga Siela

Oriono žvaigždynas, "Oriono juosta" arba "Oriono diržas": istorija ir mitai apie Šienpjovių/Oriono žvaigždyną ir tris žvaigždes

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar jūs taip pat mėgstate nagrinėti danguje esančias žvaigždes? Stebėti, kaip jos blyksi, kaip naktiniame danguje atsiranda keistai skaidančių dronų ir lėktuvų? Aš nuo mažumės kiekvieną vėlyvą rudenį ir žiemą stebėdavau danguje atsirandančias tokias stebuklingai viena paskui išsidėsčiusias tris žvaigždes, apie kurias oficialiai sužinojau jau tik suaugęs, kai ėmiau domėtis, kaip jos galėtų vadintis. O jos turi pavadinimą – „Oriono juosta“ arba, jeigu versime iš anglų kalbos „Oriono diržas“, nes šios trys žvaigždės, pasirodo, sudaro Orinio liemenį, bet kas tas Orionas, kas tai per žvaigždynas ir kokia čia sistema, šįkart apie tai ir pakalbėsiu.

 

Oficialioji mokslinė Oriono žvaigždyno istorija

 

Oriono žvaigždynas, angliškai žinomas kaip Orion constellation, yra vienas iš 88 moderniųjų žvaigždynų, užimantis 594 kvadratinius laipsnius ir pagal dydį esantis 26-as. Jis yra vienas iš labiausiai atpažįstamų ir ryškiausių žvaigždynų naktiniame danguje. Geografiškai jis yra išsidėstęs prie dangaus pusiaujo, todėl yra matomas didelėje Žemės dalyje. Lietuvoje, esančioje Šiaurės pusrutulyje, Orionas geriausiai matomas žiemos vakarais, ypač nuo sausio iki balandžio mėnesio. Šiltesniais mėnesiais (nuo gegužės iki liepos) jis yra dienos danguje ir tampa nematomas.

 

Orioną sudaro kelios ryškios žvaigždės, kurios formuoja atpažįstamą figūrą. Keturi pagrindiniai kampai, formuojantys stačiakampio formos figūrą, yra Rigelis (Beta Orionis), Betelgeizė (Alpha Orionis), Belatriksė (Gamma Orionis) ir Saifas (Kappa Orionis). Pačioje figūros centre yra ryškus asterizmas, žinomas kaip Oriono juosta, sudaryta iš trijų žvaigždžių sistema, apie kurią kalbėsiu atskirai, vadinamoji „Oriono juosta“. Verta paminėti, kad Orionas yra ypač turtingas masyviomis ir ryškiomis, karštomis, mėlynos spalvos supermilžinėmis žvaigždėmis.

Žirgo Galvos ūkas Oriono žvaigždyne

 

Orionas yra itin svarbus moksliniams tyrimams dėl daugybės joje esančių giliajame danguje esančių objektų. Jis yra viena intensyviausių žvaigždžių formavimosi sričių Paukščių Tako galaktikoje. Viduryje esantis Oriono ūkas (M42) yra vienas ryškiausių ūkų danguje ir gali būti matomas plika akimi. Jame esantis Trapezium klasteris yra jauna žvaigždžių grupė, kurios amžius siekia vos kelis šimtus tūkstančių metų. Astronomai, naudodami tokius prietaisus kaip Chandra rentgeno spindulių observatorija, atrado itin karštas pagrindines žvaigždes, kurių temperatūra siekia iki 60 000 kelvinų, taip pat stebėjo ir vis dar vykstančius žvaigždžių formavimosi procesus. Be to, šalia Oriono juostos esantis Žirgo Galvos ūkas (IC 434) yra dar vienas įspūdingas objektas, kurį astronomai nuolat tyrinėja. Verta paminėti, kad kasmet spalio mėnesį, Orionas tampa Orionidų meteorų lietaus radiantiniu tašku, kurio tėvinis kūnas yra garsioji Halio kometa. Šis žvaigždynas buvo tyrinėjamas nuo pat senovės, jau II a. astronomas Ptolemėjus jį įtraukė į savo sudarytą 48 žvaigždynų sąrašą.

 

Apie „Oriono juostą“: jos sistema ir pavadinimai, sandara

 

Tiek Vakarų, tiek Rytų kultūrose, Oriono žvaigždyno atpažįstamąjį elementą – Oriono juostą – sudaro trys ryškios žvaigždės: Alnitakas, Alnilamas ir Mintaka. Nors Vakarų astronomijoje jos yra žymimos graikiškomis raidėmis Zeta, Epsilon ir Delta Orionis, jų pavadinimai turi arabišką kilmę ir yra glaudžiai susiję su jų išvaizda.

 

Alnitakas (Zeta Orionis) – pirmoji iš rytų pusės. Jos pavadinimas kilęs iš arabų kalbos žodžio, reiškiančio „juosta“. Ši žvaigždė yra nutolusi nuo Žemės maždaug 1 260 šviesmečių. Tai yra karšta, masyvi mėlynoji supermilžinė, kuri iš tiesų yra tris kartus didesnė už Saulę. Alnilamas (Epsilon Orionis) yra vidurinė ir ryškiausia iš trijų Juostos žvaigždžių. Jos pavadinimas kilęs iš arabiško posakio, reiškiančio „perlų vėrinys“. Šis pavadinimas pabrėžia jos, kaip perlo, vietą tarp kitų dviejų žvaigždžių. Alnilamas yra nuo Žemės nutolęs maždaug 1 344 šviesmečių atstumu. Mintaka (Delta Orionis) yra vakariausia ir šiauriausia iš Juostos žvaigždžių. Jos pavadinimas arabų kalba reiškia „diržas“. Mintaka yra sudėtinė žvaigždžių sistema, sudaryta iš kelių žvaigždžių, kurios iš Žemės atrodo kaip viena. Ji yra nutolusi nuo Žemės apie 1 200 šviesmečių.

 

Šios trys žvaigždės, nepaisant didelio atstumo tarp jų, danguje atrodo kaip tobulai tiesia linija išsidėstęs asterizmas (tai lengvai atpažįstama, vizualiai ryški žvaigždžių grupė, kuri nėra oficialiai pripažinta kaip žvaigždynas, bet sudaro atskirą modelį danguje), kuris dešimtmečiais tarnavo kaip lengvai atpažįstamas orientyras astronomams ir laivų navigatoriams. Jų arabiški pavadinimai atspindi ilgametę astronomijos tradiciją, perimant ir pritaikant iš senovės mokslo, o jų reikšmės nurodo tiesioginę fizinę išvaizdą ir poziciją danguje.

 

Kodėl žvaigždynas vadinasi Orionu? Sąsajos su Antikos mitais

Paveikslas „Diana ir Orionas“ (arba „Artemidė ir Orionas“, jeigu imsime pagal graikų tradiciją), dailininkas Johann Heinrich Tischbein, 1762.

Žvaigždynas gavo Oriono vardą dėl senovės graikų mitologijos. Oriono pavadinimą davė graikai, kurie šią žvaigždžių grupę įžvelgė kaip galingą medžiotoją, o jame esančios žvaigždės, tokios kaip Betelgeizė ir Rigelis, jam tapo pečiais ir kojomis, o Oriono juosta – diržu. Tai buvo įprasta senovės kultūroms, kurios nakties danguje esančius žvaigždžių raštus siejo su savo mitais, herojais ir dievybėmis, kad paaiškintų pasaulį ir padėtų orientuotis.

 

Pasak graikų mito, Orionas buvo milžiniškas, antgamtiškai stiprus medžiotojas, jūros dievo Poseidono sūnus. Jo gyvenimas buvo pilnas nuotykių, tačiau vienas iš labiausiai žinomų mitų pasakoja apie jo mirtį. Orionas gyrėsi, kad gali nužudyti bet kurį gyvūną Žemėje. Dėl to Gaja, Žemės deivė, išsiuntė skorpioną, kad jį nužudytų. Mūšis buvo toks įspūdingas, kad Dzeusas (arba Artemidė, priklausomai nuo mito versijos) pakėlė Orioną ir skorpioną į dangų, kad visi galėtų matyti jų didingą kovą. Būtent dėl šios legendos, Oriono ir Skorpiono žvaigždynai niekada neatsiduria danguje tuo pačiu metu. Orionas pasirodo žiemos danguje, o Skorpionas – vasaros, tarsi vienas bėgtų nuo kito per visą dangaus skliautą. Šis mitas ir žvaigždžių išsidėstymas danguje glaudžiai susiejo Oriono žvaigždyną su herojaus atminimu, amžinai vaizduojant jį kaip galingą medžiotoją su lazda ar skydu vienoje rankoje.

 

Kaip senovės lietuviai (baltai) vadino Oriono žvaigždyną?

 

Lietuvių ir baltų kultūrose Oriono žvaigždynas buvo susietas su kasdiene buitimi ir žemės ūkio darbais, o ne su mitologiniais herojais. Šis žvaigždynas turėjo kelis pavadinimus, kurie atspindėjo jo formą ir ryšį su gamtos ciklais.

 

Oriono juostą (tris ryškiausias žvaigždes) dažniausiai vadindavo „Šienpjoviais“ arba „Kūlėjais“. Tokie pavadinimai atspindėjo ryšį su šienapjūtės ir javų kūlimo darbais, kas buvo gyvybiškai svarbu žemdirbių bendruomenei. Visas žvaigždynas kartais buvo vadinamas ir „Trijomis seselėmis verpėjomis“ arba „Trijomis mergelėmis“, pabrėžiant ryšį su namų ruoša.

 

Šie pavadinimai rodo, kad senovės baltams žvaigždės buvo ne tik dangaus papuošalai, bet ir svarbūs laiko matavimo bei darbų planavimo įrankiai. Ryškus ir lengvai atpažįstamas Oriono žvaigždynas jiems tarnavo kaip natūralus kalendorius, nurodantis, kada prasideda ar baigiasi tam tikri žemės ūkio darbai.

 

Tai tiek šįkart apie dangaus kūnus.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – Rain (single) [vinyl / LP] (1993)

 

Vinilinė plokštelė: Madonna – Rain (single) [vinyl / LP] (1993)

Maištinga Siela

Lietuvos žinių portalai pamišo dėl pranešimų apie ateivius ir NSO: kodėl tiek daug informacijos apie nežemiškos kilmės civilizacijas 2025?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar kas nors pastebėjo, kad šiemet ne tik vėl pabrango braškės, kad Palangos verslininkai vėl nelaimingi, nes ir vėl prasti metai, ne vien, kad algoritmiškai kartojasi metai iš metų tos pačios žinios su ta pačia informacija ir negatyvia nuotaika? Darosi nuobodu ir nuspėjama, tad informacinį srautą „nuskaidrina“ kokie nors vietos politiniai skandalai, Paluckis su socdemais ir pan. Bet ar kas nors pastebėjote, kad Lietuvos didieji žinių portalai – Delfi, 15min.lt, Lietuvos rytas, Bilis.lt, Technologijos.lt – be perstogės rašo apie NSO, ateivius, remdamiesi visokiausių fizikų, astrofizikų pasisakymais?

 

Šioji informacija dažniausiai sklandydavo kur nors antrarūšiuose arba alternatyviuose portaluose, kitaip sakant, mažiau matomame pogrindyje, nes buvo sietina su nepatikima informacija, propaganda bei sąmokslo teorijomis. Jau keleri metai pastebiu, kiek daug apie tai informacijos pagrindiniuose žinių portaluose, tad nusprendžiau parankioti vieną kitą antraščių iškarpą, kad patys pamatytumėte, jog neklystu. Daugiausia žinių apie galimai nežemišką kilmę visgi pasirodė šių metų liepos mėnesį. Ar mes kam nors esame ruošiami, ar tai dar vienas koks nors triukšmo dauginimas, kuriuo užsiima žiniasklaida? Maždaug nuo 2023 metų pradžios šių įvairių pranešimų apie NSO, ateivius, apie jų galimas strategijas, pasirodymą, artėjimą, grėsmę ir t. t. padaugėjo kone keliais kartais. Aišku, tai paspartino ir išmaniųjų telefonų naudojimas, užfiksuoti nepaaiškinami įrašai danguje, bet, reikia tikriausiai pripažinti, kad ir dirbtinio intelekto įnašas taip pat pasireiškia.

 

Visgi mane stebina, kad šios „pikantiškos žinios“, kurios dažniausiai primena spėliones ir nieko rimto faktiškai nepasako, užplūdo šiaip jau patikimais laikomus mūsų portalus. Vienas klausimas: kodėl?  Pasidairykite patys po antraštes...

Maištinga Siela

Klaipėda. Buvęs kino teatras "Jūratė ir Kastytis" (Taikos pr. 105): teatro ir pastato istorija

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kino teatras Klaipėdoje „Jūratė ir Kastytis“, buvo įsikūręs Taikos pr. 105 name, kurio fotografijas ir matote. Šiuo metu, kai darau šį įrašą, kino teatras jau seniai neveikia, pastatas šiemet aptvertas ir jį ruošiamasi nugriauti.

 

„Jūratė Ir Kastytis“ atsidarė 1977 metais su dviem kino salėmis: vienoje iš jų tilpo 400 žiūrovų, o mažesniojoje – 200. Deja, po nepriklausomybės atkūrimo kino teatrai Klaipėdoje ir kituose miestuose ėmė sparčiai nykti ir užsidarinėti, negalėdami konkuruoti su „Akropolyje“ ir kitur atsidaromais komerciniais ir novatoriškais kino teatrais. Anuomet atsinaujinęs kino teatras „Žemaitija“, kitoje Klaipėdos pusėje, kuris šiuo metu irgi seniai uždarytas, privedė prie to, kad „Jūratė i Kastytės“ nebepritraukė žiūrovų ir jam teko užsidaryti. Yra žinoma, kad kino teatras dar 2004 metais buvo uždarytas ir neveikė apie metus, o pastatas buvo apleistas. Vėliau, 2005-aisiais, jis atsidarė, tačiau dirbo nepilnu pajėgumu. Šis laikotarpis buvo itin sunkus. Galiausiai, 2008 metais, jau po modernaus kino centro atidarymo „Akropolyje“, „Jūratė ir Kastytis“ nebeatsilaikė ir užsidarė galutinai.

 

Tačiau pastatas nebuvo vien tik kino teatras, čionai kurį laiką veikė įsikūrusi biliardinė, buvo pardavinėjama buitinė technika, vyko privatūs kino seansai, yra kurį laiką veikęs kazino ir net naktinis klubas „Indigo“, atsikėlęs iš Janonio gatvės maždaug nuo 2003 metų, užimdamas didesniąją kino salę, nes jau ten neberodė kino filmų. Apleistas pastatas yra patyręs maždaug 2024 m ankstyvą pavasarį gaisrą, tačiau nedidelį. Maždaug nuo 2017 metų pastatą buvo norima parduoti, tai didžiulės erdvės ir nemažas plotas, tad ilgą laiką niekas jo neįpirko arba nebuvo susidomėjęs, po to karantinas pristabdė reikalus. Tik 2024 metais (taigi pernai), buvęs Klaipėdos kino teatras „Jūratė ir Kastytis“ su sklypu buvo parduotas aukcione už 789 tūkst., tad šiandien jau matome, kad savininkai kažką darys su šia istorine Klaipėdos vieta, tik neaišku ką.

Skulptorius Gintautas Jonkus 1977 metais sukūrė šią skulptūrą „Jūratė ir Kastytis“.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas" / "The Return"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaupiausi peržiūrėti italų kilmės režisieriaus Uberto Pasolini naujausią Antikos mito pagal Homerą „Odisėja“ ekranizacijos „Sugrįžimas“ (angl. The Return) (2024) peržiūrai. Galiausiai tą ir padariau. Visgi man labai patinka antikiniai pasakojimai, mitai tiek literatūroje, tiek kine, tad čia apžvelgsiu, kaip man asmeniškai pasirodė „Sugrįžimas“, atskleisdamas tam tikras siužetines detales.

 

Pirmiausia, kas man krito į akis, buvo tai, kad filme pasirodo aktoriai veteranai – britas Ralph Fiennes ir prancūzė Juliette Binoche, kurie, beje, kartu 1992 metais pagrindinėje rolėje vaidino „Vėtrų kalnas“ pagal Emily Brontė romano ekranizaciją. Tai išties kartu ne tik Odisėjo sugrįžimas, bet ir šių aktorių susitikimas. Visgi Pasolinis šiek tiek kitaip interpretuoja Homero „Odisėją“, atsisako vaizduoti jo 20 metų klajones, jo 10 metų batalijas Trojos kare ir bastymąsi po jūras. Įdomu tai, kad istorija labai sužmoginta, čionai nė karto neištartas nė vienas Antikos laikų dievas, jiems neprimesta jokia žmogiškoji (ne)pasirinkimo valia, viską tarsi valdo pats žmogus.

 

Odisėjas vaizduojamas pačioje epo pabaigoje, kai jis išmetamas į savo gimtinės Itakės krantus, praėjus keliems dešimtmečiams po išvykimo. Jo ištikimoji žmona Penelopė jau nebetenka pamažu vilties, ji turi priimti sprendimą, už kurio jaunikio tekės, o subrendęs Telemachas ją kaltina silpnybėmis ir neryžtingumu. Atrodo, kad filmas tyčia „iškirpo“ Odisėjo žygdarbius, tad R. Fiennesui beliko tik perteikti, ko iš tikrųjų jo veikėjas Odisėjas negrįžo į Itakę, jeigu jo neprakeikė galimai Poseidonas... Iš tikrųjų režisierius išoriškai lyg ir viską teisingai vaizduoja pagal Homero epo vyksmą: dialogai, Telemacho išvykimas, pirmasis Penelopės ir Odisėjo susitikimas... Kompoziciškai viskas puiku, tačiau akcentai sudėti ne kaip herojinio epo, o pagal Biblijos motyvus: vyras po daugel metų grįžta atgailaudamas namo, bet pirmiausia matydamas tą skausmą ir siaubą, galvodamas apie prarastus vyrus, jis negali atleisti sau pačiam. Manau, R. Fiennes aukšto kalibro aktorius, kuris sugebėjo atskleisti Odisėjo vidinę dramą.

 

Filmas leidžia susimąstyti, kuo skiriasi herojus nuo žmogžudžio, t. y. ar tik laimėtojai buvo laikomi didvyriais? Filme tik labai švelniai parodoma Odisėjo abejonė, kuri tikrajame epe nelabai lyg pagrįsta, kodėl jis ilgą laiką Itakėje apsimetė elgeta. Filme tarsi bandoma išsakyti ir paties Odisėjo nusivylimu savimi, karžygio drąsa ir heroizmu, kuris, tiesą sakant, buvo itin Antikoje pervertinamas, nes garbė, šlovė buvo vertinami labiau nei pats gyvenimas. Odisėjas šiuo atveju tarsi „permetė“ žiūrovui savo žvilgsniu, neskubėjimu, abejone antikinių vertybių pompastikos nusivylimą, vertybių, kurios irgi galėjo būti paviršutiniškos, tad supratęs, kokia ištikima yra Penelopė ir kaip ji pasiaukojo dėl karalystės, suvokia, kad tikrasis herojus yra ne žudęs ir Trojos arklį sukūręs Odisėjas, bet kantrybe ir viltimi visus tuos metus gyvenusi Penelopė, kuri šiame filme dar subtilesnė, beveik ikoniškai atitinkanti Homero variantą, bet ji nesufeministinta, neieškoma per ją tariamos moteriškos pasakojimo versijos, bet giliamintiškai perteikiama jos išmintis ir kantrybė, neprarandant jos epinio tragizmo, vadinasi, ir visos Penelopės idėjos.

 

Viena labiausiai jaudinančių scenų yra Penelopės ir Odisėjo pirmasis pokalbis – be proto jausmingai ir estetiškai nufilmuota scena perteikia kiek kitokią interpretaciją, ne tokią naivią, kokią Homeras: Penelopės akys, kūno juslingumas byloja, kad ji nėra naivi, ji suvokia, kad kalbasi su savo tikruoju vyru, tačiau jis kitoks, nei išvykdamas, todėl jam neišsidavusi duoda laiko susivokti, pripažinti viduje padarytus moralinius nusikaltimus, išgyti ir atsiverti reikiamą momentą.

 

Režisierius padarė tam tikra prasme akyla akimi pramoginio kino mylėtojams nematomą stebuklą: nekeisdamas pernelyg siužeto (išskyrus eliminuodamas Antikos dievus) perteikė tokį pat sugrįžimo vyksmo istoriją, tik daug lėtesnį, nes herojus turi „išsiherojinti“, kad jam būtų atleista ir jis pats galėtų patikėti, kad po tiek žudynių geba dar vis mylėti ir būti žmogumi. Kitaip sakant, tai filmas filme, kita pasakojimo perspektyva, kurią puikiai perteikė Juliette Binoche ir Ralph Fiennes. Lyg ir siužetiškai nieko naujo nebuvo, viskas pagal planą, tačiau pajutau didelį režisieriaus troškimą sužmoginti herojų ir jam tas, sakyčiau, labai pavyko.

P. S. Aišku, kad filmas labai skiriasi nuo 1997  metais pastatyto „The Odyssey“, kurį mačiau dar vaikystėje, tad norėčiau dar kartą jį peržiūrėti. Beje, įdomus faktas – 2026 metais pasirodys netikėta Christopher Nolan naujausioji „Odisėjo“ versija, kurioje pasirodys toks aktorių žvaigždynas, kad geriau čia net nevardinsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela