Sveiki,
Štai
ir vėl ruduo...
Velnias,
tokiu sakiniu tikriausiai savo rašinėlį pradėtų vidutinis mokinys arba pervargusi
pedagogė per Rugsėjo 1-osios šventę, sveikindama sugrįžusius mokinius. Ruduo –
ir gerai! Jau savaitė vėl naujų darbų girmalėse ir šią nuotrauką išsitraukiau iš
išmanaus. Daryta paskutinę vasaros dieną pustuščioje turkų užeigoje, geriant
antrą alaus bokalą... Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ niekaip neiškrenta
man iš galvos – vienas geriausių vasaros skaitinių. Iki Alessandro Baricco
žalios knygelės niekaip neprisikasi (aijajai!) per knygų naujienas – ir alus
vis tuštėja stiklo bokale, ruduo vis artėja ir artėja, tuoj – jau visai arti! –
ims ir įkąs į minkštąją subinaitę ir parsitems į savų darbų ritmą. Bent jau
taip galvojau gerdamas karamelizuotą alų ir vis vartydamas šias dvi knygas, vis
paskaitinėdamas atsitiktines pastraipas lyg kokį laikraštį.
Ir
štai – dabar jau gyvenu rudenį ir žvelgiu į šią nuotrauką ir jau prisiminimai
visai kitokie. Alaus skonio neprisimenu, bet prisimenu tą turkiškų spalvų
staltiesę, knygų kvapą. Ir kaip gerai, kad tas ruduo atėjo! Tai paskutiniu metu
mano mėgstamiausias metų laikas, nes nedusina, nes neskęstu prakaite, nereikia dėti
kontaktinių lęšių tam, kad galėtum užsidėti juodus akinius ir varyt prie jūros.
Užtenka vos vos prisimerkti, kai į akis aštriai skverbiasi ryškūs rudens nulaižyti – išgerti bokalai? neįspėjai! – medžių lapai.
Žodžiu.
Ruduo. Ir viskas gerai.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą