Sveiki,
Šiandien
atsikėlęs šv. Kalėdų rytą, laikydamas lovoje kavos puodelį lėtai skaičiau
Alvydo Šlepiko novelę „Lietaus dievas“ iš rinkinio „Lietaus dievas ir kiti“.
Šiaip santykinai palyginus su verstine literatūra, lietuviškosios mažai
skaitau, bet kai pradedu, visada įkrenta tokia knyga, kuri vis leidžia patirti
kitoniškosios literatūros pojūtį – tai visų pirma unikali kalba, minties tėkmė,
kuri kur kas turtingesnė ir įvairesnė už verstinę literatūrą. Beskaitydamas
galvojau apie šių literatūrų skirtumus ir panašumus. Visgi mūsų sintaksė yra
mąstymo būdo išdavikė.
Vienas
smagiausių dalykų, ką teikė novelė „Lietaus dievas“ (iš esmės visos knygoje
esančios novelės) – tai galimybę sugrįžti į kaimą, į vaikystę pas senelius. Vėlei
prisiminiau tuos siaubingus atlaidus, kurių niekaip nemėgau, nes negalėjau
ištverti tų baisių valandų bažnyčioje ir dar baisesnių procesijų aplink ją. Kodėl
niekas neaiškino jų prasmės? Tik daryk, eik, klaupkis, žegnokis... Dabar žinau,
kad ir patys seneliai nelabai suprato visos tos reikšmės, nes jie irgi buvo
klupdomi, liepiama jiems tylėti, nekelti širšolo... „Lietaus dieve“ Alvydas
Šlepikas kone rekonstruoja tuos potyrius per kvapus, garsus, kolektyvinį
pajautos dvelksmą.
Dabar
Kalėdų rytą galvoju, kad didžiausia tų šventų procesijų bausmė žmogui buvo
prasmės nebuvimas (juk tikroji prasmė po bažnyčios susitikti su kitais, pabūti, užsiimti apkalbomis, išmaukti stikliuką), priverstinė pagarba, kurią jutau ir
vaikystėje.
Pamenu,
kaip vienąkart per patį „pakylėjimą“ (aukojimą) per mišias pabėgau nuo senelio,
nes baisiausiai norėjau užlipti į bažnyčios viršų, pas vargonininką. Jūs
neįsivaizduojate, kaip senelis po to pyko, kaip aš toks vaikėzas galėjau
pabėgti per patį švenčiausią... Nors pats krikščionybės išsižadėjo likus 10
metų iki mirties. Kodėl taip sudieviname to, ko nesuprantame? Kažkoks religinis
kičas, netikrumas, kurį jusdavau bažnyčioje iš savo šeimos ir aplinkinių, kurie
kaip užhipnotizuoti vergai darė, nes kažkas liepė, nes ką žmonės pasakys, jeigu
nenusilenksi...
„Lietaus
dievas“ šiandien, Kalėdų rytą, kažin kaip suvedė taškus, kad pats priklausau
jau kitai kartai, kuriai kunigas ir mišios nieko nereiškia, kol pats nesusikuri
viduje prasmės. Gal dėl to tiek mažai užkietėjusių katalikų? Nes baigėsi ta
netikrumo ir tikėjimo imitacijos valanda, kada klaupiesi, nes kažkas niuktelėjo
alkūne atsiklaupti. Aš nesiklaupiu, nes man, kad atsiklaupčiau, jau reikia
prasmės, o ne kunigo rankos mosto, nes dabar žinau, puikiai jaučiu, kad kunigas
ir pagriovy nuvirtęs pusaklis girtuoklis tėra tik ta pati Dievo avis, tik viena
šiek tiek išsipurvino, o kita išsipurvinusi spėjo pasislėpti po sutana.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą