Knyga ir asmenybė: Janina Degutytė "Neužpūsk pienės pūko"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie Janiną Degutytę ir jos kūrybą. Šiandien kaip tik perskaičiau jos nuostabių eilėraščių rinkinį „Neužpūsk pienės pūko“. Likau tiesiogine to žodžio prasme „apšalęs“. Nuostabi poetė ir nuostabi asmenybė! Aišku, ne tiems, kurie jau iš „prigimties“ nusiteikę prieš neoromantikus ir jų kūrybą ir šiaip yra gimė kvėpuoti avangardu, tačiau ši anksčiau neatrasta poetė mane pakerėjo! Tai atsitiko visai atsitiktinai, kai vakar nagrinėjau Sigito Gedos eilėraščius ir užsinorėjau kažko moteriško, kažko aistringo, kažko maištingo ir artimo, o interneto vandenyne aptikau keletą Degutytės eilėraščių, sakau, užsisakysiu iš bibliotekos. Taigi grįžęs iš paskaitų guliausi į šiltą lovą ir skaičiau iki pamėlynavimo. Katarsis buvo nenormalus, ir verkiau, ir juokiausi. Jaučiausi toks sentimentalistas, tačiau ta gauta dozė galbūt buvo tai, ko šį pavasarį taip trūko.

Prieš jus mano autentiškos nuotraukos iš jos 1985 metais išleisto rinkinio. Knyga nuostabiai gražiai parengta, iliustruota dailininko Rimanto Gibavičiaus piešiniais ir, žinoma, pačios autorės nuotraukos, keletą pateikiu ir jums, kad bent įsivaizduotumėte, kas ji per moteris. Ne kartą Antakalnio kapinėse teko praeiti pro jos kapą, vis kukliai nudelbdavau akeles nuo jos, tarsi negalėčiau pabūti su dar neatrastu savyje žmogumi. Taigi dabar šito nebebus. Keletas faktelių apie Janiną Degutytę: gimė 1929 06 06 – mirė 1990 02 06 (sakyčiau ant paties laisvos Lietuvos slenksčio). Tai poetė klajoklė, kur tik ji negyveno, bet antrąją gyvenimo pusę praleido kurdama ir dirbdama Vilniuje, Antakalnyje. Galbūt labiau žinoma, kaip vaikų poetė, tačiau be reikalo, jos sunkioji artilerijos būta ir suaugusiųjų poezijoje. Iš tikrųjų jį tarsi pratęsia Salomėjos Nėries poeziją, tačiau kartu yra visiškai kitokia, lietuviškai savita ir kaip niekas kitas, kaip tik Degutytei būdinga kūrybos charakteristika.

Visą gyvenimą sunkiai grūmėsi, pavardė atskleidžia, kad taip ir neištekėjo, bet kaip asmenybė liudija turėjo „nežmoniškai“ daug meilės objektų, galbūt visos jos platoniškos. Tai mylintis žmogus, maksimalistas iki pat plaukų šaknų, nors vaikystėje ji kaip ir daugelis maištininkių (Salomėja Nėris, Jurga Ivanauskaitė) buvo labai tyli ir mąsli. Taip nutiko dėl sunkios šeimyninės padėties, motina skendėjo alkoholizme, brolių seserų neturėjimo, visą tai paveikė Janiną, o dar sunki širdies liga kamavo ją visą gyvenimą. Dėl ligos ji daug gydėsi Maskvoje, kituose Tarybų Sąjungos miestuose. Ta liga, dabar galvoju, kaip tyčia ją dusino, nors ir taip buvo jai per ankšta šiame gyvenime. Kiek teko girdėti, jai sunkiai sekdavosi vos į ketvirtą aukštą užlipti, širdis plazdėdavo kaip drugys. Dirbo bibliotekoje, baigė literatūrą ir lietuvių kalbą, todėl be vargo pasinėrė į literatūros pasaulį. Tai pripažinta poetė, gavusi ne vieną literatūros premiją.

Begalinis vienišumas, begalinis noras smarkiai kentėti arba labai labai mylėti, niekada vidurio ji neturėjimo, šie faktoriai tiesiog trykšta jos eilėraščiuose. Daug rudens, daug skausmo arba jaukių vaikystės prisiminimų, gamta – vienintelis prieglobstis, kur iš tikrųjų Degutytės lyrinis subjektas jaučiasi saugus. Keli eilėraščiai tiesiog sudrebino mano pasaulį, tai buvo nuostabu! Štai ką ji sako savo rinktinėje „Neužpūsk pienės pūko“ įvadiniame straipsnyje: „Visi mes nešamės norą, troškimą, geismą – surasti savyje tą eilėraštį, vienintelį, kuris mus išlaisvintų, sudaužytų kasdienybės grandines. Ko tik žmogus nedaro, ieškodamas savo požemiuose ir labirintuose to šviesos šaltinio! Kur tik jo neieško! Ir kartais kiek reikia parašyti eilėraščių (vis ne tų ir ne tų), kol prieini prie to vienintelio. Kaip jį pavadinti? Nežinau. Tik žinau, kad už jį reikia sumokėti gyvenimu. Kad ir ne pompastika, ne dideli ir gražūs žodžiai, pajunti tada, kai jau sumokėta. Pasižiūrėjus į savo knygų eilę, darosi gaila, kad jų per daug. Gaila, kad neparašyta tik tiek, kiek reikia. Kad gerai nepersijota. O tas vienintelis eilėraštis – dar neparašytas. Tik artėjama prie jo. Tik žvilgsniu paliečiami kontūrai. Jo dvasia. Bus didelė paguoda, jei Skaitytojas supras, pajus, koks turėtų būti tas vienintelis. Neparašytas. Ir savo širdyje jį parašys. Už mane“ J. Degutytė. Gražūs žodžiai, jie galbūt visai kitaip skambės žmonėms, kurie rašo, kurie bando iš savęs kažką išgauti, jie tikrai supras tai, ką norėjo pasakyti Degutytė. Ir iš tikrųjų prie to vienintelio eilėraščio niekada ir neprieinama, tai jau suprantama iš potekstės ir pačių eilių.

Pabaigai man baisu. Baisu, kad būtent liga kaip piktas šuo puola vis stiprius (silpnus?) žmones. Kartais permąstai, kad visi maištininkai, visi garsūs menininkai, kurie visą savo gyvenimą ėjo prieš srovę, buvo palaužti ligų arba neaiškių tragiškų likimų: Frida, Salomėja Nėris, Jurga Ivanauskaitė, Žana d‘Arc, Janina Degutytė, Kernagis, Miščiukaitė ir t.t. Negi iš tikrųjų stoti su širdimi prieš gyvenimą negalima? Negalima trokšti ir norėti daugiau nei davė likimas? Kartais dėl to net baisu būti savimi. Bet geriau būti savimi, nei gyventi ilgą ir nesavą gyvenimą? Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis.

Tegul mano „pliurpalizmą“ pakeičia nuostabios Janinos Degutytės eilės:

* * *

Nešu tau eilėraštį,
tą mažytį balto debesio namą,
kur gali užėjęs sušilti
ar pabūt su savim.
Čia nepaduoda ant stalo
sidabrinių šaukštų.
Čia neiškloti
raudoni kilimai.
Bet aš nenoriu,
kad liktum
šiąnakt
be pastogės.

ANTIGONĖ

Lik sveikas, sužadėtini, — nebučiavau dar tavęs.
Lik sveikas, sūnau, — kuris niekados nebūsi.
Meilė mane čia atvedė — meilė išves . . .
Taip virpa pratiestoj saujoj paryčio vėjo gūsis . ..

Aš grįšiu.
Aš tūkstantį kartų grįšiu —
Pusiaunakčiais aidinčiais laidoti savo brolių.
Per ugniavietes,
per smėlio raudoną,
Per lietum pritvinkusį molį —
Grįšiu.
Aš ateisiu basa.
Mano rankos beginklės ir tuščios,
Mano rankos — tik meilei .. . Daugiau jos nieko nemoka.
O jie —
ir keiks mane, ir pečiais abejingai gūžčios,
Ir tūkstantį kartų teis.
Daugiau jie nieko nemoka.
Jiems kaip vaiduoklis —
eisiu per žemę sūrią —
Tą mūšio lauką —
laidoti brolių — baltų ir juodų . ..
Kol tironiškos rankos šešėlis
žemę slegia ir jūrą,
Kol vergo vardas
gėda tebedega ant veidų . ..
Pusiaunakčiais aidinčiais eisiu — tūkstantį kartų! —
Tamsa,
tavo kūną užklojusia
alsuot. . .
Tavo galvą bejėgę priglausti,
prie šono padėti kardą, —
Tūkstantį kart pasmerkta —
Antigona —
tavo sesuo!

TĖVIŠKĖS KLEVELI

Stovi čia visą šimtmetį.

Begalinio švelnumo tavo šiurkšti žievė,

lapai tolydžio keičia savo spalvą:

nuo žalsvumo su auksiniais žiedsosčiais

ligi tamsaus kraujo spindėjimo.

Lengva man prie tavęs -

viskas atslūgsta, nutolsta,

tavo paveikslas visada man akyse.

Stovi čia visą šimtmetį,

o aš ir nepaklausiau,

ar tau lengva su manim...

Istorija eina pro tave,

keisdama vėliavas ir vardus,

tik žemė ta pati po mūsų kojom...

Nežinau, ką tu galuoji,

ką kalbiesi su paukščiais,

su prisiminimais...

Klausiu, savęs, katras labiau

mes vienas kitą pažįstam...

1978

Sausis.

Jau toil spalvoti vasaros sodai.

Jau seniai išblėso raudonos šermukšnių pašvaistės.

Žaisti prisiminimais užtenka. Ant rankų

Paimk tą laukinį žvėriūkštį – savo likimą –

Ir pasakyk jam, kad vis tiek,

Kas bebūtų, jis tavo.

Pasišildykit abu prie geležinių vamzdžių.

(Širdis pasiilgo gyvos –

Raudonos mėlynos geltonos

Ugnies. Neliesk šito ilgesio.)

Pildosi viskas iš lėto,

Kas palinkėta buvo prie lopšio.

Kietai sukandi dantis. Akys sausos.

Sausis.

1973

Upės

Teka upės per baltą gruodį…

Tokios juodos ir tokios sunkios…

Pro įdrėkstą gruodą sula sunkias…

Per baltą gruodą – ižo luženos…

Žuvys užnuodytos, pelekai žali…

Paukščių sparnai nukirsti…

Gruodžio upės – per mano širdį…