2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis

Knyga: Toni Morrison "Sula"


Sveiki visi,

Žinot, paėmiau Toni Morrison knygą „Sula“ per išpardavimą už 7 lt. Negalėjau atsispirti žemai kainai ir tai, jog visai neseniai www.bernardinai.lt buvau perskaitęs minimaliai apie autorę, jog ši įtraukta į dešimtuką „10 rašytojų, pakeitusių pasaulį“. Sakau, užskaitau ir pasiimu! Na, ir nepasigailėjau, o dar kartą įsitikinau, kuo mažiau pradžioje žinai apie pačią knygą, tuo įdomesnis potyris ir netikėtumas ją skaitant. Toni Morisson rašo apie juodaodžių gyvenimą JAV – ose, o „Sula“ yra viena iš tokių autorės knygų, kuri buvo parašyta 1973 metais. Žinot „Sula“ nėra ta vizitinė Morrison kortelė, jos aukštumos laikomi romanai: „Mylima“, „Mėlyniausios akys“, „Meilė“ ir „Rojus“. Romanas „Mylima“ taip pat išverstas į lietuvių kalbą.

Žinot, iš pradžių tikėjausi apie juodaodžių gyvenimą kažką panašaus į H. Bičer – Stou romaną „Dėdės Tomo trobelė“, bet teko apsirikti. Stilius gan jausmingas, tačiau realistinis, turintis magiško realizmo traukos. Perskaičius, pajutau, jog knyga kažkuo priminė tokius romanus kaip „Šimtas metų vienatvės“, „Pasaulis pagal Garpą“, „Meilės peizažas“ ir kitus, kur gyvenimas praplaukia per lapus ir pajauti, kaip jis keičiasi ir kaip užsimezga, išsivysto, sužydi ir nugaišta. Apie laiko tėkmę. Tokios knygos yra man pačios brangiausios ir įdomiausios. „Sula“ yra būtent su tokiu kalibru užtaisytas epinis pasakojimas, kuris suvirpina širdį.

Jau seniai neskaičiau tokių epinių kūrinių. Pagalvojau, jog visgi grįšiu prie magiškojo realizmo ir paskaitysiu kelias Salman Rushdie, Gabrielio G. Marquez knygas. Pasiilgau to jausmo. „Sula“ davė šią jausmų dozę. Na, iš tikrųjų romanas aprėpia nemažą laiko distanciją XX amžiaus. Juodaodžiai po Pilietinio karo, atgavę laisvę, lieka tarsi atstumti nuo baltųjų, jie vis laukia savo adaptacijos, bet ji neateina. Tas sunkus laukimas ir tarpsnis, kada juodaodžiai pradeda integruotis ir jaustis laisvi ir tolygus su baltaisiais yra tik XX amžiaus antrosios pusės nuopelnas. Iki tol į juoduosius dar sunkiai buvo žiūrimą. Šis laikotarpis užfiksuotas „Suloje“ ir nupasakojamas per dviejų draugių Sulos ir Nelės gyvenimą. O, kokia tai buvo draugystė! Autorė labai suintensyvina spalvas ir susitelkia į draugystę. Aišku, tai gilus psichologizmas, dabar galvoju, ar mano vaikystės įvykiai taip pat visą gyvenimą tempiasi su tokia nostalgija? Nežinau. Bet ta atmosfera, tas įkūnijantis tėknus ir ramus stilius tiesiog užbūrė. Paprasta, nemanieringa proza!

Autorė kuria įdomią atmosferą, įdomiai vaizduoja susiskaldžiusį tuometinį pasaulį. Per sublimuotą fikciją, iš juodaodžių tarsi agrarinės kultūros ji magiškai ir fiktyviai perkelia žmonijos patirtį į literatūrą. Manau, tai geba ne kiekvienas. Dialogai labai gyvi, juose jaučiasi kasdienybės tekėjimas, tikroviškumas, bet kartu ir susvetimėjimas. Žmonių tarpusavio santykiai, daugiausia yra vaizduojami tarp pačių juodaodžių, baltieji visada romane yra kažkur slėnyje, kažkas tolumoje, už izoliacinės sienos. Sulos namas primena magišką namą, kurioje apsistoja trys berniukai diujai, vienakoja močiutė Eva ir kiti. Laikas teka, bet personažai nekinta, rodos, ir nesensta. Magija atsiskleidžia tarp eilučių, ji įskiepyta kasdienybės ritualuose.

Sula ir Nelė, dvi neišskiriamos draugės, kurių gyvenimai išsiskirs per amžius. Tai graudi, įdomi ir žmogiška istorija. „Taip. Bet mano vienišumas yra mano. O va tavo vienišumas yra kažkieno kito. Sukurtas kažkieno kito ir tau atiduotas. Neįtikėtina, ar ne? Padėvėtas vienišumas.“ (p. 124) Dviejų moterų draugystė, metų tėkmė kurpia nostalgišką jausmą. Tai tarsi paminklas prabėgusiam laikui. Jos tokios vienišos viena be kitos ir visgi nesupranta, jog labiausiai, ko gyvenime jos pasiilgo, yra jos pačios.

Knygoje jaučiama ir amerikietiškųjų juodaodžių tautosakos, mitų nuojauta. Strazdų antplūdis, netikėtai atėjusi žiema ir t.t. Gamtos ryšys su žmonėmis ypač magiškas ir visada „Suloje“ kažką reiškiantis. Sapnai taip pat aiškinami. Toni Morrison atsakymo ieško ir žmogaus pasąmonėje. kam? Ogi tam, kad atsakytų į vieną iš pagrindinių žmogiškųjų klausimų. Kas turėjo atsitikti, kad žmonės liko tokie svetimi? Kas turėjo atsitikti, kad juodaodžiai ir baltieji nuo seno buvo atskiros ne tik etninės grupės, bet ir valdančiųjų ir vergautojų klasės Kas turėjo atsitikti, kad motina ir dukra tampa svetimomis? Kas turėjo atsitikti, kad dvi geriausios draugės – Nelė ir Sula, suaugusios taip susvetimėjo? Morrison vienareikšmiško atsakymo nepateikia, bet atsakymus visada nujausite perskaitę „Sulą“.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą