Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie kitokį žmogų ir jo gyvenimą. Ką reiškia kitoks žmogus? Kitoks... Labai plati sąvoka, manau, tik pats žmogus save pavadinęs „kitokiu‘ suvoks šios sąvokos jausmą, būseną ir skonį. Kas tik nesijaučia kitoks nuo mažumės. Šis klausimas man iškilo šiandien, kai „emailais“ susirašiau su viena septyniolikmete, kuri save vadina “kitokia“, aš taip pat save vadinu kitokiu. Kaip ir visais laikais, „kitokių“ žmonių, niekas nemėgo, jei tu nesi bandoje, kuri teka viena kryptimi, tai vadinasi – „viso gero“, - nes tu negali niekur pritapti. Kitokie žmonės išsiskiria savo kalbomis, mąstymo būdu, pomėgiais, apranga. Prisiminkime mokyklinius laikus, kada klasėje tikrai būdavo žmogus, kuris buvo nemėgiamas, engiamas ir visaip kitaip „pyzdavojamas“ liaudiškai tariant. Taip buvo dėl to, kad tas žmogus buvo kitos. Čia aš nekalbu apie žmonės, kurie net asmenybės neturi ir duodasi reketuojami bet kam, kalbu apie žmones, kurie buvo galbūt savaip agresyvūs, ieškantys savųjų tiesų arba nepaprastai tylūs ir paslaptingi. Iš tokio išsiskiriančio žmogaus būnama neretai pasityčiojama, jį mėgsta erzinti ne tik klasės berniukai, bet ir mergaitės. Tą esu patyręs savo kailiu ir galiu pasakyti, kad iki šiol su nuoskaudomis prisimenu tuos laikaus kaip vieną juodžiausių savo gyvenimų periodų. Ačiū Dievui, tai jau praėjo. Neretai „kitokie“ žmonės būna nepaprastai vieniši ir nutolę nuo bendraamžių, jų asmenybės būna nepaprastai plataus diapozono ir intelektualios, nes tokiais atvejais vienišumas remiasi į knygų krūvas, į tikėjimą ir kitokį gyvenimo modelį. Kaip ir ta septyniolikmetė, man pasakė, kad ji niekada neturėjo padoraus pokalbio su klasiokais nei apie paskutiniąją cigaretę, nei apie sukneles ar staiga netikėtai pasibaigusį nagų laką. Visada jautėsi kitokia, o dėl savo kitoniškumo žeminama, užgauliojama ir visaip kitaip persekiojama. Va, štai Jums ir šių dienų eretikai. Bet ir eretikai taip pat deginami buvo už kitokį mąstymą. Bet kaip sakiau kitokių žmonių širdys būna labai plačios ir, kaip gaila, dažniausiai neatvertos. Tokie žmonės labai svajingi, atsargūs, protingi ir užsidarę, bet nepaprastai ieškantys laisvės, prasmės ir draugų. Dažniauiai ne mokyklos tarpe. Kitokie žmonės puikiai sutaria su vyresniaisias, nes jų intelektualus bendravimas būna labiau suprantamas mokytojams nei jų bendraamžiams. Ir visgi, labai gaila, kad tokie nuostabūs neretai talentingi žmonės yra skriaudžiami bendraamžių ir šitaip jų nekenčiami. Kitoniškumas bado akis, dirgina kitų norą pasityčioti. O kuris nenori pasijusti stiprus bandoje, užpuldamas baltąją avelę tarp pilkųjų? Masinė psichozė varė ir mane į neviltį, todėl tai mane vertė ne tai, kad netylėti, bet maištauti ir veikti priešingai – dar labiau būti kitokiam. Ėmiau dažyti plaukus, rengtis ryšiai, reikštis scenoje ir visame kame. Tai buvo pradėję tapti net kaip narkotikai, juo daugiau kritikos ir pažeminimų, tuo daugiau kitoniškumo, kai kurie manęs buvo pradėję engti, nes atrodžiau keistai chaotiškas. Ir net mano klasiokė, kuri čia lankosi (R, tau linkėjimai!), neleis man pameluoti, buvo metas, kada vaikščiojau su auliniais – tvartui miežti skirtais batais ir raudonu pliušiniu meškiukiu Stase, su kuria net kalbėdavau. Galbūt tai juokinga ir kvaila, bet man tai buvo jau tarsi lenktynės su visu tos bandos pripažintu modeliu pasiduodančiai mokyklinei psichozei. Nenorėjau priimti jų modėlio, todėl kūriau savo ir gyvenau pagal savo taisykles ir visiškai nesvarbu, kad kitiems tai atrodė kvaila ir juokingai nesuprantama. Bet prisipažinsiu, kartu būdavo ir linksma gyventi kitaip, tapdavau savarankiškas ir nuo nieko nepriklausomas. Ačiū Dievui, mokykloje taip ir neteko patirti fizinio smurto, bet psichologinis tiesiog liedavosi per kraštus, todėl turėjau kažkaip su tuo kovoti. Bet paskutiniaisiais mokslo metais, kai supratau, jog pasaulyje taip pat yra kitokių kitokių, kad neverta įrodynėti kitiems to, ko nenorima pripažinti, tapau pasyvus, vis rečiau ir rečiau lankiau mokyklą, Prasidėjo liūdnos dienos, norėjau visiškai mesti mokslus, nes mokykla man buvo tapusi kaip mano asmenybės, sveikatos ir emocinės būklės žlugdymo vieta. Gaila, kad pas mus mokykloje taip niekada ir nebuvo nuolatinės psichologės, galbūt būčiau pas ją išvaikščiojęs takelius, nes pagalbos, padrąsinimų ir supratimo tais laikais labiausiai ir trūko. Bet yra ir šiokių tokių pliusų, tokie dalykai užgrūdina, padeda save suformuoti, nuisiimti tuos rožinius akinukus ir į pasaulį pažvelgtį savaip. Mokykla iš tikrųjų – nepaprasta mokykla visam gyvenimui. Kai kam ši įstaiga gali tapti nepaprasta kovų arena su savimi pačiu, aplinkiniais ir panašiai. Ir galiausiai visa vaikystė ir paauglystė suformuojama ant šio pamato, o kaip gaila ir apmaudu, kad niekada negalėsiu pasigirti savo gražia ir šviesia vaikyste bei paauglyste. Bet ką, negi verksim dabar? Dažniausiai kitokiems žmonėms gyvenimas atsiveria po mokyklų – neretai studijų metais. Prisimenu tokias asmenybes kaip Jurga Ivanauskaite ir Christina Aguilera, Madonna, kurios prisimena savo mokylas kaip siaubingai juodus periodus, kada teko tiesiog kovoti mokyklėnėje terpėje, o įdomesnis pasaulis vykdavo kažkur namų kamputyje, mintyse, dienoraščių puslapiuose. Bet pažiūrėkite, kas po to pražysta? Bet ir dabar visuomenėje engiami kitokie žmonės. Minedo kultinė psichozė buvo išjuokta ir nesuprasta, o pats žmogus susigadino savo gyvenimą galbūt net to nenorėdamas. Apie tai net nekalbu, nes tai – norėta pasityčioti iš kitokių žmonių. Apie homoseksualus jau irgi nebekalbu, iš vis Lietuvoje jaučiu niekada jie ir nebus integruoti kaip visuomenės dalis. Ir visgi, kas paskatina ignoruoti ir neapkęsti kitoniškuosius? Pavydas? Kitų žmonių nesidžiaugimas? Baimė? Baimė būti kitokiam, tokiam kaip jis arba dažniausiai iššaukia nesveiką ir nesąmoningą savisaugos inkstintą – agresiją. Iš tikrųjų šį pagrindinį elementą papildo ir didybės manija, kada iš bandos avelių galima pasirodyti pilkųjų avinų vedliu. Kito žmogaus žeminimas daro tave galingu. Bet yra kažkas pasakęs, kad tas, kuris žemina kitą, iš tikrųjų save žemina ir parodo savo pavydą, bailumą ir puikybę. O liūdniausia šios metaforos dalis yra ta, kad pats patyčių kaltininkas dažniausiai nesijaučia kažkoks niekingas padugnė, atvirkščiai, suteikia sau forsuojančios jėgos. Ak, kaip gaila, kad „kitokie“ žmonės dažniausiai taip ir lieka savo kiaute ir neišlenda, nepražysta kaip gelės, nesuspindi. Niekaip nepamiršiu tos merginos, kurią talžė bendraamžės, o kažkas juokdamasis filmavo telefonu, o po to paplatino internete. Mergina perėjo į kitą mokyklą, bet nepritapo, nes istorija pradėjo kartotis. Galiausiai margina gyvenimą baigė savižudybe. Galbūt tai karma, galbūt taip ir turi būt, bet galbūt tai iššūkis visam pasauliui, kad kažkas negerai, kad kažką reikia daryti, nes tokia situacija nebegali tęstis. Žmonės evoliucinuoja, sparčiai auga ekonomika, technologijos ir t.t., bet žmogaus prigimtis nieko nesikeičia, ji nekinta ir tai blogai, mes nespėjame su laiku. O blogiausia, kad Lietuvos valdžia nieko nedaro, kad apsaugotų kitokius. Visi žino, kad tokie egzistuoja, bet niekas nė cypt, nė krepšt. Ir visgi daug jau apie tai kalbama, bet kaip budistų patarlė sako, kalbos apie raktą dar niekam neatrakino kalėjimo durų, tai ir čia, ne kalbų ir tauškalų reikia, bet veiksmų veiksmų ir dar kartą veiksmų! Taigi, mielieji, šiais žodžiais ir baigsiu šią begalinę ir iš tikrųjų neišsenkančią temą. Meilės, gerovės, vilties ir trupučio tolerantiškumo „kitokiems“ žmonėms.Jūsų mylima Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą