Ryšys su nepažįstamaisiais

Sveiki visi,

Žmonės yra „svetimi“. Šiandien, važiuodamas viešuoju transportu, tai ir vėl supratau. Nežinau, kaip visada buvo, bet žmonės bijo vieni kitų. Iš tikrųjų bandau tai susieti su socialine psichologija, kurią neseniai mokiausi. Žinot, nieko nėra geriau už tai, kai mokaisi ir tuos pačius reiškinius pamatai gyvenime, patyri praktiškai t.y. savu kailiu. Žmonės yra tokie „padarai“, kurie saugosi. Tuo įsitikinau ir šį kartą.

Sėdėjau autobuso gale, kur yra trys vietos. Sėdėjome trise. Viena moteris išlipo. O kita pasislinko nuo manęs ir tarp mūsų liko tuščia vieta. Kodėl pasislinko? Anksčiau, nelabai tai ir analizuodavau. Pasislinko, kad būtų daugiau erdvės, bet tikrasis motyvas yra tai, kad žmogus siekia savo privačios teritorijos. Sėdėti šalia ko nors, netgi ir transporte yra nelabai malonu, nes to žmogaus nepažįsti, jis yra arti tavęs, taip arti, kad galėtų rankomis pasmaugti. Kiekvienas saugojasi, instinktyviai bėga nuo nepažįstamųjų ir tokiu būdu t.y. atsitraukimo būdu išsaugo savo socialinį vaidmenį. Socialinis vaidmuo šįkart yra nepažįstamasis, paprastas pakeleivis toks, koks esi ir tu.

Ta pasislinkusioji moteris nieko blogo nepadarė. Ji pasislinko ir paliko tuščią vietą ne dėl to, kad būčiau atgrasus ar dar „kažkoks“, ji pasislinko instinktyviai. Juk įlipę į pustuštį autobusą ar troleibusą imame ieškoti atokesnės vietos, kad niekam nekristume į akis. Stengiamės sėsti į dvivietę, tuščią vietą. Jei atsisėsi prie nepažįstamojo, prie kurio yra tuščia vieta, jis pasijaus įsižeidęs. Pažeista jo privati erdvė, o aplinkui juk yra ir taip tuščių vietų. Lengviau tikriau senyviems žmonėms, jie to nepajaučia. Jiems svarbu sėdėti tuščioje vietoje, o aplinkiniai tegu galvoja ką nori.

Taigi, ar tai susvetimėjimas? Gynyba? Sunku pasakyti. Tik toks keistas jausmas tąkart viešajame transporte užplūdo, jog kiekvieną iš mūsų reikia prisijaukinti tarsi žvėrį, kad šis imtų valgyti iš tavų rankų.

Jūsų Maištinga Siela