Knyga: Mindaugas Kvietkauskas "Uosto fuga"

Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fuga“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Kol vis dar po Kristinos Sabaliauskaitės perversmo laukiame dar vieno gero romano, kuris galutinai užbaigtų romano atsinaujinimo ciklą, lietuviškoje literatūroje vis dar atsiranda puiki tos elegantiškos ir daugiasluoksnės, aktualios eseistikos, kuri, regis, tuoj turėtų išsikvėpti, bet kasmet sulaukiame bent po vieną dėmesio vertos knygos. Mindaugo Kvietkausko esė rinkinys Uosto fuga jau įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir vis dar nepaliauja atrasti savojo skaitytojo prieš visai atguldama į bibliotekų lentynas. Tiesą sakant, Uosto fugą įsigijau prieš gerą pusmetį, kai krimtau tuokart R. Rastausko Privačią teritoriją, kuri pasižymėjo intelektualiu šmaikštumu, tačiau, knygai įpusėjus, žavesys ja prigeso ir visko pasidarė tiek tiršta, kad tapo net nebeskanu, gal R. Rastauskas ir lėmė, kad M. Kvietkauską užmečiau pusmečiui į šalį. Štai M. Kvietkausko eseistika turi visus patraukliausius bruožus įtampai ir aktualumui išlaikyti iki pat paskutinio puslapio, todėl mano bibliotekoje eseistikai kaip pas šventą Petrą vėl atrakinti visi vartai.

Visų pirma, knyga dvelkia sąžiningos paties autoriaus pozicijomis, asmenybės, kuriai rūpi, kas dedasi su lietuvių kultūra, su literatūra, kaip kuriama istorija, kaip išsaugojama sukaupta patirtis, kuriai ne vis vien emigruoti, ar uždirbti šimtu euru daugiau. Pirmiausia knyga palieka išsilavinusio žmogaus užkrečiamą energiją, intelektualams suprantamą aktualijų lauką, o paprastiems mirtingiesiems, kurie save laiko už kultūros barų ar vien tik masinės kultūros vartotojais, vargu ar tekstai apskritai kuo gali pasirodyti įdomūs.

Eseistas savo tekstuose apjungia net keletą ryškių humanitarinių bazinių rezervų – literatūrą, istoriją ir filosofiją. Šios trys bazės sukuria stiprų išsilavinusio ir atviro žmogaus įvairiais kultūriniais rakursais piešiantį ir į dialogą su skaitytojais kviečiantį rašytoją. Retai kada beperskaitoma šiuolaikinė grožinė lietuvių rašytojų knyga, kurioje būtų mezgamas nuoširdus santykis su skaitytoju, verčiant kartu į problemas žvelgti kaip bendruomenė, tą įspūdį stiprina kai kada pasirinktas įvardis „mes“, pajunkant skaitytoją prie savęs kaip polifoninio balso elementą. Dažniau literatūroje visgi išryškėja individualioji rašytojų pozicija, klyksmai tyruose, cinizmo pliūpsniai, norit pritraukti skaitytoją prie intelektualių dalykų, tačiau M. Kvietkauskui šio masalo nereikia, jo stiprioji pusė lieka atviras santykis su skaitytojais, neprarandant ir kritiško žvilgsnio į nūdienos tautos kultūrinius procesus.

Pirmoji knygos pusė, ypač pirmieji trys-keturi Uosto fugos tekstai literatūriškai visumoje atrodo tvirčiausi, kadangi jie parašyti labiau laikantis poetinės literatūros krašto nei atviro dialogo, kuris taip tinka eseistikai. Pirmoji esė Uosto fuga pasakoja apie legendinę (mitinę?) Uosto gatvę Vilniuje, kurioje gyveno Sofija Kymantaitė ir pas kurią ateidavęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Esė iš esmės iškart patraukia apsišvietusį žmogų, nes jis žino šias istorines asmenybes, yra priverstas sekti jų biografijos pėdsakais ir leistis į kažin kokį pusiau detektyvinę intelektualinę kelionę, nes istorija pasakojama trejais laikmečiais: viena jų vyksta Čiurlionio laikais, kita pasakojama Milašo ir Jadvygos meilės istorija ir paskutinioji apie paties autoriaus aptiktą Uosto gatvės kampą. Trys gijos ir paralelės, aplipintos istorinių paradoksalių, kontekstų, kuria mažo, bet gilaus idėjiškai ritmingo teksto įspūdį, įterpiant pasakotojo apsiskaitymo kontekstus iš literatūros barų.

Mindaugas Kvietkauskas

Gyvas kambarys apie rupūžes ir G. Orwellį tikriausiai bus vienas labiausiai įsimintinų rinkinių tekstų. Autoriui itin literatūriškai pavyko apčiuopti archajišką rupūžės įvaizdį ir jį „pritempti“ analogiškai ne tik prie šiuolaikinių migracijos procesų, bet elegantiškai ir poetiškai kone lengva filosofine ristele perbėgti per Vilniaus geografiškai besiformuojantį kultūrinį ir istorinį klodą, atskleidžiant kritinį santykį į lietuvių gyvenseną ir požiūrį, dažniausiai mėtant akmenis į biurokratinės valdžios darželį.

Uosto fugos centre – Vilnius, o ne Klaipėda, tai autorius aiškina per istoriją, kai Vilnius išties buvo uostu, kai Nerimi keliavo laivai ir garlaiviai. Ne tiek Lietuvos sostinė, kiek miestas autoriui (ir daugeliui iš mūsų) formavęs ir davęs asmenybių, todėl istorinės dokumentikos nuotrupų ir netgi akivaizdžios autoriaus aistros domėtis miesto praeitimi ir ieškoti pasekmės ir priežasties ryšių su šių dienų Vilniumi nuteikia detektyvinei kelionei. Panašiai būta tekste Amžino judesio miestas, kuriame savaip perpasakojama Vilniaus baroko statinių architekto genijaus Glaubicos biografija ir paties autoriaus detektyvinė kelionė, ieškant pražuvėlio šaknų. Apskritai malonu, kada autorius dažniausiai renkasi ne konkretų visokeriopai atskleistą žavinčią istorinę asmenybę, kiek paraleliai jungdamas su kitomis asmenybėmis, kartais visai netikėtai surasdamas panašumų tarp to, ko paprastai net intelektualiausias skaitytojas nebuvo pastebėjęs.

Štai Platanų šaknys nuo šiol vers tikriausiai kiekvieną skaičiusį nors kiek pasidomėti Sylvia Plath asmenybe. Neskaitant fakto, kad jauna literatė nusižudė, įkišusi galvą į orkaitę, M. Kvietkauskui labiau šioje esė rūpi feminizmo literatūros laikysena, nors čia pat teigiama, kad lytis kūryboje neturi reikšmės, tai tėra laikmečio kultūros požiūrių padiktuotos tendencijos. Tarp S. Plath vedama nuspėjama Virginios Woolf likimo ir kūrybos paralelė. Prisimenamas Savas kambarys, kurioje feministinė rašytoja išsakė savo moters rašytojos pozicijas, o M. Kvietkauskas persako visa tai plačiau, išeidamas ir palikdamas lyčių klausimą kitiems, ir prabyla lygindamas šias dvi rašytojas apskritai apie žmogų kūrėją, kuriam tiesiog yra būtinybė kurti: „...turėtų mokyti mus, vyrus ir moteris, gyventi ir susikalbėti ant tikrųjų gyvenimą ir kūrybą judinančių šaknų, teikiant šešėlį išminčiai? Bet ar šiandien jos to moko? (p. 49)“.

Dar vienas įsimintesnių eseistikos tekstų rinkinyje buvo Esteros žirklutės, kuris teikė malonumo ir glumino. Visų pirma, parašyta vedant ryškias aliuzijas į Bibliją, aiškinant vardo reikšmę ir t. t. ir pan., tačiau šioji istorija apie žydaitę Holokausto metu išties stulbina, bet kai rodos, tuoj autorius sudės visus taškus ant i, staiga ima pasakoti apie savo ir Esteros susitikimą bei didžiulę sunkiai prieinamą žydų biblioteką, apie kurią, dievaži, absoliučiai nieko nežinojau ir tikriausiai, kas nesidomėjo žydais Vilniuje, tas ir nežino. Tie intelektualūs tramplynai ir netikėti rakursai M. Kvietkausko eseistikoje išties nuteikia įdomiam ir turiningam skaitymui.

Maždaug įpusėjus knygą, ima ryškėti kita knygos tendencija, labiau publicistinė, einanti labiau į dialogą su skaitytojais (daugelis jų publikuoti įvairiuose leidiniuose ir internetiniuose portaluose), čia jau nebe tos svaiginančios istorijos apie asmenybes, kiek išgryninta eseistika per probleminį lauką, o jų autorius nesivaiko ir vienaip ar kitaip iš vienos esė į kitą atkartoja tomis gaidomis, kurios jam pačiam svarbios: apie poeto ir poezijos reikšmę, apie kultūros vertinimą, apie emigraciją ir t. t. Tekstai suguldyti nuo 1998 metų, kai kurie turi naujų prierašų, komentarų, įvairių svarstymų, todėl pabaigoje tekstai šiek tiek tampa dėl polemikos gaidų suvienodėję.

Nepaisant visko, rinkinys gyvas, jame išryškėja ne tik Mindaugo Kvietkausko asmenybė, bet ir piešiamas ištisas lietuvių literatūros peizažas, kuris turi empirinį autoriaus liudijimą, kritišką žvilgsnį į istorinius įvykius ir nūdienos sprendimus. Šiam literatūros peizažui svarbūs kontekstai, lietuviški ir pasauliniai, daug paradoksų ir paralelių kuria netikėtų rakursų žaismę, o sąžiningas pasakotojo balsas, kuris atjaučia ir supranta kitus intelektualus, kultūros ir meno žmones, atsidūrusius globalaus pasaulio pakraščiuose, leidžia nesunkiai tapatintis su autoriaus pozicijomis. Knyga labai estetiškai paruošta Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, nespalvotos fotografijas, iliustruojančios ne tiek tiesioginėmis sąsajomis su tekstais, kiek papildančios jų paliktas emocijas ir būsenas. Tiesą sakant, nesitikėjau tokio gero rinkinio, todėl buvau nusiteikęs kritiškai, tačiau M. Kvietkausko balsas ir pozicija mano pasipūtimą pavertė atjautos, jeigu ne vandenynu, tai bent lietuviška dumbliais pražydusia kūdra.

Jūsų Maištinga Siela