Šiuolaikinė lietuvių literatūra: Nepriklausomybės laikų lietuvių literatūros pokyčiai. Literatūrinės kartos.

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti kai kuriais savo konspektais su Jumis, todėl pridedu, gal kam pravers:

Šiuolaikinės literatūros rašytojų kartas, kaip ir kiekvieną kartą, sieja gimimo metai. Taip pat estetiniai, etiniai, meniniai, stilistiniai ypatumai, vertybių panašumai. Nepriklausomos Lietuvos literatūra jau įpusėjo trečią dešimtmetį, per 25 metus rašė ir teberašo skirtingos kartos atstovai, kurie daugiau ar mažiau atspindi literatūrines savosios kartos tendencijas. 

Derėtų pradėti nuo rašytojų 1940-ųjų kartos. Tai lietuvių rašytojai, kurie yra gimę 1934-1944 metais (dar kitaip ji vadinama trijų ketvertų karta), ant Antrojo pasaulinio karo griuvėsių. Su šia karta prasideda permainos lietuvių literatūroje, nes su jais keitėsi savimonė ir meninė raiška. Šioji lietuvių rašytojų karta pradėjo rašyti 7-8 dešimtmetyje t. y. apie 1960-1970. Būtent šiuo laikotarpiu šioji karta ėmė dominuoti mūsų literatūroje, jie paklojo savos kartos štampus, ėmė modernizuoti literatūrą iš esmės.

Šiai kartai priskiriami autoriai: Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Vytautas Martinkus, Bronius Radzevičius, Romualdas Granauskas ir kt. Matome, kad kol kas šioje proziškoje kartoje dominuoja vyrai, bet laikui bėgant pamatysime tendenciją, kad vis daugiau atsiranda moterų rašytojų. Šios kartos proza kupina egzistencinio nerimo, bręstas konfliktas tarp miesto ir kaimo. Juozo Apučio novelių rinkinyje Vieškelyje džipai (2005) vaizduojami skirtingų kartų nesusikalbėjimas, laiko pokyčių pajauta, vartotojiškas ir dvasinis ryšys į užgyventą žemę. Kaimo ir miesto priešprieša akivaizdi ir Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškeliai (1985), novelėje Šiąnakt bus šalna, kai kaimo žmogus jaučiasi svetimas mieste, jis ilgisi kaimiškosios kultūros. Bitė Vilimaitė Užpustytas traukinys (1996) subtiliai perteikia egzistencinę vienatvę. Lygiai taip pat griūvančio kaimo kultūrą vaizduoja Romualdas Granauskas apsakyme Gyvenimas po klevu (1989), novelių romane Trys vienatvės (2011) ir kt.

Kalbant apie poeziją, ši karta intensyviai vysto Ezopo kalbą, kurį paskatina politiniai stimuliatoriai, todėl užslaptinta mintis verčia kurti nepaviršutiniškai, ieškoti simbolikos, siekti gilumos. Būtent per asociacijas, simbolius ir nutylėjimus. Derėtų paminėti labai svarbų procesą – perimamos Vakarų poezijos literatūrinės formos. Šiai poezijos kartai priklausytų tokie poetai kaip Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Henrikas Nagys, Alfonsas Nika-Niliūnas, Judita Vaičiūnaitė ir kt.

Tiek prozoje, tiek poezijoje akcentuojama kaimiškoji kultūra, kuri suvokiama kaip tautinis tapatumas (išskyrus J. Vaičiūnaitę), bet šioji karta jautė, kad ši kultūra eina į saulėlydį, tai liudija tokie kūriniai kaip Priešaušrio vieškeliai, Gyvenimas po klevu.

1950-ųjų karta gimė 1950-1955, dar kitaip vadinama trijų penketų karta. Šioji karta – tai maištininkų karta, kurios ryškiausi atstovai – Ričardas Gavelis, Juozas Erlickas ir Jurgis Kunčinas. Jie metė pirštinę tradicinei lietuvių literatūros prozai. Ryškiausi bruožai – nihilizmas, egocentrizmas, destruktyvumas ir kt., kas iš esmės tapo šių rašytojų tapatybės rodikliais. Atsiskyrimas nuo kolektyvinės sąmonės, savojo „aš“ iškėlimo tendencija. Tai kultūros lūžį atnešusi karta, ryškiai pabrėžiamas konfliktas tarp kaimiškosios ir urbanistinės kultūros. 

Derėtų paminėti, kad šioji karta skilo ir tarpusavyje į apoloniškąją (tradicinę) ir dionistinę (novatorišką maišto) literatūros barus. Apoloniškajai atšakai priklausytų tokie rašytojai kaip Petras Dirgėla, Danutė Kalinauskaitė, Vanda Juknaitė, kurie perėmė praėjusios kartos vertybių spektrą, akcentavo kolektyvinę sąmonę ir pan. Dioništiškai kultūrai, kaip jau supratote, priskiriamas J. Kunčinas su R. Gaveliu. 

Jų prozoje būdingas koliažinis pasakojimas, fragmentuotas ritmas, asociacijomis pagrįstas pasakotojo pasakojimas, tendencinga sumaištis, minčių šokinėjimas, trūkčiojimas. Taip pat jiems svarbus vientiso siužeto nebūvimas arba apskritai besiužtis diskursas, ironija, pastišas (švelni ironija), reliatyvizmas (nepastovumas) – iš esmės tai šios kartos estetiniai kriterijai.

Kalbant apie apoloniškosios šakos atstovus, Vandą Juknaitę, Petrą Dirgėlą, Danielių Mušinską, Antaną Ramoną ir kt. Jie laikėsi tradicinių humanistinių vertybių. Jie savaip transformavo esmines B. Radzevičiaus kūrybos dominantes. Jų proza empirinė, pagrįsta autentiškumu, dažniausiai asmenine patirtimi, o dioniškosios atšakos – konstruktyvioji, kuri pasižymi iracionalumu. 

Poezijoje šios kartos atstovai būtų Nijolė Miliauskaitė, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Antanas A. Jonynas, Edmondas Kelmickas ir kt. poezija ima koncentruotis į asmeniškumus, labai svarbus „tu“ motyvas. Ateina rytų kultūros tendencijos, ypač nušvitimas, aiškumo akimirka, ypač tai aktualu D. Kajokui.

1960-ųjų karta, gimusi 1960-1966 arba dar vadinama trijų šešetų karta. Jos ryškiausia atstovai: Gintaras Beresnevičius, Jurga Ivanauskaitė, Kęstutis Navakas, Sigitas Parulskis, Alvydas Šlepikas, Valdas Papievis ir kt. Daugelis šios kartos rašytojų debiutavo apie 1985, daugelis iš jų ieškojo būdų, kaip suderinti naujumą su tradicija. Jų pirmieji darbai pasirodė tokiuose leidiniuose kaip Aidai, Sietynas, Svetimi, Nemunas, Moksleivis...

Šios prozininkų kartos esminės problemos: maišto prieš tradiciją ilgesys, savitas kalbėjimas, noras nuvainikuoti, nukonkuruoti kaimiškąją rašytojų kartą. 

Poezijoje ryškiausias atstovai – Kęstutis Navakas, Gintaras Grajauskas, Aidas Marčėnas ir kt. Poetų kartai būdinga kasdieninė šneka, įvedamas buitiškumas, daug šnekamosios kalbos žodžių. Įvedamas nepoetinis eilėraštis. 

Apskritai šioji karta orientuojasi į kitas kultūras, tikriausiai tai paskatino identiteto paieškos. Šios kartos rašytojai nėra linkę į klasikinį pasakojimą, bet priešingai – ją atmeta, todėl jiems svarbi ne visuma, o detalės, fragmentai, noras sukelti efektą, 

1970-ųjų karta yra gimusi 1970-1977 m. Jie debiutuoja daugiausiai apie 1995-2005 metus. Šioji karta labai poetiška, nes joje užgimsta stipriausi ir geriausi dabarties poetai, kurių kalvė – Vilniaus universitete. Šiai kalvei vadovavo Marcelijus Martinaitis. Almanache Ribos pasirodo Rimvydo Stankevičiaus, Arno Ališausko, Dainiaus Gintalo, Dariaus Šimonio ir kt. pirmieji eilėraščiai. Almanache Įžangos pasirodo Mariaus Buroko, Tomo S. Butkaus, Manto Gimžausko eilėraščiai. 

Prozininkai: Marius Ivaškevičius, Herkus Kunčius, Andrius Jakučiūnas, Renata Šerelytė, Laura Sintija-Černiauskaitė, Kristina Sabaliauskaitė ir kt. Tai labai skirtingi, individualūs kūrėjai, kurie remiasi iš esmės visomis postmodernistinės raiškos priemonėmis, o jų vertybės labai įvairios.

1980-ųjų karta gimė 1978-1988 – tai labai jauna karta, kuri kaip tik deda savo pirmuosius pamatus. Ryškiausia atstovai: Vaiva Grainytė, Gediminas Kajėnas, Indrė Valantinaitė, Paulius Norvilas, Agnė Žagrakalytė, Donatas Petrošius, Giedrė Kazlauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Aleksandra Fomina, Tomas Vaiseta ir kt.

Šiai kartai būdingas kultūrinis laisvumas, jaučiamas kosmopolitiškumas, noras išsprūsti iš socialinių, kultūriniu stereotipų. Poetinis kalbėjimas perdėtas, vyrauja įmantrumas. Būdinga pokštaujanti vaizduotė, ironija, sarkazmas. Perdėtas savojo „aš“ akcentavimas.

Apibendrinimas: Šios visos literatūrinės kartos susiduria, persipina 25 metų Nepriklausomos Lietuvos literatūriniuose laukuose. Dėl nuolat sparčiai kintančio gyvenimo, sparčiai kinta ir literatūros kontekstas, vertybės, estetiniai kriterijai, meninė raiška ir t. t. Žvelgiant ir skaidant šiuolaikinius lietuvių rašytojus, o tiksliau – į jų kūrybą, matome lyg metraščiuose būdingus mūsų šalies ir apskritai besikeičiančio pasaulio tendencingas atkarpas.

Jūsų Maištinga Siela