Filmas: "Aklumas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris mane tikrai įaudrino. Ir šį kartą tai filmas „Aklumas“ („Blindness“) (2008m.). Net nežinau nuo ko pradėti. Gal nuo pačių paprasčiausių žodžių: vauuu. Pagaliau ir vėl geras filmas, kuris ilgam neišeina iš minčių. Daugybė aliuzijų, daugybė nuorodų į dabarties egzistencijos, globalizacijos, tikėjimo ir humaniškumo apraiškas. Tai filmas, į kurį įaugau žiūrėdamas ir tapau vienas iš tų aklųjų, kurie regi.

Siužetas gan paprastas ir realistiškas: žmonės pradeda apakti gatvėje, darbe, namuose, žodžiu, savo įprastiniame gyvenime, bet jie apakę mato ne juodą šviesą, bet baltą. Galiausiai aklumas plinta tarsi virusas ir tie žmonės izoliuojami, prie jų bijoma prisiartinti. Pasaulyje vyksta masiškas chaosas, o pirmieji ligoniai grumiasi bunkerį primenančiame pastate dėl savo vietos po saule. Jie, būdami akli, sukuria savo žaidimo taisykles, kurios neretai praranda viską, kas yra žmogiška. Tarsi vėl reikėtų akliesiems siekti naujo civilizacijos lygio, pradėti viską vos ne nuo akmens amžiaus, tačiau tarp jų yra viena moteris su savo vyru, bet ši yra reginčioji, ji neapakusi ir tik nedaugelis tai žino. Šiai moteriai tenka susidurti su daugybe sunkumų, nepalūžti, ištverti savo pačios kančią, savo tikėjimo ribas ir nepasimesti tarp reginčiųjų, jiems padėti.

Galima tik diskutuoti, kodėl ji neapako, bet tai per daug akivaizdi režisūrinė išmonė. Pasaulis apakęs baltoje šviesoje, kurie yra ne kas kitas, o apvalančioji, gydančioji šviesa. Tai paaiškėja filmo pabaigoje, kai žmonės tiesiog jau ima susitaikyti su savo aklumu, ima tiesiog džiaugtis šia diena. Taip, tai giliai motyvuotas, įdomus filmas, kuris apakina žiūrovą dviem valandom savo gilia fikcija. Aklumas yra tarsi žmonijos sąmonės užtemimas, mes viską esame įpratę matyti vien akimis, tyrinėjame pasaulį akimis ir vienas toks blyksnis ir ši dovana atimta. Atimtas tik vienas pojūtis, tačiau tai pasaulinė katastrofa: žlunga transportas, pramonė, visi ryšiai ir nieko nebelieka. Tušti miestai ir badaujantys žmonės.

Aklumas tampa ir gėdos pašalinimo priežastimi. Nuogumas, šlapinimasis ar mylėjimasis viename kambaryje – na kas čia tokio, juk niekas nieko nemato, visi akli? Aklumas sulaužo visus stereotipus, žmonės tampa arčiau vienas kito, priklausomybė, sąlytis, bet kartu pagimdo ir kitus. Labiausiai tampa pažeidžiama žmonijos kaip civilizacijos didybė, rodos, kokie galini, bet tik užbaltink akis ir nieko iš jų nebeliks, sunyks kaip rudens lapai. Sakau, jums tiesiog reikia pamatyti šį filmą. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta nepaprasta aktorė Džiulija Mūr. Nežinau kaip jums, tačiau man šis filmas buvo tarsi lašas narkotiko į kraują, sunku atsitokėti. Baisiausiai rekomenduoju visiems.

Jūsų Maištinga Siela