Sveiki,
Vienas
geriausių straipsnių paskutiniame „Literatūra ir menas‘ (Nr. 3692) buvo Donato
Petrošiaus pasidalijimas apie minkštąją galią, kuri veikia ir meno pasaulį. Neseniai
į kinų kalbą išverstas visas pulkas lietuvių poetų, kurie džiaugėsi, jog „prabilo“
tokia egzotiška kalba, tačiau D. Petrošius iškėlė moralinę dilemą ir teigia,
kad tai tam tikras moralinis žlugimas, nepabijokime ištarti to žodžio, tai ir
išdavystė.
Nors
straipsnyje yra išsakyta ir D. Petrošiaus pozicija, tačiau nesunkiai galima iš šios
pozicijos priskaldyti daug malkų. Sutinku, kad Kinija yra didžiulė politinės
arenos lošėja ir neretais atvejais didelė agresorę, invazinė valstybė, kuri „įleido
nagus“ į daugelį sričių. Menas ne išimtis. Jau nuo Dalai Lamos pirmojo vizito
Lietuvoje ir po to, kai atvyko Kinijos prezidentas, tapo aišku, kad mūsų
politikai yra dviveidžiai palaižūnai. Kalbant apie menininkų poziciją, leisti
publikuoti komunistinės Kinijos bazėse, atmetant kaip politinę priemonę „prisijaukinti“
Lietuvą kaip dalį Vakarų sraigtelį, manding, daugelis neskiria, kad jie visi
tėra tos supervalstybės įkaitais.
Žinoma,
galima laikytis tos visuotinai banalios pozicijos, kad menas ir politika yra du
skirtingi dalykai, kaip antai „Eurovizija“ ir politika nipričiom, tačiau
akivaizdu, kad viskas yra politika, nori to ar nenori, todėl, mano galva, tik
nuo paties rašytojo, menininko priklauso versti jį į kinų kalbą, ar neversti,
ir tai yra jo asmeninės pozicijos, įsitikinimų išraiška, palaikant Tibetą ir
visus tuo milijonus žmonių kankinamų koncentracijos stovyklose.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą