Knyga: Sigitas Parulskis "Doriforė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną Sigito Parulskio romaną „Doriforė“. Tai trečiasis skaitytas jo romanas. Pirmą kartą šis romanas pasirodė 2004 metais, kurį išleido etatinė Parulskiados leidykla – „Baltos lankos“. Jeigu atvirai, tai manau, kad tai daug geresnis kūrinys nei „Trys sekundės dangaus“, kur buvo abstraktūs kliedesiai apie kariuomenę, karą ir šiaip vyro santykį su tarnyba. Sakau, kad jei ir šioje knygoje vėl iškils tie patys vaizdai, kurie atsikartojo ir „Murmančioje sienoje“, tai sakau, verčiau nusišausiu durų rankena.

„Doriforė“ mane suintrigavo ir sudomino. Manau, kad tai labai žmogiškas ir jausmingas Parulskio kūrinys, palyginus jį su kitais jo romanais. Sunku Parulskiui su jausmais ir žmogiškumu, nenori perteikti gryno jausmo, jis, sakyčiau, slepiasi už cinizmo, už sarkazmo už vyriško brutalumo, kuris kartkartėmis primena kaimiečio pijoko sapaliones apie bobas ir panašiai kaukių. „Doriforėje“ šių jausmų proveržis kitoniškas, įdomesnis. Čia taip pat neapsieinama be cinizmo, bet čia cinizmas sumišęs su parodija. Parodijuojami keli aspektai – šiuolaikinis rašytojas su komercija ir senieji, klasikiniai kūriniai. Parulskis sukurpia pasaulį, kuriame susikryžmina rašytojo fikciją su jo tikruoju gyvenimu, įtariu, jog nemažai panaudota ir autobiografinių faktų.

Įdomu tai, kad Parulskis iš pradžių romaną pradeda rašyti taip, lyg nežino, kas bus rašoma. Tarsi nebūtų susikūręs jokios aiškios krypties, koncepcijos, bet ji vėliau susirutulioja pati. Daug kam Parulskis patinka už cinizmą, o man jis patinka už savo besaikį degradacijos pritvinkusį žaidimą su žmogaus vertybėmis. Niekada negalėčiau mąstyti kaip Parulskis, jo žaismė visiškai nutolusi nuo mano pasaulėžiūros, tačiau jo žvilgsnis į vertybes kartais yra saikingas juoko ir chamizmo užtaisas. Jeigu Dievas turi humoro jausmą, tuo net neabejoju aš pats, tai Parulskis leidžia net kartais žiauriai išsityčioti ne tik iš tai, kas žmogui brangu, bet ir iš Šventųjų raštų, paties Dievo. „<...> Visatos diskotekos DJ, su kuo aš kalbuosi, su Biblija, su anekdotų rinkiniu, nė vienas šventųjų foliantų tyrinėtojas, nė vienas egzegetas nekelia žydiškojo humoro aspekto, o juk ten viskas parašyta su humoru, net jeigu tai Dievas juokas, vis dėlto tai juokas, Dievas neturi balso teisės, jo vardu kalba kiti, jis tik mosuoja rankomis, kurčnebylis, kurio ženklų pilnas pasaulis, pilnos būties knygos paraštės, bet aš nesuprantu, ką jis, mano Tėvas, nori man pasakyti savo kurčnebylio mostagavimais, mimika, gestais <...>“ (p. 248) Sigitas Parulskis, be jokios abejonės, tam tikru istoriniu laikotarpiu už tokius pasvarstymus būtų sudegintas ant laužo. Toks Dievo sumenkimas yra protestas ir kartu taiklus apvertimas, jog ta neapsakoma Dievo galybė visiškai nematoma plikai žmogaus akiai.

Kaip jau sakiau, „Doriforė“ yra labiau parodijų romanas. Parodijuojama viskas, kas susiję su kūryba, rašymu, rašytoju ir personažais. Viskas sulieta į vientisą monolitą. Šiame romane nemažai palyginimų, kurie panaudoti vienaip ar kitaip iš garsių knygų personažų, jų pavidalais, kanonais. Pats rašytojas save apibūdina kaip Balzaką, kuris ėda savo sveikatą per naktis su nesibaigiančiais kavos puodeliais. Kartu rutuliojasi ir nesėkminga meilės istorija. Jo epicentre – vienišas, melancholiškas ir ciniškas pagyvenęs vyriškis. Griūvanti senoji šeima, meilužė, viskas sukurpta pagal tradicinius literatūrinius meilės romanus, kurie čia šiuo atveju ir yra išjuokiami. Daug originalių, ciniškų minčių apie pasaulį. „Apie žmones geriau manyti blogai, kad bent kartais geras jų elgesys nustebintų. Keršyti mintimis - malonu ir nepavojinga." (p. 27). "Dulkinimasis be prezervatyvo taip pat nesaugu, atremiu, tačiau žmonės labiau bijo skristi lėktuvais, o ne atvirkščiai.“ (p. 21) Kartais atrodo, jog parodijuojama ir išjuokiama viskas kas kruta. Tokia demotyvacija, demoralizacija tikrai gali įaugti į kraują, todėl į Parulsiškus svaičiojimus siūlau žiūrėti kaip į paprastą žaidimą, kūrybinę masturbaciją.

Ir visgi romanas man patiko. Turi savo lakios vaizduotės. Žavi sugretinti nesugretinami dalykai, žavi apsiskaitymas, detalių panaudojimas, pati fikcija apie kūrybos procesą. Romano pradžia buvo itin sultinga ir įdomi, tačiau vėliau praradau jautrumą, dirglumą ir jau ėjo link nuobodumo, trūko netikėtumo, nes romano pabaiga man asocijavosi su „Murmančios sienos“ pabaiga apie išleistą knygą, kažkokius neaiškius apibendrinimus. Įtariu, jog Parulskiui sunku su romano pabaigomis. Taip, postmodernizmas įtakoja neišbaigtumo, erdvės skaitytojui, jo apmąstymams, tačiau kažko pabaigoje dar trūko. Tas aprašymas, kad arkliašūdžio rinkėja išgelbsti pagrindinį personažą kažkaip jau banaliai skamba, bet vėlgi, tai galima žiūrėti kaip ir romanų parodijų juoką.

Manau, kad jau po truputį imu prisijaukinti Parulskį, užčiuopti kitų niuansų, įdomybių. Su šiuo romanu, kuris, mano galva, yra pagal savo fikciją gan įdomus ir stiprus, įtvirtinantis postmoderniškąsias lietuvių literatūros aukštumas, jis užimą reikšmingą sostą lietuvių literatūros Olimpe. Visgi manau, kad kartu romanas turi ir didelį degradacijos, vertybių krizės, nykimo tendenciją. Lyginant su „Murmančia siena“, sunku pasakyti, kuris romanas įtaigesnis ir geresnis, tai skaitytojo subjektyvi nuomonė, tačiau „Doriforė“ kol kas turėjo to, ko dar nebuvau skaitęs.

Jūsų Maištinga Siela