Sveiki,
Šioje
citatoje, kurią vėlei užskaičiau Jurgos Ivanauskaitės paskutinėje prozos
knygoje „Viršvalandžiai“ yra daug skausmo ir nevilties. Apskritai
„Viršvalandžius“ pradėjau po tiek laiko vertinti kitaip. Destruktyvi knyga, kurioje
lūšis kamuojasi patekusi į spąstus. Deja, tuose spąstuose buvo Jurga. Jeigu
prieš dešimt ir daugiau metų toji knyga padėjo man pačiam gyventi ir grumtis,
šiandien ten matau tik proto raibuliavimą. Žinoma, knyga gera, žinoma, ji ir
toliau yra paveiki ir daug kam padedanti, tačiau šiandien ji man skamba jau kitokiomis
potekstėmis. Rezonuoja kiek kitaip.
J.
Ivanauskaitė nemažai yra sakiusi apie savo dievoiešką, gyvenimo ilgesį.
Apskritai visi „Viršvalandžiai“ apie tai. Kol menininkas kuria, tol jis mato
prasmę gyventi. Ir tai yra tikra tiesa. Kitą vertus, paradoksalu, kai gerai
pagalvoji, vis tiek vieną dieną viskas išnyks, ką sukūrė žmogus. Net Mona Lizos
paveikslas po milijono ar daugiau metų vis tiek sudūlės, nes viskas, kad
atsiranda šioje realybės matmenyje yra pasmerktas išnykti. Laikinumo ir virsmo
šokis Visatoje niekur nesibaigia, todėl, kad kol rašome ir dalijamės, kuriame
amžinybės iliuziją, tačiau ji tėra tik iliuzija, tačiau padeda išplėšti dar
nors vieną dieną iš nuolat senkančio ir smengančio gyvenimo.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą