Sveiki,
Klaipėdos
dramos teatrą ne juokais atgaivino latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs sukurtas
spektaklis pagal vokiečių dramaturgą Bertoldą Brechtą ir jo garsiąją pjesę „Motušė
Kuraš ir jos vaikai“ (1938). Iš esmės tai gerokai sumoderninta pjesė, adaptuota
ir apeliuota į šių dienų norą ginkluotis ir gintis nuo velniai žino ko. Prieš trejetą-ketvertą
metų vėl suintensyvėjo informacija propaganda, kad neva rusai puola, reikia
grąžinti karinę prievolę, vėl skirti daugiau pinigų krašto gynybai ir, žodžiu,
užsiiminėti karo verslu.
Spektaklis
„Mama drąsa“ iš tikrųjų atskleidžia dvejopą požiūrį į karą. Vieni jaunuoliai
tai laiko vyriškumo žyme ir atvirai žavisi, nes tai yra jų gyvenimo prasmė, o
tokios motinos, kurios nori apginti savo vaikus, priešinasi karo tragedijai. Šiuolaikinių
šauktinių-verktinių ašaros ir Bertoldo Brechto pjesės sukryžminimas, manding,
pasirodė dabar toks aktualus, kai atvirai erdvėje romantizuojama karinė galia,
pratybos ir tuo žavimasi kaip antai „tobulėjimas-draugystė-ištvermė-vyriškumas“
ir tai iškreipiama kaip vertybė visuotinėje erdvėje iki absurdo, man norisi
sakyti, kad spektaklis vėlei įžiebia politinę diskusiją manyje.
Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Darius Meškauskas, už šį vaidmenį pelnė auksinį scenos
kryžių. Vyras atlieka moters, motinos vaidmenį ir tai vizualiai ir energetiškai
efektyvu, kadangi priešina vyriškuosius ir moteriškuosius stereotipus, todėl scenoje
mes matome kartu ir farsą, ir akivaizdų padidinamuoju stiklu išryškintus
kvailus stereotipus apie tai, kad karas yra vyrų ir vyriškumo performansas, o
moterys tik teikia maistą ir gimdo vaikus.
Būtent
D. Meškausko vaidmuo kibirkščiuoja charizma ir juo patikėti neįmanoma, kaip ir
klaikiai karo aplinkybių bei ekstremalių, nežmogiškų pasirinkimų draskoma motina,
kuri pamažu netenka visų savo vaikų. Atrodo, tai grynų gryniausia Antigonės
tragedija, tačiau čia pat išlenda karkasai, jaunuolių karo išpažintys kaip iš Svetklanos
Aleksijevič dokumentikos „Cinko berniukai“, čia pat pateikiamos šiuolaikinių
šauktinių pozicijos, lengvu rakursu išvengiant politizavimo. Kaip gerai, kad
spektaklis nepakrypo patriotiškumo didaktika, nes tai būtų didžiausias „pravalas“
ir teatro žlugimas. Spektaklis, kaip ir būdinga beveik visiems gerų režisierių
darbams, išlaiko neutralią poziciją t. y. pateikia karo suluošintos moters
paveikslą ir savimi besididžiuojančių bukagalvių jaunuolių karo narcizų
paveikslus. Kas čia koktu? Manau, neverta atsakyti, nes kiekvienas žiūrovas ras,
kurią pusę palaikyti, o teatro pažadas išlaikytas tas pats: neatsakyti ir
nemokyti, o iškelti klausimą patiems žiūrovams.
Negalėjau
nesižavėti scenografija. Besisukančia teatro scena, kuri nuteikia ilgai
amžinybės kelionei kosmosu, visaip kaip planetariume, tačiau papasakojama
amžinybės taikos ir karo istorija vienoje epochoje, kuri tokia išsilydžiusi,
kad čia nebesvarbus laikmatis, jis tinka čia ir dabar, tiks rytoj ir tiks istorijai
prieš 100 metų. Džiugu, kad atsinaujinusios Klaipėdos dramos teatro patalpos
išnaudoja besisukančios scenos galimybes ir tai taip tiko šiam spektakliui!
Žodžiu, esu tikrai patenkintus „Mama Drąsa“.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą