Aktualijos: Pasidžiaukime pesimistais

Sveiki,

„O kur pas tave optimizmas? Ko čia taip pesimistiškai, a?“ – klausia manęs skaitytojai. Ką turėčiau atsakyti? Gal dėl to, kad neturiu nieko džiugaus brūkštelti, nes viskas atrodo per banalu? Neskrajoju kosmose, nerūkau žolės, neaplanko įspūdingos mintys, o žodžių vis mažiau, kurie taptų reikšmingi ir svarbūs pasakyti kitiems, nes juk tiek išminčių ant kiekvieno kampo, kad ar bereikia dar kažko super pozityvaus, kai kiekvienas po dvasinę tobulėjimo knygą gali parašyti, perrašyti savaip ar bent jau parekomenduoti: „Ar tau viskas gerai? Gal paskaityk „Taikoje su Visata“, žinai, superinė knyga, tiesiog gydo!“. Tik kodėl nė viena neišgydė? Išplėtė pasaulį, padarė jį sudėtingesnį, tačiau neišgydė, nes... Dievaži, patvirtino seną banalią tiesą – laimingi būna tik kvailiai. Kuo daugiau žinau, tuo mažiau jaučiuosi užtikrintas ir laimingas, nes mintys, kaip žinia, gramzdina, mažiną trintį su išorinėmis linksmybėmis ir banalybėmis.

„Bet tai kodėl tokius liurlini liūdnus postus?“ – klausia skaitytoja. Nes tikriausiai pavydžiu laimingiems kvailiams. Nes neperskaičiau laimingo vadovo patarimų knygos, nemedytavau Balio saloje, spiegiant turistų vaikams, nepatyriau nušvytimo. Kitą vertus, kodėl viskas turi būti įkvėpta ir pakylėta? Kodėl žmogus neturi teisės tiesiog būti kartais surūgęs, nelaimingas ir piktas? Beje, juk neigiamų emocijų išlaisvinimas irgi pozityvus žingsnis, kodėl pozityvistai to nebeįžvelgia?

Jūsų Maištinga Siela