Sveiki, kino gerbėjai,
Puikiai tarptautiniame
Berlyno festivalyje pasirodęs Gvatemalos filmas „Vulkanas“ (ispan. Ixcanul)
(2015) iš esmės išlaiko Lotynų Amerikai būdingą kino manierą ir pasakojimo
probleminį lauką. Apie ką dar gali būti iš tų kraštų filmas, jeigu ne socialiai
angažuotas su kriminaliniais niuansais pasakojimas, bandant išsiveržti iš to
visus menkinančio skurdo ir sugauti savo svajonių paukštę. Regis, šio filmo
herojai mažai svajoja apie kitokį gyvenimą, jiems kur kas svarbiau neprarasti
orumo ir garbės. Bent jau moterims tai tikrai svarbu, jau nesakau nieko apie
visišką padorumą praradusius vyrus, kuriems viską galima: gerti skolon iki pamėlynavimo.
Filmas pradžioje gana „lėtas“,
drama vystoma atokiame Gvatemalos kaimelyje, kur kalbama vietos indėnų kalba ir
šie žmonės gyvena pagal gamtos surėdytą tvarką: dirba dienos darbus, naktį
geria iki paryčių. Užsimezgę melodramatiški santykiai kertasi (kaip visada) su
jaunosios nuotakos norais bei tėvų valia. Pradžia ganėtinai nuobodi: pasakojimo
maniera niūri, tyli, mažai kuo jaudinanti ir atrodo tik įdomi tik tiek, kiek
veikia egzotiškas viso to kontekstas: tikėjimas vulkanu, kultūriniai niuansai. Didžioji
drama paaštrėja tik filmo pabaigoje ir galima sakyti, kad belaukiant, kad kuo
greičiau filmas pasibaigtų ir vis nervingai žiūrint į laikrodį, staiga viską
pamiršti, nes dukters netekusios motinos skausmas išties ima dominti, tik kad
jau filmas štai ima ir pasibaigia.
Filmas geras, tik
klausimas, kiek jis gali patikti eiliniam nekantriam žiūrovui? Visumoje čia
rasite ne tik egzotikos, Lotynų Amerikos skurdo, bet ir žmogiškųjų dramų,
sukrečiančių egzistenciją. Tik kiek visgi tai sukrečia? Visame tame kontekste
atrodo, kad tai vyksta kasdien ir kasdien parduodami kūdikiai, kasdien motinos
netenka vaikų... Tai žiauri kasdienybė. Gana slogus filmas, kuriame tyliai
rutuliojama drama tik pamažu sužadina savo skauduliais žiūrovo susidomėjimą.
Mano
įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 83/10
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą