Sena nuotrauka: Kaunas, Laisvės alėja, 1968 (nuotrauka V. Bujausko)

 

Dienos citata: Pedro Lemebel apie transvestitus ir transvestitų ašaras (marginalų liūdesys nesuprantamas visuomenei)

 

Sveiki,

Ši citata man tokia graži... Nesu transvestitas, to nedarau ir nepraktikuoju jokia forma, tačiau šioji citata kažin kaip empatiškai mane sujaudino. Ją aptikau Čilės rašytojo Pedro Lemebel lietuviškai išleistoje knygoje „Aš bijau, matadore“. Dalijuosi: „Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų.“

Maištinga Siela

Knyga: Pedro Lemebel "Aš bijau, matadore"

Pedro Lemebel. „Aš bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.

„Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“

Sveiki, mieli skaitytojai!

Retai kada į rankas patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015) sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.

Teko daugiau pasidomėti Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo, Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais, kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu, o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir literatūroje įvairovę.

Aš bijau, matadore originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.

Lemebel sujungia dvi pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė), keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen, deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę, kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji jį įsimyli, todėl negali atsakyti.

Autorius derina queer pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų, sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą!  To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde, 2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir kartu komiškas.

Pedro Lemebel

Lemebel turi savitą pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas, kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai, primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui, niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.

Ant knygos viršelio pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius: brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai, kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos, jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras, meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių, nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.

Knygą skaičiau labai greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui, bet iš meilės vyrui Karlosui.

2020 metais Čilės režisierius Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja, pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių 2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą, tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.

Maištinga Siela

Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela

Pedro Lemebel: The Voice of the Margins, Queer Identity, and Resistance

 

Hello, dear ones!

 

EARLY LIFE OF PEDRO LEMEBEL AND CHILEAN POLITICS OF THE TIME

Pedro Lemebel was born on November 21, 1952, in Santiago, Chile, as Pedro Segundo Mardones Lemebel, and passed away in the same city on January 23, 2015. His childhood was spent in one of Santiago’s poorest and most neglected districts: Zanjón de la Aguada. This was a shantytown located next to an open sewage canal, where daily life was marked by dust, hunger, and a constant struggle for survival. Growing up in such an environment, the future creator witnessed firsthand the social injustice and the lives of marginalized people, which later became the foundation of his worldview. His family was humble; his father worked as a baker, and his bond with his mother—whose surname he later adopted as his primary mark of identity—was extremely close and instrumental in shaping his personality.

During his teenage years, Pedro stood out from his peers not only due to poverty but also because of an early manifestation of his "otherness" and his search for sexual identity. In the 1960s and early 70s, Chile underwent massive political transformations, yet society remained deeply conservative, Catholic, and machista. Young Pedro felt like an outsider in this environment of strict norms, where masculinity was understood only through the lens of strength and dominance. He experienced constant exclusion and bullying for his mannerisms and sensitivity, but this only tempered his rebellious spirit and the need to seek modes of self-expression that would allow him to escape an oppressive reality.

His university years marked a turning point toward intellectual freedom. Pedro enrolled at the University of Chile to study art education, where he encountered the academic world and the arts. At that time, tension reigned in Chile: the hopes of Salvador Allende’s socialist government were swiftly replaced by the 1973 military coup led by Augusto Pinochet. Youth under the shadow of the dictatorship was marked for Pedro by fear, police raids, and brutal crackdowns on any opposition or "deviation." As a young artist and a gay man, he lived in double jeopardy—both for his political views and for his very nature, which the regime deemed a perversion.

After graduating, Pedro worked for a time as an art teacher in various secondary schools, but this experience proved traumatic. The education system, rigidly controlled by the military dictatorship, did not tolerate his freethinking or provocative style. Eventually, in 1983, he was dismissed from his job due to his sexual orientation, which served as both an economic blow and a final confirmation that official society had no place for him. This rejection was personally shocking, yet it was precisely what pushed Pedro into the realm of street art and radical activism, where he began to transform his body and voice into tools of political resistance.

Before his name became known in the literary world, Lemebel lived a bohemian, dangerous, and intensely active life in the Santiago underground. He participated in artistic performances that often used provocation, makeup, and high heels to question both the authority of the dictatorship and the homophobia of leftist intellectuals. This was a period full of street battles, late-night gatherings in clandestine locations, and a constant balancing act between art and survival. He experienced poverty and physical violence but also discovered a community of like-minded individuals who became his true family and gave him the courage to publicly declare his identity.

All this early baggage of experience—from the dust of the slums to the persecution in the streets—shaped him into a figure who never sought to fit in. He lived on the social fringes, watching his friends and neighbors suffer from the regime's repression and the onset of the AIDS epidemic, which reached Chile in the 1980s. These traumas and losses became his inner driving force, transforming the young art teacher into a fearless provocator whose sole purpose was to give a voice to those who, like himself in his youth, were condemned to silence and oblivion.

LATER LIFE OF PEDRO LEMEBEL, THE CHILEAN QUEER MOVEMENT, AND THE NOVEL "MY TENDER MATADOR"

In the mid-1980s, while Chile was still suffocating under Pinochet’s dictatorship, Pedro Lemebel decided that traditional forms of protest were too narrow for him. He realized that the fight against the regime had to take place not only in the streets but also through the body and aesthetics. During this time, he met artist Francisco Casas, with whom he founded the radical art collective "Las Yeguas del Apocalipsis" (The Mares of the Apocalypse) in 1987. The name was a direct challenge to a machista society—they referred to themselves using the feminine gender, provoking both the right-wing supporters of the dictatorship and the homophobic leftist opposition. The duo performed shocking, impromptu actions: they would appear at art gallery openings or political rallies naked, riding horses, sewn together, or dancing the "Cueca" (Chile's national dance) on broken glass, symbolizing the "disappeared" victims of the regime.

This artistic underground became Lemebel’s bridge to literature. Recognizing that visual performance is fleeting, he began writing texts that captured this marginal reality. Pedro chose a unique genre: the chronicle (crónica). His chronicles were not dry reports; they were baroque, dense, "dirty," and yet incredibly poetic prose, blending street slang, political satire, and deep lyricism. He wrote about nocturnal Santiago, about prostitutes, transvestites, the homeless, and all those whom official history wanted to ignore. His voice became the voice of "the other Chile," and his writing style, often called "neobarroso" (the mud-baroque), shattered all traditional literary norms, turning marginal life into high art.

Lemebel’s path to recognition was inseparable from his courage to be himself in public. He never hid his homosexuality; on the contrary, he used it as a weapon. One of the most famous moments of his life occurred in 1986, when he appeared at a meeting of leftist politicians with a red star painted on his face and read his manifesto "Hablo por mi diferencia" (I Speak for My Difference). It was a shocking act: he told the revolutionaries to their faces that their struggle for freedom was hypocritical if it had no room for "faggots." This bravery earned him respect among intellectuals, and one of the most important connections of his life was his relationship with the famous writer Roberto Bolaño. Bolaño, living in Spain, was mesmerized by Lemebel’s talent and was lavish in his praise, calling him one of the most important living Spanish-language writers. This support helped Lemebel pave his way to an international audience.

Regarding Lemebel’s intimate life, it was always shrouded in a certain mystery and open provocativeness. Although he did not have long-term "traditional" relationships documented in biographies, his work is steeped in passion, desire, and stories of broken hearts. He lived a love that unfolded in the dangerous streets of Santiago, in cheap hotels, and against the backdrop of political resistance. His intimacy was inseparable from politics—to love another man during the years of the dictatorship was, for him, the highest form of rebellion. He identified with the feminine, often referring to himself in the feminine gender, yet maintained a grit and a "working-class man" understanding of the world.

His greatest literary fame came with his only novel, "My Tender Matador" (Tengo miedo torero), published in 2001. It is a work where two plotlines intertwine: the 1986 assassination attempt on Pinochet and a love story between an aging transvestite, known as "The Queen of the Corner" (or "The Loca of the Front"), and a young guerrilla fighter. The novel became a cult classic not only for its political weight but also for the incredibly sensitive portrayal of its protagonist. "The Queen" embroiders tablecloths for the dictator's wife while hiding weapons for the revolution in her home, doing so not out of ideology, but out of pure, sacrificial love for the young fighter. This work turned Lemebel into an international star and was later adapted into a film.

In addition to this novel, Lemebel published numerous collections of chronicles, such as "La esquina es mi corazón" (The Corner is My Heart) and "Loco afán: Crónicas de sidario" (Mad Urge: Chronicles of the AIDS ward). In the latter, he recorded the terrifying and painful impact of the AIDS epidemic on his circle of friends and the LGBT community. He wrote about death not as a statistic, but as lost faces, unfinished dances, and betrayed hopes. His prose was drenched in pain, yet it was never weak—it was full of rage and pride, forcing the reader to feel uncomfortable while marvelling at the beauty of the language.

At the end of his life, Pedro Lemebel faced a severe illness: laryngeal cancer. It was an ironic and tragic fate for a man whose voice was his primary tool. Even after losing his speech following surgeries, he never stopped communicating and creating. He wrote notes on paper, appeared in public with scarves covering his neck, and remained as sharp and ironic as ever. In interviews, he stated that his work was always dedicated to "the hygiene of memory"—he did not want Chile to forget the filth and blood upon which the modern state was built. He spoke of Pinochet with hatred, but also with the contempt of a victor, claiming that the dictator lost because he failed to erase people like Pedro from the pages of history.

In his final days, Lemebel reflected on himself as someone who simply wanted to be free in a country that feared freedom. He took pride in never having sold his principles for a comfortable life. Pedro Lemebel died on January 23, 2015, from cancer complications. His funeral turned into a massive procession through the streets of Santiago—thousands of people, from street vendors to high-ranking politicians, accompanied him on his final journey. He died as a national hero, a man whose provocation, writings, and unyielding spirit forced Chile to look at its own shadow and recognize those who for too long had been pushed to the margins.

Rebellious Soul

Pedro Lemebel: Voz de la marginalidad chilena, identidad queer y la estética del neobarroso

 

¡Hola, mis queridos!

 

VIDA TEMPRANA DE PEDRO LEMEBEL Y LA POLÍTICA CHILENA DE ENTONCES

Pedro Lemebel nació el 21 de noviembre de 1952 en Santiago de Chile como Pedro Segundo Mardones Lemebel, y falleció en la misma ciudad el 23 de enero de 2015. Su infancia transcurrió en uno de los barrios más pobres y marginados de Santiago: el Zanjón de la Aguada. Era un asentamiento precario situado junto a un canal de alcantarillado abierto, donde la vida cotidiana estaba marcada por el polvo, el hambre y la lucha constante por la supervivencia. Al crecer en este entorno, el futuro creador vio de cerca la injusticia social y la vida de los marginados, lo que más tarde se convirtió en la base de su cosmovisión. Su familia era humilde; su padre trabajaba como panadero, y el vínculo con su madre —de quien más tarde tomó el apellido como su principal signo de identidad— fue extremadamente estrecho y fundamental en la formación de su personalidad.

Durante su adolescencia, Pedro se distinguió de sus pares no solo por la pobreza, sino también por una temprana manifestación de su diferencia y la búsqueda de su identidad sexual. En las décadas de los 60 y principios de los 70, Chile atravesaba enormes transformaciones políticas, pero la sociedad seguía siendo profundamente conservadora, católica y machista. El joven Pedro se sentía ajeno en este entorno de normas estrictas, donde la masculinidad se entendía solo a través de la fuerza y la dominación. Sufrió una exclusión constante y burlas por sus modales y sensibilidad, pero esto solo fortaleció su espíritu rebelde y la necesidad de buscar formas de expresión que le permitieran escapar de una realidad opresiva.

Sus años de estudio marcaron un punto de inflexión hacia la libertad intelectual. Pedro ingresó a la Universidad de Chile para estudiar pedagogía en artes plásticas, donde entró en contacto con el mundo académico y artístico. En aquel momento, la tensión reinaba en Chile: las esperanzas del gobierno socialista de Salvador Allende fueron truncadas por el golpe militar de 1973, liderado por Augusto Pinochet. La juventud bajo la sombra de la dictadura estuvo marcada para Pedro por el miedo, los allanamientos policiales y la represión brutal contra cualquier oposición o "desviación". Como joven artista y hombre homosexual, vivía en un doble peligro: tanto por sus ideas políticas como por su naturaleza, la cual el régimen consideraba una perversión.

Tras terminar sus estudios, Pedro trabajó durante un tiempo como profesor de arte en varias escuelas secundarias, pero esta experiencia resultó traumática. El sistema educativo, rígidamente controlado por la dictadura militar, no toleraba su librepensamiento ni su estilo provocador. Finalmente, en 1983, fue despedido de su trabajo debido a su orientación sexual, lo que supuso no solo un golpe económico, sino la confirmación definitiva de que la sociedad oficial no tenía lugar para él. Este rechazo fue impactante a nivel personal, pero fue precisamente lo que empujó a Pedro hacia el arte callejero y el activismo radical, donde comenzó a transformar su cuerpo y su voz en herramientas de resistencia política.

Antes de que su nombre fuera reconocido en el mundo literario, Lemebel llevó una vida bohemia, peligrosa e intensamente activa en el Santiago subterráneo. Participó en intervenciones artísticas que a menudo incluían provocación, maquillaje y tacones altos, cuestionando tanto la autoridad de la dictadura como la homofobia de los intelectuales de izquierda. Fue una época llena de luchas callejeras, reuniones nocturnas en lugares clandestinos y un constante equilibrio entre el arte y la supervivencia. Sufrió la pobreza y la violencia física, pero al mismo tiempo encontró una comunidad de mentes afines que se convirtió en su verdadera familia y le dio el valor para declarar públicamente su identidad.

Todo este bagaje temprano de experiencias —desde el polvo de los barrios marginales hasta la persecución en las calles— lo moldeó como una figura que nunca buscó encajar. Vivió en los márgenes sociales, observando cómo sus amigos y vecinos sufrían las represalias de la dictadura y el inicio de la epidemia del SIDA, que llegó a Chile en los años 80. Estos traumas y pérdidas se convirtieron en su motor interno, transformando al joven profesor de arte en un provocador incansable, cuyo único objetivo era dar voz a aquellos que, como él mismo en su juventud, estaban condenados al silencio y al olvido.

LA VIDA POSTERIOR DE PEDRO LEMEBEL, EL MOVIMIENTO QUEER CHILENO Y LA NOVELA "TENGO MIEDO TORERO"

A mediados de los años 80, mientras Chile aún se asfixiaba bajo el yugo de la dictadura de Pinochet, Pedro Lemebel decidió que las formas tradicionales de protesta le quedaban pequeñas. Comprendió que la lucha contra el régimen debía darse no solo en las calles, sino a través del cuerpo y la estética. En esa época conoció al artista Francisco Casas, con quien fundó en 1987 el colectivo de arte radical "Las Yeguas del Apocalipsis". El nombre era un desafío directo a la sociedad machista: se autodenominaban en femenino, provocando tanto a los partidarios de derecha de la dictadura como a la oposición de izquierda homofóbica. El dúo realizaba acciones de arte impactantes e improvisadas: aparecían en inauguraciones de exposiciones o mítines políticos desnudos, montando a caballo, cosidos el uno al otro o bailando cueca sobre vidrios rotos, simbolizando a los detenidos desaparecidos del régimen.

Este mundo artístico subterráneo fue el puente de Lemebel hacia la literatura. Consciente de que la performance visual es efímera, comenzó a escribir textos que capturaban esa realidad marginal. Pedro eligió un género único: la crónica. Sus crónicas no eran reportajes secos; eran prosa barroca, densa, sucia y, al mismo tiempo, increíblemente poética, donde se mezclaban la jerga callejera, la sátira política y un profundo lirismo. Escribió sobre el Santiago nocturno, sobre prostitutas, travestis, indigentes y todos aquellos que la historia oficial prefería no ver. Su voz se convirtió en la voz del "otro Chile", y su estilo de escritura, a menudo llamado "neobarroso", rompió todas las normas de la literatura tradicional, convirtiendo la vida marginal en alta cultura.

El camino de Lemebel hacia el reconocimiento fue inseparable de su valentía para ser él mismo en público. Nunca ocultó su homosexualidad; al contrario, la usó como un arma. Uno de los momentos más célebres de su vida ocurrió en 1986, cuando se presentó en una reunión de políticos de izquierda con una hoz y un martillo pintados en la cara y leyó su manifiesto "Hablo por mi diferencia". Fue un acto impactante: les dijo directamente a los revolucionarios que su lucha por la libertad era hipócrita si no había lugar para los "maricas". Esta audacia le valió el respeto de los intelectuales, y una de las conexiones más importantes de su vida fue su relación con el famoso escritor Roberto Bolaño. Bolaño, desde España, quedó fascinado por el talento de Lemebel y no escatimó en elogios, llamándolo uno de los escritores vivos más importantes en lengua castellana. Este apoyo ayudó a Lemebel a abrirse paso hacia una audiencia internacional.

En cuanto a la vida íntima de Lemebel, siempre estuvo rodeada de cierto misterio y, a la vez, de una abierta provocación. Aunque no tuvo relaciones "tradicionales" de larga duración documentadas en biografías, su obra está impregnada de historias de pasión, deseo y corazones rotos. Vivió un amor que se daba en las peligrosas calles de Santiago, en hoteles baratos y bajo el trasfondo de la resistencia política. Su intimidad era inseparable de la política: amar a otro hombre en los años de dictadura era para él la forma más alta de rebelión. Se identificaba con lo femenino, hablando a menudo de sí mismo en género femenino, pero manteniendo siempre una comprensión cruda y trabajadora del mundo masculino.

La mayor gloria literaria le llegó con su única novela, "Tengo miedo torero", publicada en el año 2001. Es una obra donde se entrelazan dos líneas narrativas: el intento de asesinato de Pinochet en 1986 y la historia de amor entre un travesti mayor, conocido como "la Loca del Frente", y un joven guerrillero. La novela se volvió de culto no solo por su carga política, sino por el retrato increíblemente sensible de su protagonista. "La Loca" borda manteles para la esposa del dictador mientras esconde armas para la revolución en su casa, y lo hace no por ideología, sino por un amor puro y sacrificado hacia el joven combatiente. Esta obra convirtió a Lemebel en una estrella internacional y más tarde fue llevada al cine.

Además de esta novela, Lemebel publicó numerosas colecciones de crónicas, como "La esquina es mi corazón" o "Loco afán: Crónicas de sidario". En esta última, registró el impacto aterrador y doloroso de la epidemia del SIDA en su círculo de amigos y en la comunidad LGBT. Escribió sobre la muerte no como una estadística, sino como rostros perdidos, bailes inacabados y esperanzas traicionadas. Su prosa estaba empapada de dolor, pero nunca fue débil; eran textos llenos de rabia y orgullo que hacían que el lector se sintiera incómodo, pero al mismo tiempo maravillado por la belleza del lenguaje.

Al final de su vida, Pedro Lemebel enfrentó una enfermedad grave: cáncer de laringe. Fue un destino irónico y trágico para un hombre cuya voz era su herramienta principal. Incluso después de perder el habla tras las operaciones, no dejó de comunicarse ni de crear. Escribía notas en papel, aparecía en público con pañuelos cubriendo su cuello y se mantenía tan agudo e irónico como siempre. En las entrevistas, afirmaba que su obra siempre estuvo dedicada a la "higiene de la memoria": no quería permitir que Chile olvidara el barro y la sangre sobre los que se construyó el estado moderno. Sobre Pinochet hablaba con odio, pero también con el desprecio del vencedor, afirmando que el dictador perdió porque no logró borrar a personas como él de las páginas de la historia.

En sus últimos días, Lemebel pensaba en sí mismo como alguien que simplemente quiso ser libre en un país que temía a la libertad. Se enorgullecía de no haber vendido nunca sus principios por una vida cómoda. Pedro Lemebel murió el 23 de enero de 2015 debido a complicaciones del cáncer. Su funeral se convirtió en una procesión masiva por las calles de Santiago: miles de personas, desde vendedores ambulantes hasta altos políticos, lo acompañaron en su último viaje. Murió como un héroe nacional, un hombre que con su provocación, sus escritos y su espíritu inquebrantable obligó a Chile a mirar su propia sombra y a reconocer a aquellos que durante demasiado tiempo fueron empujados a los márgenes.

Alma Rebelde

Asmenybė. Pedro Lemebel – čiliečių rašytojas, qeer tapatybė, literatūra, knygos, kūrybos bruožai ir temos

 

Sveiki, mielieji!

Neseniai baigiau skaityti Čilės rašytojo Pedro Lemebel (1952-2015) lietuviškai išverstą romaną „Aš bijau, matadore“, tad nusprendžiau šį menkai kam Lietuvoje žinomą rašytoją pristatyti plačiau. Nustebsite, kokia tai įdomi ir marga asmenybė.

ANKSTYVASIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS IR TUOMETINĖ ČILĖS POLITIKA

Pedro Lemebel gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Santjage, Čilėje, kaip Pedro Segundo Mardones Lemebel, ir mirė tame pačiame mieste 2015 m. sausio 23 d. Jo vaikystė prabėgo viename skurdžiausių ir labiausiai apleistų Santjago rajonų – Zanjón de la Aguada. Tai buvo lūšnynas, įsikūręs šalia atviro kanalizacijos kanalo, kur kasdienybę ženklino dulkės, badas ir nuolatinė kova už išlikimą. Augdamas tokioje aplinkoje, būsimasis kūrėjas iš arti matė socialinę neteisybę ir marginalizuotų žmonių gyvenimą, kuris vėliau tapo jo pasaulėžiūros pamatu. Jo šeima buvo paprasta, tėvas dirbo kepėju, o ryšys su motina, kurios pavardę jis vėliau pasirinko kaip savo pagrindinį identiteto ženklą, buvo itin glaudus ir formuojantis jo asmenybę.

Paauglystės metais Pedro išsiskyrė iš savo bendraamžių ne tik dėl skurdo, bet ir dėl anksti išryškėjusio kitoniškumo bei lytinės tapatybės paieškų. Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje Čilė išgyveno didžiulius politinius virsmus, tačiau visuomenė išliko giliai konservatyvi, katalikiška ir mačistinė. Jaunasis Pedro jautėsi esantis svetimas šioje griežtų normų aplinkoje, kur vyriškumas buvo suprantamas tik per jėgos ir dominavimo prizmę. Jis patyrė nuolatinę atskirtį ir patyčias dėl savo manierų bei jautrumo, tačiau tai tik dar labiau užgrūdino jo maištingą dvasią ir poreikį ieškoti saviraiškos būdų, kurie leistų ištrūkti iš slegiančios kasdienybės.

Studijų metai tapo esminiu lūžiu jo kelyje į intelektualinę laisvę. Pedro įstojo į Čilės universitetą studijuoti dailės pedagogikos, kur susidūrė su akademine aplinka ir menu. Tuo metu Čilėje tvyrojo įtampa: Salvadoro Allende socialistinės vyriausybės viltis greitai pakeitė 1973-iųjų karinis perversmas, vadovaujamas Augusto Pinocheto. Jaunystė diktatūros šešėlyje Pedro buvo paženklinta baime, policijos reidais ir brutaliu susidorojimu su bet kokia opozicija ar „nukrypimu“. Būdamas jaunas menininkas ir homoseksualus vyras, jis gyveno dvigubame pavojuje – tiek dėl savo politinių pažiūrų, tiek dėl savo prigimties, kurią režimas laikė iškrypimu.

Baigęs studijas, Pedro kurį laiką dirbo dailės mokytoju įvairiose vidurinėse mokyklose, tačiau ši patirtis jam buvo traumuojanti. Švietimo sistema, griežtai kontroliuojama karinės diktatūros, netoleravo jo laisvamanystės ir provokuojančio stiliaus. Galiausiai 1983 m. jis buvo atleistas iš darbo dėl savo seksualinės orientacijos, kas jam tapo ne tik ekonominiu smūgiu, bet ir galutiniu patvirtinimu, kad oficialioji visuomenė jam neturi vietos. Šis atmetimas buvo jam asmeniškai šokiruojantis, tačiau būtent jis išstūmė Pedro į gatvės meno ir radikalaus aktyvizmo erdvę, kurioje jis pradėjo transformuoti savo kūną ir balsą į politinio pasipriešinimo įrankį.

Iki tol, kol jo vardas tapo žinomas literatūros pasaulyje, Lemebel gyveno bohemišką, pavojingą ir itin intensyvų gyvenimą pogrindžio Santjage. Jis dalyvavo meniniuose performansuose, kuriuose dažnai naudojo provokaciją, makiažą ir aukštakulnius, taip kvestionuodamas tiek diktatūros autoritetą, tiek kairiųjų intelektualų homofobiją. Tai buvo laikotarpis, pilnas gatvės kovų, naktinių susibūrimų slaptose vietose ir nuolatinio laviravimo tarp meno ir išgyvenimo. Jis patyrė skurdą ir fizinį smurtą, tačiau kartu atrado bendraminčių bendruomenę, kuri tapo jo tikrąja šeima ir suteikė drąsos viešai deklaruoti savo tapatybę.

Visas šis ankstyvasis patirčių bagažas – nuo lūšnynų dulkių iki persekiojimo gatvėse – suformavo jį kaip asmenybę, kuri niekada nesiekė pritapti. Jis gyveno tarp socialinių paribių, stebėdamas, kaip jo draugai ir kaimynai kenčia nuo diktatūros represijų ir AIDS epidemijos pradžios, kuri Čilę pasiekė devintajame dešimtmetyje. Šios traumos ir praradimai tapo jo vidine varomąja jėga, pavertusia jauną dailės mokytoją bebaimiu provokatoriumi, kurio vienintelis tikslas buvo suteikti balsą tiems, kurie, kaip ir jis pats savo jaunystėje, buvo pasmerkti tylai ir užmarščiai.

VELESNIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS, QUEER ČILĖS JUDĖJIMAS IR ROMANAS „AŠ BIJAU, MATADORE“

Devintojo dešimtmečio viduryje, kai Čilė vis dar duso po Pinocheto diktatūros gniaužtais, Pedro Lemebel nusprendė, kad tradicinės protesto formos jam per ankštos. Jis suprato, kad kova prieš režimą turi vykti ne tik gatvėse, bet ir per kūną bei estetiką. Tuo metu jis susipažino su menininku Francisco Casas, su kuriuo 1987 metais įkūrė radikalią meno grupę „Las Yeguas del Apocalipsis“ (Apokalipsės kumelės). Pavadinimas buvo tiesioginis iššūkis mačistinei visuomenei – jie save vadino moteriškos giminės žodžiu, provokuodami tiek dešiniuosius diktatūros rėmėjus, tiek homofobiškus kairiuosius opozicionierius. Šis duetas rengė šokiruojančius, neplanuotus performansus: jie pasirodydavo meno parodų atidarymuose ar politiniuose susirinkimuose apsinuoginę, jojantys ant arklių, susiūti vienas su kitu arba šokantys „Cueca“ (tradicinį Čilės šokį) ant sudaužyto stiklo šukių, simbolizuojančių dingusius be žinios režimo aukas.

Būtent šis meninis pogrindis tapo Lemebel tiltu į literatūrą. Žinoma, vizualinis performansas yra laikinas, todėl pradėjo rašyti tekstus, kurie fiksavo šią marginalią tikrovę. Pedro pasirinko unikalų žanrą – kroniką. Jo kronikos nebuvo sausi reportažai; tai buvo barokinė, tiršta, purvina ir kartu neįtikėtinai poetiška proza, kurioje susipynė gatvės žargonas, politinė satyra ir gilus lyrizmas. Jis rašė apie naktinį Santjagą (Čilės sostinę), apie prostitutes, transvestitus, benamius ir visus tuos, kurių oficiali istorija norėjo nematyti. Jo balsas tapo „kitokios Čilės“ balsu, o jo rašymo stilius, dažnai vadinamas „neobarroso“ (purvinuoju baroku), griovė visas tradicinės literatūros normas, paversdamas marginalų gyvenimą aukštuoju menu.

Lemebelio kelias į pripažinimą buvo neatsiejamas nuo jo drąsos būti savimi viešumoje. Jis niekada neslėpė savo homoseksualumo, priešingai – jį naudojo kaip ginklą. Vienas garsiausių jo gyvenimo momentų įvyko 1986 m., kai jis pasirodė kairiųjų politikų susirinkime su raudona žvaigžde ant veido ir perskaitė savo manifestą „Hablo por mi diferencia“ (Kalbų už savo skirtumą). Tai buvo šokiruojantis aktas: jis tiesiai šviesiai pasakė revoliucionieriams, kad jų kova už laisvę yra veidmainiška, jei joje nėra vietos „pederastams“. Ši drąsa pelnė jam pagarbą tarp intelektualų, o viena svarbiausių jo gyvenimo pažinčių tapo ryšys su garsiuoju rašytoju Roberto Bolaño. Bolaño, gyvendamas Ispanijoje, buvo sužavėtas Lemebelio talento ir negailėjo jam pagyrų, vadindamas jį vienu svarbiausių gyvų ispanakalbių rašytojų. Ši parama padėjo Lemebeliui prasiskinti kelią į tarptautinę auditoriją.

Rašytojas Roberto Bolaño su Pedro Lemebeliu

Kalbant apie intymųjį Lemebelio gyvenimą, jis visada buvo apgaubtas tam tikros paslapties ir kartu atviro provokatyvumo. Nors jis neturėjo ilgalaikių „tradicinių“ santykių, kurie būtų plačiai aprašyti biografijose, jo kūryba yra persmelkta aistros, geismo ir sudaužytų širdžių istorijų. Jis gyveno meile, kuri vyko pavojingose Santjago gatvėse, pigiuose viešbučiuose ir politinio pasipriešinimo fone. Jo intymumas buvo neatsiejamas nuo politikos – mylėti kitą vyrą diktatūros metais jam buvo aukščiausia sukilimo forma. Jis save tapatino su moteriškumu, dažnai kalbėdamas apie save moteriškąja gimine, tačiau kartu išlaikydamas griežtą, darbininkišką vyrų pasaulio supratimą.

Didžiausią literatūrinę šlovę jam atnešė vienintelis jo romanas „Aš bijau, matadore“ (Tengo miedo torero), išleistas 2001 metais. Tai kūrinys, kuriame susipina dvi siužetinės linijos: bandymas nužudyti Pinochetą 1986 metais ir meilės istorija tarp vyresnio amžiaus transvestito, vadinamo „Gatvių pamišėle“, ir jauno partizano. Romanas tapo kultiniu ne tik dėl savo politinio krūvio, bet ir dėl neįtikėtinai jautraus pagrindinio veikėjo paveikslo. „Gatvių pamišėlė“ siuvinėja staltieses diktatoriaus žmonai, tuo pačiu savo namuose slėpdamas ginklus revoliucijai, o visa tai daro ne dėl ideologijos, o iš tyros, pasiaukojančios meilės jaunam kovotojui. Šis kūrinys pavertė Lemebelį tarptautine žvaigžde ir vėliau buvo ekranizuotas.

Be šio romano, Lemebel išleido daugybę kronikų rinkinių, tokių kaip „La esquina es mi corazón“ ar „Loco afán: Crónicas de sidario“. Pastarajame jis fiksavo šiurpų ir skausmingą AIDS epidemijos poveikį savo draugų ratui ir LGBT bendruomenei. Jis rašė apie mirtį ne kaip apie statistiką, o kaip apie prarastus veidus, nebaigtus šokius ir išduotas viltis. Jo proza buvo persunkta skausmo, tačiau ji niekada nebuvo silpna – tai buvo pykčio ir pasididžiavimo kupini tekstai, kurie vertė skaitytoją jaustis nepatogiai, bet kartu žavėtis kalbos grožiu.

Gyvenimo pabaigoje Pedro Lemebel susidūrė su sunkia liga – gerklų vėžiu. Tai buvo ironiška ir kartu tragiška lemtis žmogui, kurio balsas buvo jo pagrindinis įrankis. Net ir praradęs balsą po operacijų, jis nenustojo bendrauti ir kurti. Jis rašė žinutes ant popieriaus, pasirodydavo viešumoje su skarelėmis, dengiančiomis kaklą, ir išliko toks pat aštrus bei ironiškas. Interviu metu jis teigė, kad jo kūryba visada buvo skirta „atminties higienai“ – jis nenorėjo leisti Čilei pamiršti to purvo ir kraujo, ant kurio buvo pastatyta modernioji valstybė. Apie Pinochetą jis kalbėjo su neapykanta, bet kartu ir su nugalėtojo panieka, teigdamas, kad diktatorius pralaimėjo, nes jam nepavyko ištrinti tokių kaip Pedro iš istorijos puslapių.

Savo paskutinėmis dienomis Lemebel mąstė apie save kaip apie žmogų, kuris tiesiog norėjo būti laisvas šalyje, kuri bijojo laisvės. Jis didžiavosi tuo, kad niekada nepardavė savo principų dėl patogaus gyvenimo. Pedro Lemebel mirė 2015 m. sausio 23 d. nuo vėžio komplikacijų. Jo laidotuvės virto masine procesija Santjago gatvėmis – tūkstančiai žmonių, tarp kurių buvo tiek paprasti gatvės prekeiviai, tiek aukščiausi politikai, lydėjo jį į paskutinę kelionę. Jis mirė kaip nacionalinis didvyris, žmogus, kuris savo provokacija, raštais ir nepalaužiama dvasia privertė Čilę pažvelgti į savo pačios šešėlį ir pripažinti tuos, kurie per ilgai buvo stumiami į paraštes.

Maištinga Siela