Sveiki,
„O kur pas tave
optimizmas? Ko čia taip pesimistiškai, a?“ – klausia manęs skaitytojai. Ką
turėčiau atsakyti? Gal dėl to, kad neturiu nieko džiugaus brūkštelti, nes
viskas atrodo per banalu? Neskrajoju kosmose, nerūkau žolės, neaplanko
įspūdingos mintys, o žodžių vis mažiau, kurie taptų reikšmingi ir svarbūs
pasakyti kitiems, nes juk tiek išminčių ant kiekvieno kampo, kad ar bereikia
dar kažko super pozityvaus, kai
kiekvienas po dvasinę tobulėjimo knygą gali parašyti, perrašyti savaip ar bent
jau parekomenduoti: „Ar tau viskas gerai? Gal paskaityk „Taikoje su Visata“,
žinai, superinė knyga, tiesiog gydo!“.
Tik kodėl nė viena neišgydė? Išplėtė pasaulį, padarė jį sudėtingesnį, tačiau
neišgydė, nes... Dievaži, patvirtino seną banalią tiesą – laimingi būna tik
kvailiai. Kuo daugiau žinau, tuo mažiau jaučiuosi užtikrintas ir laimingas, nes
mintys, kaip žinia, gramzdina, mažiną trintį su išorinėmis linksmybėmis ir
banalybėmis.
„Bet tai kodėl tokius
liurlini liūdnus postus?“ – klausia skaitytoja. Nes tikriausiai pavydžiu
laimingiems kvailiams. Nes neperskaičiau laimingo vadovo patarimų knygos, nemedytavau
Balio saloje, spiegiant turistų vaikams, nepatyriau nušvytimo. Kitą vertus,
kodėl viskas turi būti įkvėpta ir pakylėta? Kodėl žmogus neturi teisės tiesiog
būti kartais surūgęs, nelaimingas ir piktas? Beje, juk neigiamų emocijų
išlaisvinimas irgi pozityvus žingsnis, kodėl pozityvistai to nebeįžvelgia?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą