Filmas: "Kuždesių sala"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną filmą. Bet iš pradžių apie tai, kad man darosi baisu, kad šis saitas tampa panašėti į kitus saitus, kuriuose tiesiog aprašomi filmai, bet tikiuosi, kad tai problemų nesukelia, kadangi, mano galva, filmai yra vienas tas blyksnis, į kuriuos mes galime žiūrėti tarsi į gyvenimo atšvaitus. Koks įdomus dalykas yra filmas! Kartais aš pats to neįvertinu, nes tai taip subanalėjo ir tapo įprastu reiškiniu, kad filmas čia geras ar blogas jau nieko nebereiškia, tačiau yra visai priešingai. Filmų daugybė, mes galime ir turime teisę juos pasirinkti, mes turime teisę mėgautis jais, analizuoti, vertinti ir gyventi su jais, patirti tai, ko galbūt realiame gyvenime niekada nepatirsime, nepatirsime to ir knygose.

Taigi apie filmą... „Kuždesių sala“ (Shutter island) 2010 metų kūrinys su legendiniu Leonardo DiCaprio. Paskutinis filmas matytas su juo buvo „Nerimo dienos“, stebėtinai gerą vaidybą demonstravo vyrukas, ko, aišku, mažiau atsiskleidė jo „kietuose“ trileriuose. Iš tikrųjų ir apie „Kuždesių salą“ buvau susidaręs panašią nuomonę. Ir jeigu ne „grupiokas“ Donaldas, tai šis filmas taip ir būtų praslydęs pro mano akiratį, o visai be reikalo.

Filmas tikrai įdomus. Siužetas iš pradžių klaidinantis ir apgaulingas, panašiai kaip „Infiltruoti“, tačiau čia nagrinėjamos visai kitokios žmonių peripetijos. Visų pirma filmas atrodo nieko neišsiskiriantis, tačiau gilus psichologizmas ir žaismas padaromas įdomus kičas su pačiu žiūrovu, tai neabejotinas režisieriaus įdėtas darbas. Kino režisūros meistrystė puikiai atsiskleidžia per filmo aranžuotę, žiūrovui įteikiamas netikras placebas, kurį žiūrovas daugiau kaip pusę filmo „grumuliuoja“ t.y. kramto sau laimingas netikrą viltį, ir štai tik filmui einant į pabaigą, jau darosi nebeaišku, kur yra tiesa, o kur priešai.

Įdomiausia tai, kad filmas parodo iš pradžių priešišką pasaulį, daugybę aliuzijų į antrąjį pasaulinį karą ir žmogų apsėstą geradarystės manijos, tačiau filmo esmė yra tame, kad žmogus dažniausiai būna sau priešas. Taip yra dėl to, kad ilgą filmo dalį vilkinama bepročio realybė, jo siauras pasaulis, kada jis sau susikuria nereikalingas iliuzijas ir jomis kaip sėkmingas mizantropas sau gyvena. O kam? Tam, kad apsisaugotų nuo realybės. Jis įtiki savo sukurtu pasauliu, savo misija ir leidžiasi į gyvenimą, tačiau, realiai jis tėra paprastas potencialus beprotis, kurį aplinkiniai tik bando apsaugoti nuo jo paties iliuzijų, nes šios galinčios jį pražudyti.

Galbūt per daug atskleidžiau čia taukšdamas, tačiau nepraleiskite progos pažiūrėti šį filmą, nes po jo lieka toks labai keistas jausmas, kad galbūt ir mes individualiai esame potencialūs bepročiai, savo sukurto gyvenimo – žaidimo valdovai, o iš tikrųjų mūsų realybę valdo visai kitos personos. Galiausiai kas nuo ko turi apsisaugoti? Ar įmanoma išgyti nuo beprotybės? Kartais tas pagijimas reiškia totalų žmogaus susinaikinimą, tiesa ne tik gali žeisti, bet ir būti labai pavojinga. Kad išliktume, mes gebame ne tik fiziškai, bet ir psichiškai prisitaikyti ir susikurti adaptuojančią savo gyvenimo versiją. Filmas būtent apie tai. Siūlau jį Jums pažiūrėti!

Jūsų Maištinga Siela