Knyga: William Faulkner "Jeruzale, jeigu tave užmirščiau"

Faulkner William. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki,

Dar viena Baltų lankų serijoje Rinktinė proza knyga atsidūrė mano perskaitytoje bibliotekoje. Ir šįkart – garsus XX a. literatūros modernistas amerikietis William Faulkner (1897–1962) ir jo romanas Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, kuris pasirodė anglų kalba 1939 m. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau užima viduriniąją šio rašytojo kūrybos etapą ir, sakyčiau, nusako tipiškiausias W. Faulkner kūrybos temas ir pobūdžius, susijusius su stiliumi bei naujojo romano kompozicija. Būtent W. Faulkner yra laikomas vienas didžiausių romano žanrų rekonstrukcijos generuotojų, todėl, koks romano žanras yra šiandien, iš dalies turėtume dėkoti W. Faulkner‘iui.

Tiesą sakant, šis romanas iš pažiūros yra „ne romanas“, tarsi dvi gerai ir meistriškai parašytų apsakymų mozaika. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pasakoja dvi visiškai skirtingas ir paviršutiniškomis socialinėmis idėjomis viena nuo kitos nutolusias istorijas. Pirmoji iš jų Laukinės palmės, kuriuo lyg iš pradžių norėta pavadinti visą romaną, pasakoja apie skurstantį Vilberną, kuris aistringai įsimyli Šarlotę – vedusią moterį ir kartu patraukia kartu gyvenimo keliu, nešdami santuokos paneigimo nuodėmę – moteris palieka sutuoktinį ir vaikus. Priminsiu, kad anuomet į šeimą buvo žiūrima labai puritoniškai griežtai ir bet kokie meilužiai, bet kokios moters laisvės vis dar buvo smarkiai varžomos, ypač Amerikos pietinėse valstijose, kur gyvavo itin griežtos šeimos, klasių ir rasių atskirties tradicijos. Beje, pats rašytojas buvo kilęs iš šių kraštų ir visame romane jaučiama pietinių valstijų pasaulėjauta. Taigi, Laukinės palmės pasakoja apie savotišką to meto šeimos išniekinimo aktą, išaukštindamas ne socialiai „sukaltas“ moralines nuostatas, o būtent akcentuodamas laisvą žmogaus prigimtį ir meilę, kuri nėra lanksti šioms sustabarėjusioms kultūros primestoms nuostatoms.

Apskritai W. Faulkner savo kūryboje daug dėmesio skiria socialinėms atskirtims ir klasėms, šis romanas taip pat. Šarlotė ir Vilbernas keliauja į Čikagą, po to į Vajomingą, kur praleidžia nepakenčiamai šaltą žiemą ir visur po truputį autorius įpina vietos kultūros reiškinių. Labai įdomiai ir subtiliai aprašomi vyro ir moters ryšiai, kaip nuostabiai vyras mato, suvokia moters pasaulį, jos atsidavimą, kantrybę ir netgi seksą. Kartais netgi atrodo, kad Šarlotė tik „šalta kalė“, kuri mėgsta dulkintis ir paliko savo vaikus, jos dialogai ir veiksmai ganėtinai brutalūs, o vyro minties jausmų pagava, jo interpretacijos ir Šarlotės švelnumo matymas per jos brutalią jėgą ir užsispyrimą stebina. 

Antroji istorija vadinasi Tėtušis, kuris iš tikrųjų reiškia ne seną dėduką, o Misisipės upę, kurią taip vadindavo vietos juodaodžiai. Būtent upė tampa gyvybės gysla šios istorijos katorgininkui, kuris per didįjį Misisipės potvynį, kuris realiai įvyko 1927 metais, buvo užlietos kalinių plantacijos ir vietos kaliniai buvo siunčiami gelbėti prie upės gyvenančių žmonių. Šis katorgininkas atsiplėšia nuo prievaizdų ir lyg Robinzonas susigrumia su egzistenciniais gyvenimo klausimais, pats jų nereflektuodamas, tik pasąmoningai jausdamas, kad jis ir jo gyvenimo upė teka kartu iki to momento, kol likimai išsiskiria. Jo valtyje gimdanti vietinė moteris, jo gyvenimo kelionė taip arti skausmingo žmogaus egzistencialisto vaizdavimo, kad primena J. M. Coetzee Maiklo K gyvenimas ir laikai romano egzistencinę gelmę, kuri veriasi per tai, kaip žmogus susiduria su beviltiškai sunkiomis gyvenimo sąlygomis, su griaunančiomis stichijomis, bet jų nei apmąsto, nei suvokia savo vietos griūnančio pasaulio akivaizdoje. Šiame pasakojime dar labiau pasireiškia pietietiška W. Faulkner mąstysena ir pasaulėjauta – Misisipė, kepinanti saulė, plantacijos, politika, provincinė kultūra, pakrančių gyvatės ir aligatoriai, savotiškas kultūrinis šiurkštumas, kuris būdingas pietiečiams.

Rašytojas William Faulkner.

Ką sako šios dvi skirtingos istorijos? Neatsitiktinai kūrinio pavadinimui suteikta citata iš Biblijos Jeruzale, jeigu tave užmirščiau..., kurią galima interpretuoti pačiais įvairiausiais būdais ir Skolastikos mokiniai tikrai turėtų ką pasakyti, na, o vienu iš variantu laikyčiau tiesiog žmonių bėgimą nuo vergovės (nuo savo sunkumų, nuo kultūros sąstingio, santuokų, kalėjimo, įsipareigojimų...), kaip ir kadaise žydų tauta pabėgo iš Egipto ir įkūrė Jeruzalę, miestą, kaip laisvės simbolį, naujos tautos žemes ir naują santvarką be vergovės. Knygos veikėjų Jeruzalė neapibrėžta, ji išlieka metafiziniame lygmenyje, nesukuriama materijoje – tai bėgimas nuo senųjų idėjų prie naujųjų: katorgininkas bėga ir niekur nepabėga, jo Jeruzale išlieka kalėjimo sienos, grandinės, nes laisvėje jis žūva, jo egzistencija laisvėje tampa plati kaip išsiliejusi Misisipė, neaprėpiama, nesuvokiama, todėl nustelbianti patį žmogų, kurio gražiausios jaunystės dienos prabėgo nelaisvėje. Laisvė jį naikina, ji atmetame kaip egzistencinė nauja galimybė. Panašiai ir su Šarlotės bei Vilberno Jeruzale, kuri subliūkšta, nes jie paneigia socialinius dėsnius, gyvena tik šiandien ir dabar, ties socialiniu skurdu ir maitinasi meile, bet kartu užkerta kelią ateiti naujai gyvybei, naujai Jeruzalės žemei, tai tarsi pora, kuri negali vien tik dulkintis ir mėgautis vienas kitu – tokia Jeruzalė tampa utopine, nepasiekiama ir pasmerkta žlugti. Tiek katorgininkas, tiek Vilbernas trokšta savos Jeruzalės kaip idealistinės tikrovės, tačiau atsiduria aklavietėje – šiuo pagrindu t. y. egzistencinėmis jausenomis sujungiami Laukinės palmės ir Tėtušis pasakojimai.

Kalbant apie šio klasiko kūrinį, galima sakyti, gal jis nebūtinai visiems patiks. Geros ir prasmingos knygos ne visada turi ir privalo būti įdomios. Iš tikrųjų kūrinys reikalauja šiokių tokių žinių bagažo ir lėto skaitymo, nes veriasi kai kada tik intuicija apčiuopiamos egzistencinės gelmės, tačiau siužetine prasme knygoje stokojama šiuolaikiniam romanui būdingų aštrių ir staigių siužetinių vingių, todėl tekstas atrodo sunkus gabaritas, kurį reikia „apeiti kaip kalną“. Išties nebuvo lengva skaityti, būta tokių atvejų, kada norėjosi numesti ir pasiimti kažko „vartotojiškesnio“, bet kai prisėsdavau prie teksto, jis vėl įtraukdavo, vėl prikaustydavo. Jo neišsemiamos temos ir gelmė visgi glūdi ne siužete, nors, aišku, svarbu ir jis, bet svarbi ir autoriaus mokėjimas subtiliai iškelti socialines problemas, santykius ir kasdienybės absurdiškumą į egzistencinį lygmenį, kur nusidriekia gana vienatve persunkta žmogiškoji būtis. 

Knyga be jokios abejonės turi išliekamąją vertę, klasikinės literatūros polėkį, kurią galima priskirti aukščiausios literatūros kategorijai, tačiau, vėlei pasikartosiu, netgi gera ir brandi literatūra nebūtinai turi būti įdomi ir įtraukiama, su ja reikia dirbti, netgi, sakyčiau, kovoti, kol ji perskyla ir atsiveria bendras peizažas, kuris dažniausiai nustebina labiau, nei tą skaitytojo kantrybę, kuri kartais dėl rutinos pasimeta tarp knygos puslapių. Būkite kantrūs su Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. Tiesa, nepaminėjau, kad knygą vertė Violeta Tauragienė (mano mėgstama vertėja), kuri, beje, už šį kūrinį ir J. M. Coetzee Barbarų belaukiant 2013 metais pelnė Metų vertėjo krėslą. Galiu pasakyti, kad vertimas fantastiškas – žodžių niuansų pagava tiesiog stulbina, ypač tos vietos, kur autorius tiesiog intensyviai aprašo veikėjų egzistencinius pojūčius.

Tiesiog negaliu užbaigti recenzijos citata t. y. įspūdingu ir sudėtingu vienu sakiniu, kuriuo atsiveria W. Faulkner puiki pasąmonės, juslių, emocijų ir veikėjo sąmonės srautą, o kartu patvirtina mano išsakytą liaupsę apie knygos vertimą: „Čia vėjo nesijautė, nesigirdėjo, nors jam atrodė, kad jis užuodė, jei ir ne jūra, tai bent jau tai, kas sauso, užsispyrėliško liko iš jos tuose alėjos moliuskų kiaukutuose; paskui koridorių staiga užliejo garsai, begalė menkų žmogiškos baimės ir kančios balselių, kuriuos jis pažinojo, prisiminė, – tos išdezinfekuotos linoleumu išklotų ir guminiais padais lankomų palatų tuštumos, primenančios įsčias, į kurias žmonės bėgo prisiglausti nuo skausmo, nors dažniausiai nuo siaubo, kad tose mažose vienuoliškose celėse atsikratytų visos geismų, gašlumo, išdidumo ir netgi žmogiškos nepriklausomybės naštos ir kuriam laikui virstų embrionais, nors dar išaugančiais mažumą senojo nepataisomo žemiško sugedimo, – tas snūdas kiaurą parą, nuobodulys, budrių, irzlių, varpelių skimbčiojimai nuo vidurnakčio iki lėtai numirštančios aušros (taip, galimas daiktas, bent jau randant deramą pritaikymą tiems pigiems pinigams, kuriais dabar pasaulis aptekęs ir pertekęs) – visa tai tik trumpam, o paskui vėlei gimt iš naujo, vėlei išnirti į paviršių, vėlei užsikrauti pasaulio naštą ir nešti ją, kol baigsis ištvermė (p. 271)“.

Jūsų Maištinga Siela

Trys bauginantys vyrui egzistenciniai dalykai: neplauti indai, dvasiniai reikalai ir prostata

Sveiki,

Ir vieną dieną ir į jūsų duris pasibels jehovistai ar mormonai... Ir nieko nenutiks. Pasakysit viso gero ir jie nepaliks jums bombos, nebent tam tikrų institucijų, jų „galvų“, finansuojamus lankstinukus, kuriuos be jokios širdies graužaties išmesite į šiukšlių dėžę. – Visada norėjau parašyti kažką panašaus, pagalvojau šiandien, kai įsijungiau kompiuterį ir pastūmiau nepribaigtą ir pernakt garavusį alaus butelį į šoną. Č. Bukovskis būtų tikriausiai ir tą išgėręs vietoj kavos. Ir ką čia sakyti? Nėra jėgų nei mankštai, nei svarmenims kilnoti, nei meditacija užsiiminėti ir kaip kokiam nusivylusiam namų šeimininkui rūgsta „bliūdai“ kriauklėje, kuriuos kruopščiai kiekvieną rytą išmazgoju. Nors ne, nusivylę namų šeimininkai, tokie kaip iš to kultinio serialo, nebūna tokie kaip aš, jie seksualūs, drąsūs, turi meilužių, vienerias civilines skyrybas ir turto dalybas, kartais aplanko dukras ir niekada nė vienos scenos nėra nusifilmavę prie viryklės ar, neduok Dieve, virtuvinės kriauklės, nėra kepę, virę sriubos, užtat flirtuoja sporto salėse su trenerėmis, o sėdėdami liuteronų bažnyčioje, skaičiuoja, kiek laiko praėjo nuo to karto, kai santykiavo su kaimyne, kuri šyptelėjo už kelių suolų irgi sėdėdama su savo šeima... Mano kriauklė ne tokia, ji pilna iššūkių, rūgstančių kavos puodelių su pamazgomis. 

Vis nesąmoningai pagalvoju, kiek reikės vandens visa tam išplauti. Litrais ir eurais. Kiek? 20 litrų? Vienos vonios? Tai tikriausiai tiek reikia ir mano kaimynei iš trečio aukšto ir iš pirmo, ir visame mieste ir netgi pasaulyje, – o vanduo keliauja tais pačiais vamzdžiai, kažkur yra slėgio generatoriai, kurie pumpuoja ir stumia, pumpuoja ir stumia tą skystį kiauras paras, metus, dešimtmečius... Kasdien gėlo vandens vis mažėja, su kiekvienu prakeiktai palaimintu lašu iš čiaupo, papsinčiu it nevaldomu šlapimu dėl išvešėjusios prostatos, kurios nepasitikrinau, nes manau, kad dar per jaunas, dar negali manęs paliesti onkologijos aligatoriai. Sakysite, esu perdėm pernelyg sentimentalus ekologas, na, tie, „durneliai žalieji“, kurie cypauja, užuot nesukūrę savo verslo, šnypščiantys ant pasisekusiųjų, kurie dirba nuo aušros iki sutemų ir neturi laiko galvoti nei apie bėgantį vandenį iš čiaupo, nei apie mormonų lankstinukus su biblijinio turinio iliustracijomis. Ir pasaulis jiems nesuskyla, nes vartojimas yra variklis, vartojimas yra nuostabus, pabandyk dabar nieko nevartoti, negali – vadinasi, esi toks pat susitepęs, kaip ir kostiumuotas ponas, sakysite man. Sakysite, kad leidžiu vandenį tiek, kiek noriu, nes už jį susimoku, o pasibaigęs alaus butelis nėra jokia problema, jeigu tuoj galima jį pakeisti pilnu, o Bukovskis nebuvo vienintelis alkoholikas rašytojas...

Et, žemės zuikiai, indai patys mano nesusiplaus, o iš paprasto riebaluoto šaukšto kylanti rašliava apie egzistencijos lygmenis bei socialinio uzurpuoto aklumo, verčia mane smegenis skilti į tokį asociatyvų mąstymą, kad nebelieka konkrečios krypties – analitikai mane pažemintų, gamtamoksliai pasišaipytų, bet nustebau, kad paskutiniu metu atlikinėdamas įvairius testus vis daugiau surenku analinio mąstymo rezultatų – senstu? laikas tikrintis prostatą? O ne... Gal iš tikrųjų mano smegenų pusrutuliai bando vienas su kitu susisiekti, kaip automobilio laidų kibirkštys, kai bandome užvesti rankiniu būdu. Gal tas knapsintis vanduo, Bukovskis, mormonai ir pastumtas alaus butelis davė pradžią naujai dienai, užvedė rytinį motorą ir išplovęs rykus galiu judėti pirmyn.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gwen Stefani "The Sweet Escape" ft. Akon

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi Gwen Stefani su savo gan gerai daugeliui žinomu senu hitu „The Sweet Escape“, kuris yra iš 2006 metais pasirodžiusio antrojo atlikėjos solo albumo tokiu pat pavadinimu antrasis singlas. Muzikos kritikai šį kūrinį pasitiko palankiai, o muzikos takelis netruko pavergti ir klausytojus. Daugelyje šalyje jis tapo labai populiarus ir mėgiamas, o muzikos topuose užėmė jei ne pirmą, tai gana aukštas pozicijas.

Pagal pardavimus singlas „The Sweet Escape“ auksiniu tapo Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Britanijoje. Dukart platininiu Australijoje. Singlą pamėgo kino kūrėjai, kurie mielai naudojo kūrinį savo garso takeliams. 

Man asmeniškai tai labai miela daina tiek ausims, tiek MP3 grotuve, einant į „Maximą“ nusipirkti pieno. Šviesus pop kūrinys, keliantis puikius jausmus ir nuteikiantis puikiai dienai. Gal dėl to šiandien atsibudęs užsimaniau pasiklausyti būtent šio kūrinio. Pasiklausykite ir Jūs:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (2 sezonas) apžvalga

Sveiki, skaitytojai,

Po pirmojo sezono „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black), tiesiog kultversčiais puoliau žiūrėti antrojo sezono, kurį sužiūrėjau per dvi dienas. Tai vienas iš tų serialų, kurio niekada negana, ištirpsta laiko nuovoka ir taip pasineri į tą sukurtą pasaulį, kad pamiršti ir realųjį. Apie pirmąjį sezono išsamesnę apžvalgą galite pasiskaityti ČIA, na, o dabar, niekur pernelyg neišsiplėsdamas, trumpai reziumuosiu tik įspūdžius po antrojo sezono.

Visų pirma – viskas taip greit praėjo, kad sunku patikėti, jog žiūrėjau 10 serijų, man tai buvo kaip vienas normalus filmas. Tai tikriausiai lėmė, kad šiame sezone įvykiai dar greitesni, o personažai jau buvo susiformavę ir „prijaukinti“ iš pirmojo sezono. Čia vėlei negalėjau atsistebėti ir nesigerėti Tatiana Maslany vaidyba ir jos pabirusiais skirtingą charakterį turinčiais klonais. Šiame sezone atsiranda ir vyriškos arba dalinai vyriškos lyties klonas, kurį, žinoma, irgi suvaidina T. Maslany. O šiaip pagrinde viskas vyksta su jau pirmajame sezone sukurtais personažais. Aišku, atsiranda ir naujų kviestinių žvaigždžių, naujų personažų, kurie kelia grėsmę klonams ir vis daugiau užsimenama apie paslaptingus klonavimo eksperimentus ir tai siejama su naujos armijos „gaminimu“. 

Šiame sezone paraleliai plėtojama ir nauja siužetine linija – atokiame kaime įsikūrusios savotiškos sektos pasakojimas, kuri iš esmės medžioja Heleną, kad sugrąžintų ją į savo „šeimą“. Šiai sektai vadovauja šeimos galva, kuris, sakyčiau, tardamas Dievo vardą iš tikrųjų pats imasi Dievo vaidmens, žino, kas kitiems geriausia ir į moteris ir sektą iš esmės žiūri kaip į savo nuosavą žmonių fermą, kur juos apsėklina ir kuria savo palikuonių tvartą. Aišku, Helena sugaunama ir su ja atliekami eksperimentai – tie momentai iš tikrųjų ir patiko, ir erzino, nes charakteriai psichiškai nesveiki, įtikėję savo siauromis idėjomis, todėl atrodo tokie šizofreniškai šabloniški, tarsi nuvagiliauta iš kitų scenarijų ir filmų. Bet nuo to nuobodžiau tikrai netampa. Mane apskritai stebina Helenos vaidmuo – ji kaip koks vaiduoklis, atrodo tokia infantili, o gali pereiti kiaurai sienas, sumušti bet ką, nudaigoti šaltakraujiškai, o atrodo tokia trapi ir pastebima. Tiesiog mistika!

Antrajame sezone kur kas daugiau skirta Reičel personažui.

 

Antraeiliai, bet labai svarbūs veikėjai.

 

Tatiana Maslany Ant populiaraus "Entertainment" savaitraščio viršelio.

Helena sektos ūkyje.

 

Saros įmotė "ponia S" šiame sezone labai nustebino - pilna keistų pomėgių, paslapčių ir tvirto charakterio.

Sara susitinka su vyriškiu, kuris taps didžiuliu antrojo sezono raktu.

Aišku laboratorijoje vyksta kita pasakojimo pusė, kur Kasima bando įveikti savo kaip klono spragas ir ligas. Prasideda kampanijos ir Reičel manipuliacijos ir atviras brutalus žaidimas, kurio metu daug mirčių, pašalintų sudėtingų politinių figūrų, aiškėja paslaptys – tiesiog ištisa detektyvinio pobūdžio istorija. Sara šiame sezone, kuri buvo visa ko pagrindas pirmajame sezone, lyg ir išlaiko savo pirmenybę – ji blaškosi tarp dukters Kiros ir ją persekiojančiųjų, mat, pasirodo, Kira yra antibiotikas mirštantiems ir sergantiems klonams, o kaip vėliau paaiškės, tai ne tik tai, nes klonų pasirodo besą ir vyrų – tai antrojo sezono šokiruojantis finalas, nors jau paskutinėje serijoje tai ir nujaučiama. Žinoma, įvedamas ir Kiros tėvas, esamas-buvęs Saros mylimasis, kuris atlieka savo funkcijas. Ir visiškai nenustebino Polo savotiška išdavystė ir savotiškas perėjimas pas Reičel, paprasti farai, kurie galiausiai išsiaiškina apie klonus ir dar daug kitų dalykų. Mažiausiai intriguojanti šio sezono linija buvo Elison, kuri lyg ir kaltina save už kaimynės žmogžudystę, pradeda gerti ir atsiduria reabilitacijos klinikoje, sprendžia savo šeimos problemas ir jas... visgi išsprendžia.

Kas labiausiai atrodė įdomiausia iš šalies? Tai, kad sergi už Sarą, o kai ji atsiduria vienoje patalpoje su Reičel, nori, kad ji ją užmuštų, nes Sara yra geras žmogus, staiga suvoki, jog Račel yra ta pati aktorė, tik sumontuota taip, kad atrodytų dvi skirtingos moterys viename kadre. Kūrėjams pavyko ištrinti aktorės fenomeną ir grynai matyti tik sukurtus personažus, už vienus sirgti, kitais stebėtis ir piktintis, o kitų nekęsti. Tai labai didelis serialo pliusas.

Apskritai serialas pasirodė kaip narkotikas, nuo kurio sunku atsiplėšti. Tikrai. Nė nebandykite žiūrėti, jeigu neturi laiko, nes kitaip bus sunku viską suderinti. Nekantrauju, kada vėlei galėsiu prisėsti prie trečiojo sezono, nes jis, na, negali būti prastesnis už šitą, todėl laukiu nesulaukiu.

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela