Sveiki,
Vakar
kažkur užskaičiau, kad kitą dieną, po šv. Dievo Motinos katedros gaisro, amazon.fr knygų sferoje Victor Hugo kultinis romanas Paryžiaus katedra staiga tapo pasauliniu
bestseleriu ir šovė kaip perkamiausias literatūrinis kūrinys. Nieko nuostabaus,
realybė diktuoja domėjimąsi menu ir neretai tiesiog nesąmoningai.
Iš tikrųjų
šią V. Hugo citatą perskaičiau neseniai Tyto
albos išleistoje austrų rašytojo Robert
Menasse romane Sostinė, kurią
ketinu perskaityti dar šią vasarą. Taip jau sutapo, kad einant sąmoningumo
keliu ir atsakant už savo veiksmus tik sau, šioji citata lyg iš pirmo žvilgsnio
nieko bendro neturi su degančia katedra, nes ji nusako žmogaus vidinę laimės
neapčiuopiamumo būseną. Čia kaip tas liepsnas gesinti, bandyti išlaikyti
aukščiausią savo laimės būseną, kuri, rodos, trunka tik akimirka, ir vėl neri į
tą realybės absurdą...
Gal
iš tikrųjų, esam kaip banginiai, kurie per angą virš smegenų, išnirę iš
vandenynų, išpurškia fontaną, kad patirtų tą malonumą kaip aukščiausią gyvenimo
jėgą. Gali būti, kad daugelis tik ir gyvename tuo laukimu.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą