Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti garsiojo čekų rašytojo Milan Kunderos romaną „Nepakeliama būties lengvybė“. Ši knyga Lietuvoje visai neseniai ką tik susilaukė trečiosios laidos. Naujas viršelis, pasiskolintas iš dailininko Wieslawo Rosochos paveikslų ciklo, geras įrišimas, nuostabi kokybė ir naujas dažų kvapas. Negalėjau neįsigyti šios knygos, nes apie ją jau girdėjau daug pasakojimų. Paskutiniuoju metu jau niekur nebebuvo įsigyti Kunderos knygų, jau buvo mintys atėjusios apie biblioteką, tačiau leidykla iškrėtė pokštą ir ji išleido trečią kartą „Nepakeliamą būties lengvybę“. Savo džiaugsmui radau knygą Europos šalių šventėje už labai gerą kainą. Taigi, sesijos metu pabaigiau ją graužti, skonis buvo saldus, jeigu taip būtų galima pasakyti.
Ši knyga išties puiki, nebanali, originali ir gili. Tai tik sąvokos, bet jas reikia patirti skaitant. O skaityti irgi šią knyga ne visada sekėsi. Kartais pagaudavau knygos pulsavimą, mintį ir jas sekdavau, nepaleisdavau, mėgaudavausi sakiniais, paralele, išvadomis, tačiau kai galvoje būdavo sumaištis, knygą mesdavau į šalį, nes paskaičius kelis puslapius suprasdavau, jog nieko nebesupratau, skaitymas neteikia man malonumo. Taigi, todėl iš dalies šios knygos skaitymas tiek ir užsitęsė, bet nieko, buvo verta prisiliesti prie čekų kūrybos. Belieka tik padėkoti dėstytojai Radzevičienei, kuri mums ir parekomendavo šį rašytoją. Dabar ir vėl sakau, kad ne veltui.
Milan Kundera – žymiausias čekų rašytojas, jo knygos gausiai išverstos į lietuvių kalbą, aišku, jų knygynuose jau nebėra: „Pokštas“, „Lėtumas“, „Tapatumas“, „Nemirtingumas“, „Juoko ir užmaršties knyga“, „Gyvenimas yra kitur“ ir t.t. Šis autorius yra sulaukęs pasaulinės šlovės, jis gavo aukščiausią literatūrinį prancūzų apdovanojimą ir yra verčiamas į daugelį pasaulio kalbų. „Nepakeliama būties lengvybė“, jau pats knygos pavadinimas sako, kad knyga yra filosofinio pobūdžio. Daug kalbama joje apie meilę, bet apie ją kalbama ne su pasaldintu patosu, bet ir nesubanalintu „skystalu“, autorius filosofiškai suranda terpę ir meilę įstato į tokią padėtį, kad ši esti kaip natūrali, paprasta, eilinė žmogaus prigimties jausena, bet kartu parodo jos sudėtingumą ir variantų begalybę.
Romanas persmelktas psichologinių momentų, siužeto linijos glaudžiai siejasi su autoriaus įterpiamais spontaniškais pasamprotavimais. Romanas sudurstytas kaip magnetas, paremtas priešingų polių teorija, kuri atsispindi ir romano pavadinime – „Nepakeliama būties lengvybė“. Pagal Kunderą, pasirodo taip, kad tai kas tampa mums labai lengva, iškart tai tampa nepakeliama našta ir, atvirkščiai, sunkume žmogus atrandą tą lengvybę. Ši teorija, o gal faktas, driekiasi per visą knygą, ji aptinkame kiekviename žingsnyje: herojų santykiuose, jų sprendimuose, darbuose, mintyse. Nepakeliamumas yra atsakomybė už savo būtį, savo sprendimus, tačiau atsisakę atsakomybės ir pasirinkę lengvybę, mes nežinodami pasiimame nepakeliamumą, nes pasirodo, žmogus negali egzistuoti be sunkumų, nes nepakeliama būties lengvybė jį sutraiškytų kaip vabalą. Gal ir tiesa.
Kaip jau minėjau čia daug kalbama apie meilę. Pagrindiniai herojai Tereza ir Tomas yra suvedami šešių savo gyvenimo atsitiktinumų. Autorius nejučia kelia mintis apie likimą ir atsitiktinumą. Ar iš tikrųjų mūsų gyvenimą valdo atsitiktinumai. Nemažai romane vietos skirta politinės čekų realijoms. Romanas buvo parašytas 1984 metais, bet puikiai mena dar tuos laikus, kai komunistai buvo okupavę Čekiją. Tekstas daug kalba apie politinę propagandą, analizuoja paprasto žmogaus santykį su valdžia, žmogaus teises į savo tautą ir laisvę. Autorius daug dėmesio skiria kičo temai, pasak jo, pasaulis pilnas kičo, kur pažvelgsi, mes linkę idealizuoti, estetizuoti ir visaip kitaip iškreipti esančią realybę, mes susikuriame netikrą pasaulį ir joje gyvename atstumdami tai, kas mums iš pažiūros yra negražu, nepriimtina, tačiau tai vis vien egzistuoja. Tai kartu, mano manymu, yra ryškus kirtis komunistinei ideologijai, nes būtent komunistai atmetinėjo šūdo smarvę, juk jie buvo neva sukūrę tokį pasaulį, kur nebuvo blogio, juk tik pas komunistus buvo galima kivirčytis tik tarp gero ir dar geresnio dalyko. Autorius aiškiai piktinasi ir yra paveiktas šios ideologijos. Mano manymu, knygoje jis bando išlikti nešališkas, neparodyti savo tikrosios nuomonės apie politiką, tačiau tai jam sunkiai sekasi.
Nepaisant to, kad knyga byloja jau praėjusias istorijų dienas, daug politinių kičų galima atkapstyti ir pritaikyti nūdienos pasauliui, kaip antai populizmas, kada valdžios atstovai prisikviečia žurnalistų su kameromis, vaiposi prieš jas, žada daug, glosto vaikus, šypsosi, o už kadro tuoj pat surūgsta. Taip buvo visada, ką jau bepridursi. Kundera daug kalba ir apie seksą. Erotikos tema prisodrinti pilni puslapiai, sakyčiau, labai vyriškai kalba apie tai, neslepia savo fantazijų moterims. Moterys staiga tampa jo knygoje kaip daiktai, jas ima analizuoti, dievinti, garbinti, ieškoti tarp jų skirtybių, galiausiai jose ieškoti savęs. Mažai kalbama apie paties sekso teikiamą malonumą, jis egzistuoja tik tarp eilučių kaip savaime suprantamas dalykas, o štai seksas daugiau atskleidžiamas per filosofiją. Kas seksas yra moterims, kas yra seksas vyrams. Ir tik vienoje kitoje vietoje literatūriškai išeinama iš svarstymų, begalinių skirstymų, analizių ir prieinama prie literatūrinės estetikos. Kundera nepasižymi ornamentika, čia mažai sentimentalizmo, Baroko beveik nerasta, tačiau jo stilius vis tiek esti originalus, nesausas, tarsi patys žodžiai puoštų autoriaus polemiką, puoštų paties žodžio egzistenciją.
Taigi siūlau puikia proga paskaityti būtent „Nepakeliamą būties lengvybę“ kaip įdomų filosofinės ir grožinės literatūros sintezę. Knygai beveik 30 metų, tačiau jos realijos, mano akimis, nė kiek nepasenusios.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą