Knyga: Susan Sellers "Vanesa ir Virdžinija"

Susan Sellers. „Vanesa ir Virdžinija“. – Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2013.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Viena iš kontekstinių knygų apie Virginia Woolf gyvenimą būtų Susan Sellers romanas „Vanesa ir Virdžinija“, kurio vertimas į lietuvių kalbą nesulaukė jokių recenzijų periodinėje spaudoje. Šis romanas – tai V. Woolf kūrybos ir biografijos tyrinėjimų išraiška ir asmeninė gan netikėta S. Sellers interpretacija apie V. Woolf savižudybę. Remdamasi rašytojos biografija, išlikusiais jos ir sesers Vanessa Bell laiškais, ji sukuria gana netikėtą, bet logiškai motyvuotą psichologinį romaną. 

Skaitant kūrinį, stebina autorės noras viską perteikti ne per Virginią Woolf, bet iš jos sesers pozicijos, kuri dažnai nutylima, kalbant apskritai apie V. Woolf kūrybą ir gyvenimą. Glaustas ir intymus stilius primena seserišką epistolinę išpažintį, skirtą ne kam kitam, o būtent pačiai V. Woolf. Intymumo įspūdį sustiprina ir sąmoningai pasirinktas pirmasis asmuo, pasakotojas sutapatinamas su Vanessa, bet kur tik kalba pasisuka apie seserį Virginią, visur imta intymiai vartoti antrąjį asmenį. Tokį epistolinį kalbėjimą lėmė autorės iššūkis pažiūrėti į Virginia Woolf iš šalies, bet norėta, kad tai būtų artimas žmogus šiai klasikei, suteikiant  V. Woolf netgi savotišką sesers agresorės įvaizdį. Autorė nuogąstavo, kad daug laiškų, esė, rašytų Vanessos, yra neprieinamos, tačiau ji rėmėsi jos tapytais paveikslais – romane labai ryškiai atskirtos seserų meninės sferos, Virginia yra rašytoja, o Vanessa nuo mažumės tapytoja.

Romane daugybę aliuzijų į V. Woolf parašytus kūrinius, kuriuos labai nesunkiai galima atsekti, pvz., romane „Į švyrurį“ V. Woolf vaizduoja Lilę Brisko, kuri sunkiai tapo jūrinį peizažą, lygiai panašus tapymo sunkumas užgula ir Vanessą, kuri jaučiasi netalentinga ir ne tokia pripažinta kaip jos sesuo Virginia. Nesunkiai galima suvokti, kaip Susan Sellers sąsajomis ir aliuzijomis konstruoja pasakojimą tarp tikrovės (istorinio, kultūrinių ir kt. kontekstų), Virginia Woolf kūrinių ir biografinių faktų, suvydama absoliučiai visas savo kaip tyrinėtojos žinias. Esama ir tiesioginių epizodų, kurie patvirtina jau esamas žinias apie Virginia Woolf. Vienas iš tokių epizodų yra vaikystėje patirtos seksualinės traumos iš brolių, kurios galimas daiktas paveikė Virginią Woolf bodėtis vyro fiziologija ir nulėmė jos asmenybę bei kūrybą. S. Sellers negalėtume apkaltinti dokumentiškumu ar mokslinio stiliaus paveikumu, ji subtiliai panaudoja sukauptą žinių rezervą ir neperžengia grožinės literatūros kanonų, o pasakojimą išlaiko tolygų, būdingą XX amžiaus klasikiniam psichologiniam romanui: „Nepatikliai žvelgiu į tave. Tu mosteli į židinį, į prinokusius persikus ir abrikosus, kuriuos nutapiau aplink jį. Ranka lieti kotus ir lapus, jungiančius vaisius, pindama chaotišką mano dekoraciją į formas“ (p.139).

Nežinant V. Woolf asmenybės ir konteksto, romanas neatrodytų toks spalvingas ir įdomus, todėl jis visų pirma labiau skirtas V. Woolf skaitytojams ir žinovams, nors visai neblogai, manau, kūrinį perskaitytų ir „nesugadintos akys“. Psichologinė įtampa kūrinyje auginama per seserų patirtas netektis, gyvenimo nusivylimus ir konkurenciją, kurią Vanessa jautė kiekviename žingsnyje. Nors V. Woolf beveik niekada nepasako pavydinti seseriai, tačiau iš kai kurių veiksmų, galima tikėti, kad šioji konkurencija buvusi išties arši ir slaptai neįvardijama, mat V. Woolf visus savo kūrinius rašė stovėdama, kad galėtų „darbo poza“ tėvo akivaizdoje susilyginti su nuolat stovomis tapančia seserimi. Skaitant romaną, kartais net topteli, kad gal Vanessa mylėjo Virginią Woolf daugiau nei kaip seserį, nes nuolat akcentuojami erotiniai judesiai tiesiog dvelkte dvelkia dviprasmybėmis: „Galvą spaudžia sena ramybės neduodanti baimė, kad išjuoksi viską, kad ir ką aš sakyčiau. Mano nuostabai, tu įdėmiai klausaisi. Pirmą kartą pakeliu akis į tave. Nors dar išblyškusi po ligos, atrodai kažkokia pasikeitusi. Stebeiliju į putlius tavo skuostus, rausvą kaklą, pilvo linkį“ (p. 131). Žinoma, autorė šitaip išreiškia Vanessos seksualinį nepasitikėjimą ir netgi kūniškos laisvės seseriai pavydą, nes pati buvo ištekėjusi ir daugiavaikė, kaip moteris įsipareigojusi laikmečio kultūrinėms tendencijoms. Romane nemažai kylančių seksualinių problemų, ypač margas atrodo Vanessos gyvenimas, ji didžiumą gyvenimo dalį myli homoseksualą Dunkaną, neprieštaraujant sutuoktiniui.

Šioji knyga praturtino žiniomis skaitytojus visų pirma kaip Virginia Woolf biografinių faktų gausa, na, ir kaip romanas – nelygu, ko iš šios knygos norėsite. Aišku, galima nesutikti su Susan Sellers interpretacija dėl finalo, bet kaip romanas jis gana nuosekliai įvykių sekomis įtikina, kad būtent šitaip tragiškai galėjo pasibaigti dviejų seserų santykiai. Gal romanas iškart nebus toks intensyviai paveikus kaip Patricia Duncker „Haliucionuojantis Foucault“, bet literatūriniu atžvilgiu neturiu turi išliekamosios meninės vertės kaip sumaniai asmenybės biografiją interpretuojamasis grožinis kūrinys, o ir neturiu priekaištų nei vertėjai Vidai Bėkštienei, nei „Gimtojo žodžio“ leidyklai sukurtai poligrafijai. 

Jūsų Maištinga Siela