2017 m. birželio 8 d., ketvirtadienis

Aktualijos: asociatyvaus mąstymo paradoksai arba kaip stebėti ir stebėtis aplinka


Sveiki, skaitytojai,

Vakar, važiuodamas į darbą, pamačiau pakankamai jauną moterį, kuri skaitė Bibliją. Sakytum, eilinė moteris, kuri nieko neišsiskiria nuo kitų vidutinės klasės neprasigėrusių žmonių. Ir nejučia pagalvojau: kas sunkaus tokio nutiko, kad toji moteris skaito Bibliją viešoje vietoje? Po to galvojau: ar tai teigiamas, ar neigiamas dalykas, jeigu iškart pagalvojau apie Bibliją ir sunkumus? Religija plius sunkumas lygu išsigelbėjimas. Tarsi asociatyvus vertimas, jeigu vidutinės klasės moters rankose tirta Biblija, tai tikriausiai pas ją buvo viskas blogai? Priešingai: kažkodėl šlapimu tvoskiantis ir plastikinį butelį laikantis benamis tokių jautrių jausmų nesukelia... Biblija jaudina, o Bambalys nebe. Tiesą sakant, net pasijutau nejaukiai, kada moteris skaitė Šventą raštą, norėjosi ją bent akies krašteliu stebėti. Bet stebėti nepadoru, todėl nežiūrėjau, bet visą laiką jutau ją skaitančią ir negalėjau apie tai nustoti galvoti. Visiškai nieko negalvočiau, jeigu ji, tarkim, skaitytų žurnalą „Moteris“ ar „Žmones“. Regis, mikroskopinis niuansas, bet tai užėmė mano 20-30 minučių gyvenimo: moteris, skaitanti Bibliją. Ir ką ji ten randa, kaip interpretuoja tas „tiesas“, kad tai padeda jai išgyventi? O gal tiesiog gyventi? Gal tiesiog mylėti save ir gyvenimą? PAS-LAP-TIS.

Tądien dar važiavau prie jūros. Gulėjau įsidrėbęs ant smėlio, saulė pamažu leidosi, žmonės bijojo lipti į vandenį, nes vanduo ledinis, o oras degina. Ir jūra degina. Bet vis tiek renkamės saulę. Staiga pamačiau debesį. Man debesys visada primena geografijos vadovėlį, kokios nors šalies kontūrą. Ir tikrai, išnykus debesėliui, kuris priminė Islandiją, atsirado didingas Izraelis. Vat, kaip mane (mus?) veikia asociatyvinis mąstymas. Jeigu debesis – tai Izraelis, o jeigu tai Izraelis – tai būtinai Kristaus žemė ir nesiliaujantys kariai. Izraelis viena labiausiai karine įranga apsirūpinusi valstybė ir tikriausiai karinė prievolė ten kaip antroji religija. Taigi žiūrėjau į Izraelio kontūrus primenantį debesį ir galvojau: tai ko ten daugiau – tos šventos žemės, kuria vaikščiojo Kritaus padai, ar tos nesantaikos ir kraujo, kuris plūdo per tuos tūkstantmečius? Kaip ir moteris su Biblija, kaip ir debesis „Izraelis“, tokie aptakūs jausminiai dalykai, kad sunku įvardyti tą mechanizmo sraigtelį, kodėl matau dalykus tokius, kokius suformavo kažkokios antraštės, TV laidos, enciklopedijos, žurnalas „Žmonės“, vadovėliai ir propaganda, propaganda, propaganda... Visas pasaulis yra vertinamas kažkokioje gerai-blogai pusiausvyroje ir, regis, niekaip negaliu ištrūkti iš šios vertinimo zonos netgi gulėdamas po Baltijos saule. Vėlgi: ar tai gerai, ar blogai?


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą