Šiuolaikinė lietuvių literatūra: Bendriausios šiuolaikinės literatūros (prozos) tendencijos. Literatūros vertinimo kriterijai.

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti kai kuriais savo konspektais su Jumis, todėl pridedu, gal kam pravers:

Pradedant kalbėti apie prozos tendencijas per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, neapsieisime be istorinio konteksto. Atgavus nepriklausomybę, iš esmės įvyko lūžis ne tik mūsų šalies istorijoje, bet ir žmonių sąmonėje, kartu ir rašytojo sąmonėje, pačioje kultūroje, todėl natūralu, kad šis esmingas įvykis smarkiai paveikė mūsų literatūrą. Atgavus laisvę, mes gavome ir žodžio laisvę, formaliai išnyko cenzūra, bet, sakyčiau, pasiliko kai kurie iš cenzūros paveldėti kompleksai, kuriuos pamažu įveikinėsime, drąsindami savo kūrėjus ir leidėjus. 

Šiuolaikinė lietuvių proza – sunkiai apčiuopiama, įvardijama, veržli. Procesų margumynas, įvairiabalsiškumas ir ryškiai kintančios vertybės išsišakoja ir tampa nebe kartos, o individualumo kriterijus. Atsitraukusi cenzūra, panaikino ir Ezopo kalbos reikiamybę. Atsirado leidybos laisvė ir konkurencija, daug rašančių, užplūdo daug verstinės literatūros, masiškai sumažėjo tiražas.

Kalbant apie lietuvių prozą ir apskritai apie literatūrą, reiktų paminėti, kad po nepriklausomybės atgavimo išryškėja bendra mūsų literatūros raida t. y. pagaliau į Lietuvą sugrįžta išeivijos ir tremtinių literatūra, matoma jų evoliucija, pagaliau suvokiamas sovietinės lietuvių literatūros tendencijos, netgi žala, todėl į literatūrą imama žiūrėti kaip į egzistencinį meninį aktualųjį kūrinį.

Paradoksalu, bet kartu suvokus visus praeities procesus, juos suskirsčius į aruodus prasideda painiava su nepriklausomos Lietuvos proza. Ją sunku ne tik klasifikuoti, nes atsiradusi žanrų įvairovė ėmė sintezuotis, komunikuoti ir apsijungti į visumą, atsirado be galo daug atšakų, nebespėjama dėl kūrinių gausos visų įvertinti, daugelis pastebi ir savotišką literatūros kritikos krizę, nes kritika nespėja aprėpti marguliavimo gausos, kai tuo tarpu Vakarų Europoje, žvelgiant iš šiandienos taško postmodernizmas jau pasibaigęs, bet mes vis dar vertiname savo literatūrą kaip postmodernistinę. 

Literatūros kritiki Jūratė Sprindytė savo studijoje-monografijoje Prozos būsenos (2006) pažymį du svarbius atskaitos taškus, vertinant šiuolaikinę lietuvių literatūrą: 1) pagrindu laikomas naratyvas, pasakojimas, siužetas; 2) pats žodis, kalbos jausmas, stiliaus pojūtis, meninės informacijos kiekis mažoje teksto atkarpoje.

Bendriausi kriterijai, dažnai laikomi subjektyviais, bet daugelis daugiau ar mažiau laikosi jų, vertindami vienokį ar kitokį kūrinį: originalumas, socialumas, individualumas, visumos išbaigtumas, teksto interpretavimo galimybių gausa, vertybinis apsisprendimas, žaidimas žanro kanonu, stilius, braižas ir sugebėjimas keisti bei stebinti.

Kadangi per 25 nepriklausomybės metus proza iš esmės kilo nevienodai, todėl galima išskirti tam tikrus vyksmo stiprėjimo arba prislopinimo proceso atkarpas, kurios turi savų ypatumų.

1988-1993 m. laikotarpiui būdinas išsilaisvinimas, kuris itin dinamiškas. Jis suvokiama kaip „Atgimimo“ literatūra ir kartu tradicijos baigties. Autoriai buvo išsilaisvinime nuo politikos ir kartu vis dar jo dalyvavimo procese. Jų laisvės žodis buvo literatūra. Literatūrinis kultūrinis gimimas. Sparčiai kinta tiražai, todėl profesionalių rašytojų kiekybės atžvilgiu sumažėja. Sunykę tiražai, tačiau atsiranda didesnė įvairovė, ima kurtis nepriklausomas leidyklos, knyga pamažu tampa preke, kurią reikia parduoti rinkoje, sumenksta jos svarbumas.

1994-2000 m. – tai literatūros krizės laikotarpis ir kartu atsinaujinimo pamatas. Tai pramoginės literatūros proveržis, rašoma apie tai, kas matoma gatvėje, per televiziją, reaguojama į kasdienybės aktualijas, todėl proza įgauna publicistinių niuansų, išyra tradiciniai epiniai pasakojimas, atsiranda abstraktumas. Atsiranda žanrinis negrynumas ir autobiografiškumas, akcentuojama daug erotinių niuansų, kūniškumas. Tekstai tampa apie viską ir nieką, dingsta egzistencinis vertybinis lygmuo, dingsta vertikalusis pradas, daugiau vaizduojama, o refleksijos atsisakoma. Šiuo laikotarpiu suklesti eseistinės ir dokumentinės žanrai. 

2000-2015 m. iš esmės tęsia pradėtą etapą, tačiau jau aiškesni literatūros evoliucijos kontūrai, atsispiriama pigiai pramoginei literatūrai. Iki kokių 2005 metų vis dar prozoje jaučiamas postmodernistinis abstraktumas, sąmonės srautas, besiužetinis pasakojimas, atsiranda šios literatūros perteklius, todėl nuo 2005 metų, su A. Šlepiko Lietaus dievas pasirodymu į lietuvių literatūrą sugrįžta epiškas, siužetinis pasakojimas. Su Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum debiutu, vėl susidomėta istoriniais romanais, tačiau ir toliau eksperimentuojama su žanrais, pvz., Paulina Pukytė Bedalis ir labdarys, toliau mėgstama eseistika – Giedra Radvilavičiūtė, Rolandas Rastauskas, Sigitas Parulskis. Naujas dokumentines formas atranda Vanda Juknaitė. Suklesti pokalbių knygos. Bet yra ir tokių, kurie tęsia tradicinėje mūsų literatūroje buvusias humanistines vertybes – Laura Sintija Černiauskaitė, Vanda Juknaitė ir kt.

Apibendrinimas: Šiuolaikinės lietuvių literatūros prozos kitimas – tai labai intensyvus ir sunkiai suvokiamas, įvardijamas procesas. Literatūra kinta labai greitai, ateina vis nauji procesai, susiję su socialinėmis ir rašytojo potyrių procesais. Literatūra ima labiau vaizduoti ne vertybes, o tai, kas vyksta šiandien, į aktualijas. Žanrų įvairovė, raiškos formų įvairovė, atsiranda ryškus atotrūkis nuo elitinės, intelektualiosios ir masinio vartojimo literatūros, o vertinimo kriterijai tampa subjektyvūs, sunkiai nusakomi.

Jūsų Maištinga Siela