Aktualijos: patriotizmas ir karo veiksmai kaip blogybė ir manipuliuojančios valdžios forma (pagal Tomislav Budak)

Sveiki,

Po to, kai sulaukiau iš savo draugų ir pažįstamų smerktino žvilgsnio dėl asmeninės nuostatos dėl ginkluotės prieš Rusiją ir negatyvaus žvilgsnio į šauktinius, ilgai galvojau, gal aš kažko nesuprantu? Kaip žmonės gali eiti ginti, paveikti patriotinių romantinių idėjų, filosofuoti ir žavėtis smurtu ir karu, kai pasaulyje visi žmonės yra kaip žmonės? Kaip jie gali lengvai pasiduoti manipuliuojančioms valdžios formoms, kai smegenys plaunamos tokiomis sąvokomis kaip tėvynė, gintis nuo priešų, mes geresni už kitus ir t. t.? 

Juk tai taip akivaizdu! Kad visas tas patriotinis reikalas tėra dar viena idėjų lygmenyje valdžios forma pajungti žmones ir juos išnaudoti, kuriant valstybės vargšės Izauros vaidmenį. Kai visi, rodos, mane suėdė savo kontrargumentais, nustojau apie tai galvojęs. Gal aš kažko nesuprantu ir klystu, tačiau vakar, beskaitydamas puikią kroato Tomislav Budak dvasinio teoretiko ir praktiko knygą „Karmos keitimas“, staiga radau aiškiai juodu ant balto parašytas tas tiesas, kurias bandžiau paaiškinti žmonėm. Kadangi nesu nušvitęs ir nesu joks pranašas, į mano nuomonę buvo galima ir numoti, tačiau kai randi netikėtai bendraminčių, tiesiog pasijauti nebe toks nesusipratėlis. Šįkart cituoju Tomislav Budak:

„Tą patį daro valdžios, kai nori savo žmones įtraukti į karą. Valdžios atstovai visada stengiasi išlaikyti žmones paklusnius, priklausomus ir savęs nerealizavusius – nesuvokiančius savo galimybių ir tikrųjų politinių veiksmų bei sprendimo motyvų. Todėl joks kvietimas kariauti nėra reklamuojamas, pateikiant tikruosius tikslus arba tai, kas nuolatos vyksta karuose: civilių žmonių žudymas, moterų ir vaikų prievartavimą, mirtis arba galūnių praradimą. Valstybė kviečia mus kariauti dėl „garbingų priežasčių“, dėl patriotizmo, savo kaimynų apsaugos arba „demokratijos“ išsaugojimo. Valdžia kuria iliuziją, kad esame pavojuje, aiškiai įvardija priešą, tą, kuris kaltas dėl mūsų problemų, o karą apibūdina labai romantiškai, lyg tai būtų nuotykis stovyklaujant. Įdomu tai, kad militaristinės logistikos atstovai į mūsų lauką pristato didžiulį kiekį karstų, kojų protezų ir opiatų, nes puikiai žino, kas iš tikrųjų ten vyksta. 

Neracionalia idėja, kuria teisinamas kariavimas, dažniausiai siekiama spekuliuoti kolektyviniu žmogaus nepilnavertiškumo-pranašumo kompleksu. Šis kompleksas lengvai nugalės logiką ir sveiką protą, nes yra įvyniotas į patrauklų mūsų pačių pranašumo ir dorybių paketą, pateikiamas kaip didžiausias delikatesas, kuriam neįmanoma atsispirti. Kol visi neigiami pasąmonės modeliai veikia, labai lengva manipuliuoti žmonėmis, kurie turi daugybę ribojančių įsitikinimų. Jie panašūs į mašinas ir, žinant tam tikrus mygtukus, galima jais groti kaip smuiku. (p. 89-90)“.

Būtų galima dar tęsti ir tęsti, tačiau akivaizdu, kad dažnas lietuvis visgi rinksis patriotinę netikrų „vertybių“ paketą, nei nukreips savo gyvenimą kita linkme. Štai, kodėl taip smagiai pasiduodame visokioms militaristinėms idėjoms ir su džiugesiu regime savo vaikus karinėse uniformose, o iš tikrųjų?

Jūsų Maištinga Siela