Sveiki,
Pamačius
naujieną apie degančią Paryžiuje šv. Dievo Motinos katedrą galvoje kilo trys
mintys.
Pirmoji: velnias, jaučiuosi kaip anuomet per
Rugsėjo 11-osios išpuolį. Antroji: Viktoro Hugo knygos „Paryžiaus katedra“
liepsnoja kartu su šia šventove. Trečioji: prisiminimas, kaip mokiausi šeštoje
klasėje prancūzų kalbą ir kaip ant seno vadovėlio chrestomatiškai buvo išpiešta
fasadinė šios katedros rožė (vitražas). Tuokart buvo keista, kad Notre Dame
pažodžiui veržiama „mūsų ponia“, mokytoja liepė versti „Dievo Motinos katedra“...
Taigi liepsnoja Mūsų Ponia.
Visgi
gaila. Kažkaip galvoju, kas manyje pačiame suformavo tokį gailestį, tokį
kultūrinį tapatybės jausmą, kad, velnias, juk tai liepsnoja dalis Europos t. y.
ir manęs paties, juk tai ne vien prancūzų palikimas, nes toji katedra... Juk ji
augo kartu su prancūzų kalbos vadovėliu, su animacija, travel kanalu, galų gale
su V. Hugo romanu, matytais spektakliais, miuziklais, G. Paškevičiaus daina... „....mano
varpas dar galingas...“ – šitaip dainoje erekciją sumaišyti su Notre Dame
įvaizdžiu buvo man, mokiniui, tikra jėga.
Aišku,
kad gaila. Juk šią vasarą ketinau pirmąkart apsilankyti Paryžiuje ir nepamatysiu
(ir mes visi ilgai dar nepamatysime) tos Paryžiaus dalies... Kurioje kiekvienas
galėtume nors akimirką pasijausti kaip Kvazimodas.
Jūsų
Maištingas Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą