Eilėraštis: Simonas Čikovanis (Simon Chikovani) "Jūros kriauklė" (vert. Algimantas Baltakis "Brolių valanda")

Sveiki, skaitytojai,

Kažkada perrinkinėdamas senas knygas, kurias reiktų išnešti į rūsį, nes nuo visko jau lūžta lentynos, aptikau knygą „Brolių valanda“, kurį sudarė Algimantas Baltakis (g. 1930). Knyga mėlynu blizgiu viršeliu iš esmės yra Algimanto Baltakio poezijos vertimai. Į gana storą knygą sudėti vieni žymiausių buvusios TSRS poetų eilėraščių vertimai. Šiame rinkinyje rasime ir latvių, ir gruzinų ir kitų buvusių Tarybų Sąjungos nusipelniusių poetų lyriką, įskaitant ir garsiojo Aleksandro Bloko.

Kuo ši nurašyta ir tikriausiai jai šiandien niekino nebevartoma poezijos knyga ypatinga, kad apie ją rašau „Maištingoj sieloj“? Ogi prisiminimai, kaip ankštoje paauglystės palėpėje skaitydavau garsiai iš šios knygos ir bandydavau pagauti taiklias intonacijas. Tiesa, tąkart neturėjau jokio žalio supratimo apie gerą poeziją (kažin, ar ir dabar turiu?), tiesiog skambėdavo gražiai žodžiai. Tą mena ir barbariškai užlankstyti puslapių krašteliai, kurie žymi anuomet man patikusius eilėraščius. 

Vieną dabar bevartydamas tikrai prisiminiau, kad mokykliniais laikais (nepamenu kurioje klasėje) tikrai mokėjau atmintinai! Gruzijos poeto Simono Čikovanio eilėraštį „Jūros kriauklė“, apie kurio prasmes tikriausiai negalvojau, man tiesiog gražiai skambėjo žodžiai. Šiandien lietuviškai internete kažką rasti apie Simoną Čikovanį beveik neįmanoma, todėl brūkštelsiu, kad Simonas Čikovanis arba Simon Chikovani gimė 1902 m. gruodžio 27 d., mirė 1966 m. balandžio 24 d. Tibilisyje ir studentavimo metu vos nesušaudytas kaip sukėlimo prieš valdžią metu, priklausė menininkų „Žydrieji ragai“ pulkui, jo poezija pasižymi provokuojančiu veržlumu, kažkiek gal primena Majakovskį, tačiau aiškios politinės pozicijos bent jau savo poezijoje vengė, nors prijautė to meto kairiesiems. Brandoje stengėsi nebesikišti į politiką ir atsidavė vien tik literatūrai. Štai vienas iš tų Algimanto Baltakio verstų eilėraščių, kurį mokėjau atmintinai.

 Algimantas Baltakis ir Simonas Čikovanis.

Simonas Čikovanis

Jūros kriauklė

Aš lyg Šekspyras mėgstu monologą.

Paimsiu kriauklę, išmestą bangų,

Ir liepsiu jai: dainuok, paguoski žmogų,

Kad jam nebūtų liūdna ir baugu.

Laikau ne kaukolę, o kriauklę rankoj.

Jinai lengva, nekels minčių niūrių.

Joje ošimas jūros neišsenka,

Ji amžiams gludinta bangų sūrių.

Joje gyvena lyg mažytėj celėj

Lengvi garsai ir lengvas ilgesys.

Ir skverbiasi iš jos į mano sielą

Rionio bangos, burių šlamesys.

Norėčiau, kad širdį man linguotų

Tarytum kriauklę nerami banga.

Kad perlamutras vidų jos nuklotų,

Ir dainos rinktųsi ten lyg druska.

Aš lyg Šekspyras monologą mėgstu.

Vaikystės gausmą saugau savyje.

Bijau, kad užmarštis jo nepaliestų,

Kad nenutiltų vėjai kriauklėje.

Ir mirdamas paimsiu atminimui

Šią jūros kriauklę. Man primins jinai

Rytinę žvaigždę ir bangų ošimą,

Aš ir kape dainuosiu amžinai.

Kaupiu savy dainas ir jūros vėją.

Dainuok, o kriaukle, nenutilki tu!

Man tu lyg duona. Te mus meilė sieja.

Kai tu gaudi, vaikystėn sugrįžtu.

1937

Algimantas Baltakis. „Brolių valanda“. – Vilnius: Vaga, 1986 (p. 130-131).

Jūsų Maištinga Siela