Sveiki, skaitytojai,
Vakar, važiuodamas į
darbą, pamačiau pakankamai jauną moterį, kuri skaitė Bibliją. Sakytum, eilinė moteris,
kuri nieko neišsiskiria nuo kitų vidutinės klasės neprasigėrusių žmonių. Ir nejučia
pagalvojau: kas sunkaus tokio nutiko, kad toji moteris skaito Bibliją viešoje
vietoje? Po to galvojau: ar tai teigiamas, ar neigiamas dalykas, jeigu iškart
pagalvojau apie Bibliją ir sunkumus? Religija
plius sunkumas lygu išsigelbėjimas. Tarsi asociatyvus vertimas, jeigu
vidutinės klasės moters rankose tirta Biblija, tai tikriausiai pas ją buvo
viskas blogai? Priešingai: kažkodėl šlapimu tvoskiantis ir plastikinį butelį
laikantis benamis tokių jautrių jausmų nesukelia... Biblija jaudina, o Bambalys nebe. Tiesą sakant, net
pasijutau nejaukiai, kada moteris skaitė Šventą raštą, norėjosi ją bent akies
krašteliu stebėti. Bet stebėti nepadoru, todėl nežiūrėjau, bet visą laiką jutau
ją skaitančią ir negalėjau apie tai nustoti galvoti. Visiškai nieko
negalvočiau, jeigu ji, tarkim, skaitytų žurnalą „Moteris“ ar „Žmones“. Regis,
mikroskopinis niuansas, bet tai užėmė mano 20-30 minučių gyvenimo: moteris,
skaitanti Bibliją. Ir ką ji ten randa, kaip interpretuoja tas „tiesas“, kad tai
padeda jai išgyventi? O gal tiesiog gyventi? Gal tiesiog mylėti save ir
gyvenimą? PAS-LAP-TIS.
Tądien dar važiavau
prie jūros. Gulėjau įsidrėbęs ant smėlio, saulė pamažu leidosi, žmonės bijojo
lipti į vandenį, nes vanduo ledinis, o oras degina. Ir jūra degina. Bet vis
tiek renkamės saulę. Staiga pamačiau debesį. Man debesys visada primena geografijos
vadovėlį, kokios nors šalies kontūrą. Ir tikrai, išnykus debesėliui, kuris
priminė Islandiją, atsirado didingas Izraelis. Vat, kaip mane (mus?) veikia
asociatyvinis mąstymas. Jeigu debesis – tai Izraelis, o jeigu tai Izraelis –
tai būtinai Kristaus žemė ir nesiliaujantys kariai. Izraelis viena labiausiai
karine įranga apsirūpinusi valstybė ir tikriausiai karinė prievolė ten kaip
antroji religija. Taigi žiūrėjau į Izraelio kontūrus primenantį debesį ir
galvojau: tai ko ten daugiau – tos šventos žemės, kuria vaikščiojo Kritaus
padai, ar tos nesantaikos ir kraujo, kuris plūdo per tuos tūkstantmečius? Kaip
ir moteris su Biblija, kaip ir debesis „Izraelis“, tokie aptakūs jausminiai
dalykai, kad sunku įvardyti tą mechanizmo sraigtelį, kodėl matau dalykus
tokius, kokius suformavo kažkokios antraštės, TV laidos, enciklopedijos,
žurnalas „Žmonės“, vadovėliai ir propaganda, propaganda, propaganda... Visas
pasaulis yra vertinamas kažkokioje gerai-blogai pusiausvyroje ir, regis,
niekaip negaliu ištrūkti iš šios vertinimo zonos netgi gulėdamas po Baltijos
saule. Vėlgi: ar tai gerai, ar blogai?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą