Labai mėgstu kostiumines dramas! Tokiu tikslu ir leidausi į Jane Austin
romano ekranizaciją „Protas ir jausmai“ (Sense and Sensibility) (1995). Tai ko
gero ne tik mano nuomonė, bet ir daugelių žiūrovų, kad tai yra geriausia šios
rašytojos kūrinio ekranizacija. Na, išties daug kostiuminių dramų mačiau, tą
pačią „Puikybę ir prietarus“ (2005) (tai
kita J. A. romano ekranizacija), o taip pat ir biografinę dramą apie pačią
rašytoją „Jaunoji Džeinė“ ir galiu pasakyti, kad šis juosta kol kas labiausiai
patiko iš serijos – „Apie Džeinę, Džeinės
kūriniai, Džeinė Džeinėje, Džeinę iš toli, arti, Džeinių Džeinė ir šiaip Džeinė“.
Šiukštu nemaišykite su Džeine Eir!
Ilgas ir puikus filmas su puikiais kostiumais, puikiai adaptuotu scenarijumi.
Kažkodėl šį kartą ne akimirkai nekilo pagunda pagalvoti, kad žiūriu šlamštą,
kad šioje sumautoje vietoje būčiau padaręs kiek kitaip. Net neerzino
tuometiniai socialiniai ir meilės reikalai, kai šie būtinai siejami greta
vienas kito. Neerzino Janes Austin atpažįstama meilės ir turtų žaismė, personažų
metimaisi į šalis, moteriškos istorijos, karščiavimai ir alpulys. Tai išties
brandi, subalansuota juosta, kurią sukūrė garsus ir universalus režisierius Ang
Lee, kurį žinome iš tokių filmų kaip „Pi gyvenimas“, „Halkas“ ar „Kuprotas
kalnas“. Žvelgiant į filmografiją, sunku patikėti šio režisieriaus
universalumu!
Na, dar reiktų reklamiškai pridurti, kad šis filmas buvo nominuotas net 7 „Oskaramas“,
ir net 11 BAFTA, o Emma Thompson gavo aukščiausią įvertinimą – „Oskarą“ kaip
geriausia aktorė. Ir iš tikrųjų jos Eleonoros vaidmuo šiame filme švytėti
švytėjo aksominiu jaukumu ir gerokai pranoko jaunėlės sesers vaidmenį, kurį
atliko puikioji Kate Winslet. Filme sutinkame daugybę šiai dienai žinomų ir
garsių britų aktorių, kuriais galima gerėtis, o labiausiai gėrėtis galima
nenuobodžiu ir kažkodėl nebanaliai išvystytu siužetu, kuris pasirodė
daugialypis, nevienpusis, neturintis pagrindinės meilės gijos. Šame meilės
laive šoka dvi seserys ir daugybė vyru ir šis šokis buvo įsimintinas mano
naktiniame seanse su daug kavos. Monitorių išjungiau pusę keturių ryto. Švito.
Grįžtu ir vėl į kino klasiką ir šįkart noriu pakomentuoti kino „motina“
tapusią legendinę kino juostą „Kasablanka“ (Casablanca) (1942), daugeliui mamyčių
tapusia pati mėgstamiausia meilės juosta. Negaliu atsispirti kino klasikai, ir
manau, kad ateityje tikrai dar ne kartą pasinersiu į rusų ir amerikiečių kino „stebuklus“.
Taip, filmas šis tikras stebuklas, kuris, manau, patiks tiek šiuolaikinio kino
mėgėjams, tiek gurmanams, kurie mėgaujasi puikiais aktoriais, istorija ir
režisūra.
Na, „Kasablanka“ labiausiai mane nustebino ne puikiais aktoriais, ne puikia
režisūra, - viso to tikėjausi, juk ne veltui gavęs tiek daug liaupsių! Tiesą sakant,
mane kur kas labiau nustebino turinys. Siužetas pasirodė nenormaliai įdomus. Kasablanka
– tai miestas Maroke, į kurį Antrojo Pasaulinio karo metais suplūsta ir
priešai, ir pabėgėliai, ir dezertyrai, ir vokiečiai, ir prancūzai ir
esesininkai, ir koncentracijos stovyklos pabėgėliai. Ir visa šita marginali
šutvė sau kuo ramiausiai gurkšnoja brendį užeigoje, kurioje dainuoja juodosios
rasės atstovas. Neįsivaizduojama tautų, įsitikinimų ir prioritetų puokštė
tikriausiai tuo laikotarpiu buvo įmanoma ne Europoje ir ne Amerikoje, o būtent
Afrikoje, kur pinasi pusiau kriminalinė, pusiau meilės istorija. Išies vykusi
pasiaukojimo istorija, kuri demonstruoja lankstų santykių bangą tarp vidutinės
klasės žmonių XX amžiaus pirmojoje pusėje.
Filme pasirodo žavioji ir gražioji Ingrid Bergman, kurios iki šiol nelabai
filmuose ir buvau matęs (o gal tiesiog nepamenu), tačiau net išsižiojau, kokio
fantastiško grožio kalibro moteris! Žaviuosi retro stiliumi, santūrumu,
etiketu, bet neperdėtu, tačiau natūraliu ir kylančio iš susižavėjimo. Ką aš čia
tauškiu? XX amžius (neskaitant karų) buvo nuostabus! Po šio filmo užsinorėjau
pažiūrėti „Rudens sonatą“, bet jaučiu, kad kol kas reikia tausoti klasikinius
filmus. Žinoma, puikiai pasirodė ir aktorių vyrija, kurie sukūrė charizmatiškus
vaidmenis, vertus iškelto nykščio į viršų. Ką dar čia ir bepridursi, tai
filmas, kurį reikia pamatyti.
Nutariau pasivaikščioti po Žemaitijos apylinkes ir pasidairyti po mano
senelių žemes. Dalgų kaimas yra žinomas nuo seno. Čia kadaise, kaip mano
senelis teigia, gyvavo net 45 (ir daugiau) sodybų, kurie turėjo savus ūkius,
dirbo dvarui, o sovietams užslinkus, ėmė dirbti kolūkiui. Būtent sovietmečiu
sodybos ėmė pamažu nykti, gyventojai ėmė kraustytis į miestus ar gatvinius
kaimus, o pavieniai namai pamažu ėmė trešti ir smegti į žemę. Daugelis savo
sodybas nuardė, o medžiagas panaudojo vietoj malkų arba naujos vietos reikmėms.
Taip nutiko ir su mano seneliais. Jie persikėlė gyventi į gretimą kaimą –
Pajomantį, o Dalguose esančią didžiulę „dviejų galų“, taip ji buvo vadinama“ su
daugybe kambarių, priemenių ir kamarų trobą nugriovė, šulinį užstūmė
buldozeris, ūkinius pastatus su laiku taip pat nugriovė. Toj vietoj liko tik
senas ąžuolas ir didžiuliai akmenys apie jį. Nei didžiulio obelų sodo, nei dar
kažko, nieko nebeliko, tik silosas savo nuosavam ūkiui.
Šiuo metu nedaug gyventojų Dalguose, naujų sodybų kažin ar beatsiras. Gyvena
senbuviai ir jų pasilikę, niekur neišvykę vaikai, plėtojantys ūkį. Šis kaimas
žinomas nuo seno, kaip teigia Tarybų Lietuvos enciklopedija, kaimas datuojamas
V-VII šios eros amžiuje. Dalgai turi garsius pilkapius, tačiau didesnių tyrimų
laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje niekas taip ir neatliko. Būtų sunku kažką
kasinėti ir atlikti, kai laukus smarkiai koregavo tuometiniai buvę ūkiai ir
melioracija.
Šiandien vaikštau po Dalgų kaimą ir dairausi senuose prisiminimuose. Kai buvau
mažas, čia mane atsiveždavo seneliai, kurie dirbdavo lauko darbus. Nedaug kas
pasikeitė per 15 metų, bet geriau patys pasižiūrėkime mano foto reportažą:
Dalgų kaimo pakelės gluosnis.
Sodybos.
Pievos. Kas žino, gal čia taip pat kažkada buvo sodybos.
Dar išlikusi Dalgų ferma nuo kolchozo laikų.
Dalgų sodyba.
Šienujamos ganyklos.
Kelias į Pajomantį.
Dabartinis Dalgų centras.
Pievos.
Dalgai – kaimas, įsikūręs
Rietavo savivaldybėje, Žemaitijoje, netoli Tverų, o iš jo matyti ir tolumoje
esančios Laukuvos bažnyčios bei vandentiekio bokštai. Nors rašytiniuose
šaltiniuose kaimas minimas jau nuo 1565 metų, dauguma informacijos apie jo istoriją
yra susijusi su demografiniais pokyčiais. Deja, nepavyko rasti duomenų apie
žymius žmones, kilusius iš Dalgų, ar detalių apie kokių nors reikšmingų įvykių
istoriją, tačiau archeologiniai radiniai byloja apie seną vietovės praeitį.
Kaimo pakraštyje yra V–VII a. senkapiai – tai vertingas istorijos paminklas,
liudijantis, kad šioje vietoje žmonės gyveno dar gilioje senovėje. 2021 m.
duomenimis, kaime gyveno 19 žmonių, o didžiausią gyventojų skaičių Dalgai
pasiekė 1902 m., kai čia gyveno 285 asmenys.
Centras.
Gražiai sutvarkyta sodyba.
Šienapjūtė.
Šienapjūtė.
Pagrindinis Dalgų kaimo kelias.
Sodyba.
Sodyba.
Dalgų pakelės.
Sodyba.
Dalgų ferma.
Akmenys surinkti iš pievų ir daržų.
Sušienauta į rulonus.
Medžiai išduoda, jog čia būta kažkada sodybos.
Tolumoje matosi senieji Dalgų pilkapiai.
Centras.
Sodyba.
Gandralizdis.
Dar viena dalgų ferma.
Yra daugmaž 2023-2024 metais nufilmuotas Dalgų kaimo turas.
