Sveiki,
Apie dvasinio judėjimo
lyderį OSHO (liet. Ošo), kurio tikrasis vardas Bhagwan Shree
Rajneesh (1931-1990) pirmąkart sužinojau iš lietuviškai išleistos jo
knygos. Kažkas atsidėkodamas padovanojo ir ėmiau ją praversdamas skaitinėti. Pasirodo,
dvasinis mokytojas rašo apie kūrybos ir meilės galią, sakyčiau, išmintingai ir
įtaigiai, taip, kaip tą daro Rytų išminčiai, pramynę populiarumo takus Vakarų
kultūroje, o tekstuose bylojanti tiesa nėra nei kokia kontraversiška ar
skandalinga, priešingai – papildo Rytų filosofijos sampratą, viena kitai
neprieštarauja. Knygą iki šiol turiu savo namų bibliotekoje, bet, velniai
rautų, kad būčiau bent pusę žinojęs apie Ošo tiek, kiek sužinojau žiūrėdamas
mini dokumentinį serialą „Laukinė šalis“ (angl. Wild Wild Country),
gal tada būčiau knygą arba greitai perskaitęs arba ja atsikratęs, nes
kontraversiškesnio dvasinio lyderio reiktų paieškoti.
Visgi šis serialas
nesunaikino kai kurių tikinčiųjų į Ošo mokymą, priešingai, jo knygos nuolat
verčiamos ir perleidžiamos, o į Lietuvą jo mokymai atėjo sąlyginai neseniai. Dokumentiniame
filme panaudoti išlikę istoriniai kadrai, kaip Ošo moko savo mokinius, kalba iš
savo sosto apie sakralinius ir dvasinius dalykus, tačiau serialas ne apie jo
mokymą, bet apie tai, ką jis sugebėjo padaryti devintajame dešimtmetyje, kai
Indiją tuo metu dar valdė Indira Gandi. Pastarosios politika nebuvo maloninga Ošo
mokymams, o ir savo krašte pranašu nebūsi, todėl Ošo aplink save sukūrė hierarchija
grįstą valdžios tvarkymo sistemą, didžiausius reikalus paskiria savo favoritei Ma
Anand Sheela (Šylai). Pastaroji ne iš kelmo spirta ir dėl savo mylimo mokytojo
yra pasiryžusi padaryti bet ką, net žudyti...
Pamenate mūsų Tarpukario
laikotarpyje, kai Pakštas pasiūlė lietuvius perkelti į Madagaskarą? Skamba dabar
absurdiškai, tačiau iš dalies Šyla su Ošo buhalterija padaro tai, ko neįstengė
Pakštas. Ji perkelia visą religinę komuną iš Indijos į JAV, Oregono valstiją,
kur atokioje rančų provincijoje nusiperka didžiulius sklypus ir per kelis metus
įsirengia Antilopės miestelyje atskirą pasaulį, į kurį vyksta mokiniai iš viso
pasaulio, atiduodami savo turtus Ošo bendruomenei, kurioje būta vėlgi visko. Nekvestionuosiu
Ošo mokymo apie seksualinę energiją, ji man primena Vudstoko Seksualinės
revoliucijos išvakares, nes šioje komunoje buvo propaguojama poligamija, tačiau
žiūrint į dokumentinius kadrus ima pavydas, nes žmonės labai laimingi. Jie savo
bendruomenei atiduoda viską, yra visų ir kiekvieno, tačiau laimė jų veiduose
švyti taip, tarsi būtų nuolatos apsvaigę. Aišku, kitas klausimas, kiek ten būta
tos blaivybės, nes Ošo, nors iš dalies ir neskatino nei narkotikų, nei
alkoholio, nei smurto, tačiau nepasisakė ir prieš. Kitaip sakant, viskas
leidžiama tam tikrose proto ribose.
Įdomu, kad pats Ošo gyvenimo
pabaigoje pasijuto išduotas Šylos, kuri iš esmės buvo jo vardu pasistačiusi
ištisą gerai organizuotą imperiją. Vietos gyventojai neapkentė šio judėjimo ir
laikė juos sektantais, todėl susipriešinusios bendruomenės patraukė į ideologinį
ir politinį karą, netgi savitą terorizmą, o Ošo pasisakymai toli gražu nebebuvo
apie meilę ir visatos energiją, jis tiesiog atvirai peikė ir keikę JAV
įstatymus, politikus, vis labiau ryškindamas, kad neapkenčia JAV žmonių, nors
tie patys dosnūs vakariečiai sukrovė jam turtus. Istorija daug pasakojama apie
Šylos veiklą Oregone, toji istorija išties neįtikėtina, todėl žiūri ir netiki,
jog taip galėjo būti. Ir išties, vienas žingsnis nuo utopinio pasaulio iki
antiutopijos, nes ten, kur hierarchija, ten demokratija iš dalies tampa
diktatūra. Šyla galiausiai pabėga į Vokietiją, o iš ten į kalėjimą...
Visgi seriale gausiai ir
dosniai duoda interviu buvę ištikimiausi Ošos mokiniai, kurie gina ir su
nostalgija mena Ošos laikus. Ir tai nėra kokie nors hipių narkomanai, o veikiau
išsilavinusi visuomenė, kuri nebuvo kapitalistiniame pasaulyje laimingi, tarp
jų vienas sėkmingas teisininkas, kuris iki šiol Ošo laiko mokytoju. Kita
vertus, atrodo, jog tie žmonės šiek tiek akli, nes jie pasiduoda mokytojo
žodžiui, kai tuo pat metu Ošo buvo nepaprastai turtingas, mėgo ir neslėpė
prabangos, o jo automobilių kolekcija buvo tokia didelė, kad jis kasdien
ištisus metus važinėjo su vis nauju automobiliu. Sakysime, kad mokytojas laužo
stereotipus ir prabangą derina su dvasiniais pasiekimais? Ką man tai primena? Ogi
krikščionių dievinamą tauriąją Motiną Teresę, kuri mielaširdingai dalijosi
žmonių kančiomis, pozavo ir laikė kūdikius ant rankų prieš fotografus, tačiau
keliavo po pasaulį pirmąja klase, o prieš mirtį atsisakė paprastų gydymo būdų
(tikėjimas + medicininė humanitarinės pagalbos vaistinėlė), o griebėsi pačių brangiausių
ir moderniausių to meto gydymo priemonių. Argi nekeista, kad viena šventieji
deklaruoja, tačiau reikalui esant jie veikia ne ką blogiau nei kapitalistų
verslininkų magnatų klanas?
Visgi serialas ir
šokiruoja, ir atveria tam tikras diskusijas. Ką tie žmonės, apsirengę raudonai
kaip teletabiai, iš tikrųjų gavo iš Ošo? Ar tai nėra JAV vyriausybės žaidimai
sunaikinti šį dvasinį judėjimą, kad šalyje neatsirastų terorizmo galimybių? Juk
serialą šiaip ar taip statė amerikiečiai ir tas šališkumas šiek tiek jaučiasi,
nepaslėpsi, jog Ošo ištransliuotas kaip įtakingas ir pavojingas dvasinis
lyderis. Kita vertus, o kas paneigs, kad taip nėra? Serialas palieka dvejopus
jausmus, bet labiausiai tą susipriešinimą, jog Ošo knygose esantys mokymai
neatitinka to arogantiško dėduko iš dokumentinių kadrų, kuris atrodo pavydus,
silpnas ir pernelyg išdidus, kad būtų dvasinis lyderis, veikiau jau piktokas politikas.
Man įdomu, o kas būtų nutikę ir koks būtų dabar pasaulis, jeigu Ošo niekada
nebūtų sustabdytas, kur ir į ką panaši būtų JAV visuomenė? Ar būtume laimingesni,
jeigu gyventume taip, kaip gyveno žmonės Antilopėje? Ar įmanomas
bendruomeniškas tikėjimas, pamirštant hierarchiją? Ošo atvejis unikalus ir
atrodo kaip iš fantastinio filmo. Labai įdomi dokumentika.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą