Sveiki visi,
Būna dienų, kada tiesiog pasirašo eilėraštis savaime. Pasirašo ir nieko negaliu padaryti. Jis plūduriuoja virš manęs lyg koks rūkas, kol galiausiai nusileidžia. Nežinau kur. Gal į rankas, galvą, akis, o gal visur vienu metu. Keista, parašau eilėraštį ir pagalvoju, ar tikrai jis priklauso man. Matyt, kūryba vis dar yra kažkokia mistika, neatskleista paslaptis. Ir tebūnie ji neatskleista. Tebūnie suvoktas kaip stebuklas. Rašykit ir jūs, jeigu galit. Pridedu kelis „nusileidusius“ iš dausų. Nežinau, ar jie Jums suprantami, bet tegu kiekvienas vis įžvelgia kažko savito. Dėkui.
Jaunystės ugnis deganti sudegusiuose laužuose.
Paminklai pilnačiai – rusenančios žarijos.
Ledynų dulkės – nakties aksome,
Vilkui neradus artimųjų ,
Staugia akmenys ilgesio giesmę.
Žarijoms ir angims rusenant ilgai,
Spalio medžio viršūnėse
Nekrinta jų žvilgsnis, mėnuo juo niekaip nedyla
Ir delnas nesensta, nevysta kakta, neateina jau laikas...
Amžinybė pasilieka akimirkoje,
Gėlės žiedas įveikia Visatą ir gyvena ilgiau.
Jaunystė niekaip nesitraukia,
Nors senatvė kadais jau praėjo.
Praėjo ir nebėra, kas ją prisimintų.
Senstam jaunėdami – kitos išeities nebelieka.
Švelnumas
Gaudė kregždutes iš po tvarto balkių,
Nes nepasiekė dangaus, nes kitur per aukštai.
Gaudė ir cigarečių nuorūkas gesino į jų liūdnas akutes.
Degino, nes patys nematė ir matyt negalėjo.
Kregždutes paleisdavo skristi aklas.
Su pūliuojančiom akim jos pūpsodavo ant žemės,
Jas gaudė benzinu apipiltos raišos katės
Ir pasaulis atrodė gražus ir teisingas.
Pasiilgę švelnumo tarsi neglostyto šilko
Degino kregždutėms akis,
Padeginėjo kates
Ir visa tatai iš švelnumo,
Iš beprotiško noro paglostyt ir apkabinti.
Kitaip negalėjo.
Nemokėjo.
Nežinojo.
Į kitą pusę
Medis tylėjo, kai gulbė įkrito į ežerą
Pramušdama ledą, krauju suteršdama šviesą.
Praėjom tą rytą, kai žiema nesitraukė nuo kelio.
Atsitrenkėm kaktomis į ledą,
Į šviesą apakusiom akim sudužom
Ir lyg vaiduokliai išnirom į kitą gyvenimo pusę.
Lyg siūlas pro adatą, lyg lietus lytų į dangų atgal,
Lyg išeidamas grįžtum namo,
Lyg žvakė užgesdama, kažkur kitur užsidega vėl.
Ir nėra pasauly vietos, kur tavęs nebūtų,
Nėra, kad išnyktum, pradingtum, nupultum...
Ir nėra tuštumos už tavęs, nėra sienos be kitos pusės,
Be manęs nėra kvėpavimo ir gyvenimui reikalingas esu
Kaip ežerui gulbė
Kaip žemei medis
Kaip lietui dangus reikalingas...
Sudužus į nieką,
Visada atsiveria kita pusė.
Naktys
Vandenynais atėjo naktys
Palaistyti manęs
Vos prigijusio gvazdiko
Į molingą rausvą žemę
Nebemoku išplaukti
Iš nakties vandenų
Kai krantai neegzistuoja
Nes juos pamiršo sukurti
Bejėgiškai norisi
Susišaldyti vandens takelį
Nakties ledkalnį sukurpti iš skausmo
Tarsi šventyklą
Kurioje mėnuo išskaptuos kolonas
Ir tapsiu jos altoriumi
Liepsnojančiu gvazdiko galva
Savo skausmo Viešpats
ir tikras valdovas vėl tapsiu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą