Sveiki, knygų
skaitytojai,
Andriaus Jakučiūno
pirmasis romanas Servijaus Galo užrašai pasirodė prieš dešimtmetį, visgi knygą
nusprendžiau įsigyti šiomis dienomis ir susipažinti su unikaliu lietuvių
rašytoju. Unikaliu? Taip, nes būtent pirmasis A. Jakučiūno romanas iškrito kaip
pieninis dantis iš visų lietuviškų romanų kontekstų dėl savo kitoniškumo t. y.
kūrinio intencijų plotmė nebesiremia į Ričardo Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės plotmę,
toli gražu nutolsta nuo euroromano ir žurnalistinio romano koncepcijų ir
remiasi, sakyčiau, gryna „knygine empirika“. Rašyti romaną apie tai, kur „gyvenai“
tik skaitydamas Antikos literatūrinę paveldą, žiūrėdamas ekranizacijas,
nagrinėdamas epochą, galbūt lankeisi turistiniais tiksliais, kitaip sakant,
istorinio romano gairės be paties autoriaus tiesioginio potyriu su epocha...
Tai jokiu būdu nėra priekaištas, juk ir Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum irgi yra sukaltas iš istorinio
nuotolio pozicijų.
Ar galima Salvijaus Galo užrašus pavadinti istoriniu
romanu? Pasak literatūros tyrinėtojo Vytauto Kubiliaus, istorinis romanas turi
vaizduojamai epochai būdingą mąstymo būdą, emocijų iliustratyvumą ir elgseną. Romanas
turi visus šiuos komponentus, tačiau tipiniu istoriniu romanu vėlgi Salvijaus Galo užrašų nepavadinsi, nes
vien pavadinimas sufleruoja kaip analogiška aliuzija į Galų karo užrašus, tarsi pasinaudojama kūrinio pavadinimo ne tik
sąskambiais, bet ir paties kūrinio struktūromis, įsteigiant autoriaus ne tik deklaruojamą
epochą, bet sustiprinant per antikinius literatūrinius kūrinius pačios Antikos
antikušmą. Na, ir žinoma, pats kūrinys yra labiau antikinių kūrinių formų sugestikuliuotas
lydinys, kuriame gausu stilizacijos, transformuotų ir savaip, bet įtaigiai
imituotų įvairių antikinių kūrinių, filosofinių srovių, mąstymų ir matymų
koliažas. Aišku, didelį vaidmenį vaidina ne tik antikiniai literatūriniai
palikimai, kitą kurinio plotmę kuria žinios apskritai apie Antiką – absurdiškai
korumpuota teismų sistema, teisėjo garbinimas, agoros pirklių kasdienybė,
paskalų ir gandų galia kaip viena stipriausių Antikos žiniasklaidos dominančių.
Servijus Galas – nėra
tipinis personažas, jis „apsėstas dvasių“, kitaip sakant, epileptikas. Neįtikėtinai
įdomus jo filosofinis pasaulis, kuris atsiveria nuolat užduodant esminį
klausimą: kokia Servijaus Galo paskirtis? Kitaip sakant, dėl ko jis gyvena? Mirtis
ir aistra kūrinyje eina išvien, daug mirčių ir netekčių, kurios netgi kai kada
atrodo keistokos, neįtikinamos, netgi komiškos, kaip epileptikas nieko beveik
neveikdamas sugeba prišaukti aplinkinių mirtis. Namų palangė tampa mirčių
sąskaitų suvestine arba aiškiai kylanti parabolė į kulminaciją, jog šios mirtys
tikrai Servijui neišeis į gerą arba priešingai – atneš teigiamus pokyčius.
Rašytojas Andrius Jakučiūnas.
Subrendusio vyro ir
berniuko lytiniai santykiai arba meilužio Arijaus ir Servijaus glamonės tampa
tikru antikinių seksualinių klišių išklotine, kaip kai kurie recenzentai jau minėjo,
ir netikrų tuometinių vertybių dominante. Aistringai gyventi, gyventi gerai,
hedonistiškai – tai dalis tos Antikos, kurią mes mylime ir kuri mus šokiruoja.
A. Jakučiūnas nenukrypsta į ilgus pornografinius aprašinėjimus, užtenka jam
paminėti geidulį, sukietėjusį „ietį“, personažo seksualines asociacijas ir jau
viskas aišku, kas vyksta. Jau nuo pradžių buvo įtartinas Arijaus prisirišimas
prie gaidžiu giedančio Servijaus, o incestas, kuris čia atskleidžiamas kaip
sakralinis detektyvas, mat tai praneša mirusi Juliana, manęs, tiesą sakant, ne
tik kad nešokiravo, bet ir visiškai nenustebino. Labiau stebino personažo
psichika, pvz., abejingumas motinai, kai ši merdi kiemelyje, kai jai įkerta
gyvatė. Ir šiaip cinizmo proveržis personaže, kuris atrodo gana kontrastiškai,
kai čia pat kalbama apie savo paties mirtį, pranašus, apie anų laikų
tendencijas... Teksto įmantrumu nepavadinčiau antikinės kalbėsenos imitavimo,
stilizavimo, gal ir dėl to, kad jos veriasi gana natūraliai, neužgoždamos
pasakojimo ritmikos, nors tenka pripažinti, kad kai kada tekstas užlūžta kaip
sniego lavina, kai kartojasi panašių emocijų personažų refleksijos, ypač
kalbant apie gandų baimę, ir jos bene visada „išsirišdavo“ filosofiškai – šis modelis
pernelyg dažnai po kiekvieno reikšmingesnio personažo įvykio kartodavosi.
Išlupus Antikos
kontekstą, iš esmės eina buitiška personažo likiminė linija: Servijus serga,
jis nekenčia motinos, dienomis dykinėja, būna laikotarpis, kai jis nebegali
valdyti rankų, atsiduria dažnai netinkamu metu ir netinkamoje vietoje, bet jam
tai išeina neretai į naudą, po motinos mirties jis paveldi turtą, blogi
giminaičiai tą turtą nori pasiglemžti, kamuoja seksualiniai geiduliai,
blaškymasis tarp vyrų ir moterų, drasko kūrybinės kančios. Sakytume, tai yra
tikrų tikriausiai vidutiniško euroromano veikėjo karkasai, todėl Servijaus Galo užrašai svarbiausia visgi
tampa ne tai, apie ką kalbama, o kaip kalbama. Forma, laikmetis,
tendencijos – jos padeda kuri ir kitonišką personažo mąstymą, istorinė terpė jį
paveikia, todėl mums įprastos euroromano dominantės ištirpsta ir lieka išblėstosios
po smūgio, kurį sukelia kūrinio ekspresija.
Įdomus A. Jakučiūno
pasirinkimas personažą vaizduoti pusiau kaip gaidį. Iš pradžių tai sukelia
siurrealistinį įspūdį – gal iš tikrųjų personažas gieda gaidžiu, bet tik vėliau
išaiškėja, kad šiuos užrašus rašantis pats Servijus Galas nevengia ne tik
skaitytojui kai ko „pagražinti“ apie save, bet ir ironizuoti, kurti
mitą-legendą apie save, ką iš esmės darydavo Antikos rašytojai ir dainiai.
Knygos pabaiga, tiesą
sakant, šiek tiek nuvylė. Ne dėl to, kad ji būtų prasta, bet dėl to, kad
sulaužoma romano kompozicija ir paskutinieji skyriai visiškai atsišlieja nuo
romano ir tampa padrikai išpešiotomis gaidžio plunksnomis t. y. gryna antikinių
stilių ir sofizmo imitacija, netgi parodija, pasitelkiant personažus iš Servijaus Galo užrašų. Nesakau, kad
šioji dalis prasta, tiesiog ji man pernelyg atšipusi ir tiesiog nebeturinti romanui
būdingos intrigos, todėl atrodė kaip bandymai pajausti antikinę mąstyseną,
išplaukusios putos iš romano, nebeturinčios galios, tik Antikos manieringas
pasaulėvokos būsenas, tarsi kuriant atskirą legendą apie jau romane nupasakotą
Arijų, parodant gandų ir legendų susikūrimo neatitikimo absurdiškumą.
Apskritai kalbant,
Andriaus Jakučiūno romanas Servijaus Galo
užrašai – tai unikalus literatūrinis kūrinys lietuvių literatūroje. Ar
bereikia sakyti kodėl? Ne, tiesiog reiktų patiems imti ir perskaityti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą