Filmas: "Virpesiai" / "Tremors" / "Temblores"

Sveiki,

Paskutiniu metų retokai kada pasitaiko įtaigus ir įdomus filmas iš centrinės Lotynų Amerikos, neskaitant Meksikos. Tikriausiai filmas iš Gvatemalos pavadinimu „Virpesiai“ (ispan. Temblores) (2019) daugelio Kino pavasario žiūrovų bus praleistas ir nepastebėtas po labiau afišuojamų pagrindinių filmų, kuriuos anksčiau ar vėliau parodys per TV ir bus prieinamos per įvairias platformas, o štai „Virpesiai“ bus iš tų, kurie suvirpės ir tikriausiai mažai kas pastebės dar ir dėl to, kad filmas turi LGBT indeksą, kitų akimis, na, tai filmas gėjams ir daugiau niekam. Na, kad nė velnio, filmas įdomiai sukurtas ir pabandysiu nusakyti, kuo jis aktualus ir įdomus visiems.

Filmas prasideda post factum, kada visi sužino, jog Pablas, kuris turi idealų darbą, žmoną ir du mažus vaikus, iš tikrųjų susitikinėja su vyru ir nebegali pakęsti tos dirbtinos idilės. Jeigu galvojate, kad Lotynų Amerikoje, kuri masiškai įteisina homoseksualų santuokas, viskas yra normatyvu ir visuomenė visa tai priima – klystate, o filmo kontekstas tą viską ir išduoda. O jeigu dar turi vaikų, tai gyvenimas teisinėje sistemoje, bent jau tokią, kokią rodo filme, atrodo kaip žmogaus izoliavimas nuo visuomenės.

Filme kenčia visi, tačiau įdomiausia tikriausiai yra toji katalikų bendruomenė, kuri meldžia Dievo išgydyti Pablą, miesto davatkų klubas praplautomis smegenimis „šokdina“ nuogus vyriškius duše, stebi juos perauklėjimo religinėse koncentracijos stovyklose ir jaučiasi galingos, vykdančios Dievo valią. Atotrūkis tarp realybės ir žmogaus prigimties bei sukurtų sisteminių blokų yra didžiulis – tai civilizacijos tragedija. Didžiausia šio filmo veikėjų tragedija yra, kad žmonės gali ir geba suvokti savo jausmus, troškimus, tačiau jie tokie įkinkyti į socialines ir religines klišinius vaidmenis, kad privalo nuolat jausti gėdą, kaltę, jog neatitinka standartinių normų.

Šioje perauklėjimo mokykloje viskas atrodo lyg ir teisinga. Filmui pavyko pavaizduoti fanatišką aplinkinių reakciją, primestos atsakomybės vyrui naštą, kuriame jis pasmerktas pralaimėti. Filmo finalas pateikiamas gana niūrus – laimi sistema prieš vyro prigimtį. Bet ar tikrai? Prasiveržęs virpėjimas, kuris keliais momentais tampa net žemės drebėjimu, prislopinamas išoriniais balsais, kaltinimais, keistų mantrų kartojimais, neigiant ir slepiant save nuo kitų. Šis virpėjimas užgniaužiamas ir tai yra skani pergalė tiems, kurie tiki, jog homoseksualizmas neprislopinamas psichologiškai, o „pagydomas“. Scenarijus nutrūksta, filmas baigiasi, bet lieka šaltas dušas, jog niekas nesibaigė, kad negali būti šeima laiminga vien tik religingai imituojant ir apgaudinėjant, jog viskas gerai.

Ir visgi, filmas nei kažkuo keičia požiūrį, nei kažkuo bandoma pamokyti, nei pasako, kad viskas yra gerai. Filmas tik paklausia esminio žmogaus laimės ir laisvės kainos. Kas belieka žiūrovui? Tikriausiai irgi kartu klausti savęs ir kitų, kodėl pasaulis taip keistai sukasi, kodėl kažkokių sistemų ir įsitikinimų sąskaita kiti verčiami paklusti gyvensenos standartui. Kodėl žmogus turi kentėti dėl standartų? Žiūrėjau šį filmą ir man buvo nesuvokiama, kad iš šeimos ir tėvų perspektyvos visas likęs pasaulis yra smerktinas ir tas smerkimas netgi dabar, XXI amžiuje, vis dar tariant Dievo vardą, yra laikomas teisingas. Stiprus filmus apie visa tai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vulkanas" / "Ixcanul"

Sveiki, kino gerbėjai,

Puikiai tarptautiniame Berlyno festivalyje pasirodęs Gvatemalos filmas „Vulkanas“ (ispan. Ixcanul) (2015) iš esmės išlaiko Lotynų Amerikai būdingą kino manierą ir pasakojimo probleminį lauką. Apie ką dar gali būti iš tų kraštų filmas, jeigu ne socialiai angažuotas su kriminaliniais niuansais pasakojimas, bandant išsiveržti iš to visus menkinančio skurdo ir sugauti savo svajonių paukštę. Regis, šio filmo herojai mažai svajoja apie kitokį gyvenimą, jiems kur kas svarbiau neprarasti orumo ir garbės. Bent jau moterims tai tikrai svarbu, jau nesakau nieko apie visišką padorumą praradusius vyrus, kuriems viską galima: gerti skolon iki pamėlynavimo.

Filmas pradžioje gana „lėtas“, drama vystoma atokiame Gvatemalos kaimelyje, kur kalbama vietos indėnų kalba ir šie žmonės gyvena pagal gamtos surėdytą tvarką: dirba dienos darbus, naktį geria iki paryčių. Užsimezgę melodramatiški santykiai kertasi (kaip visada) su jaunosios nuotakos norais bei tėvų valia. Pradžia ganėtinai nuobodi: pasakojimo maniera niūri, tyli, mažai kuo jaudinanti ir atrodo tik įdomi tik tiek, kiek veikia egzotiškas viso to kontekstas: tikėjimas vulkanu, kultūriniai niuansai. Didžioji drama paaštrėja tik filmo pabaigoje ir galima sakyti, kad belaukiant, kad kuo greičiau filmas pasibaigtų ir vis nervingai žiūrint į laikrodį, staiga viską pamiršti, nes dukters netekusios motinos skausmas išties ima dominti, tik kad jau filmas štai ima ir pasibaigia.

Filmas geras, tik klausimas, kiek jis gali patikti eiliniam nekantriam žiūrovui? Visumoje čia rasite ne tik egzotikos, Lotynų Amerikos skurdo, bet ir žmogiškųjų dramų, sukrečiančių egzistenciją. Tik kiek visgi tai sukrečia? Visame tame kontekste atrodo, kad tai vyksta kasdien ir kasdien parduodami kūdikiai, kasdien motinos netenka vaikų... Tai žiauri kasdienybė. Gana slogus filmas, kuriame tyliai rutuliojama drama tik pamažu sužadina savo skauduliais žiūrovo susidomėjimą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela