Ian
McEwan. „Kevalas“ – Vilnius: Jotema, 2017.
Sveiki, skaitytojai,
Po neseniai perskaityto
briliantinio Ian McEwan romano Šeštadienis suskubau įsigyti naujausią
leidyklos Jotema išleistą kūrinį Kevalas
(angl. Nutshell), kuris 2016 metais
pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir jau kitais metais per Tarptautinę Vilniaus
knygų mugę gulėjo ant prekystalio išverstas lietuviškai. Universalusis britų
rašytojas mėgsta žaisti įvairiomis romano formomis bei žanrais ir nesilaiko
vieno sėkmingo kūrinio modelio, kaip, tarkime, Mano sesers globėjas autorė Jodie Picoult, kurios kelis romanus
perskaičius jau galima numanyti, ką ji rašo septintoje ar dešimtoje savo
knygoje. I. McEwan šiuo atžvilgiu nenuspėjamas ir dėl to jis gali būti
patrauklus.
Neišvengsiu lygindamas Kevalą su Šeštadieniu, pastarasis buvo nominuotas Booker premijai ir išties buvo įspūdingos raiškos bei sodrumo
kūrinys, tiesiog pritaikytas išpuikusiam, arogantiškam ar tiesiog intelektualią
grožinę literatūrą mėgstančiam skaitytojui. Štai Kevalas iš esmės šalia Šeštadienio
atrodo tarsi visai kito rašytojo kūrinys. Visų pirma, tai lėmė pramoginės
žanras ir prieinamas skaitymas detektyvų ir įvairaus plauko trilerio
skaitytojams. Istorija pasakojanti makabrišką, kone amerikietišką vidutinišką trilerį
apie santykių trikampį: nėščia nedorėlė moteris palieka vieną poetą brolį, nuo
kurio laukiasi kūdikio, ir užmezga seksualinius bei kriminalinius santykius su kitu
broliu. Galiausiai nedorėlių porelė planuoja klasikinį gerojo brolio nužudymą
dėl pinigų, o šiam planui, žinoma, lemta žlugti. Pasakojimą skaidrina gana
neįprasta, tačiau jau nebe nauja pasakotojo pozicija – tai negimęs moters kūdikis,
kuris ribotomis juslėmis, tačiau skaidria intelektualo sąmone pasakoja savo
tėvų ir išdaviko brolio veiksmų seką, apmąsto gyvenimo, keršto ir pavydo
pozicijas, kurios nekinta literatūroje nuo V. Šekspyro laikų.
Po pramoginės
literatūros kauke, kurią galime įvardyti trileriu apipintą veikėjų pasakojimą,
atsiveria ir antrasis šio romano klodas – šekspyriškasis,
o tiksliau – Hamleto istorijos
modelis: kaltės, atpirkimo, išdavysčių ir pasiaukojimo istorija. Kruopštesnis skaitytojas,
kuriam nesvetima V. Šekspyro kūryba, ras ne vieną aliuziją į šią pjesę, kurią I. McEwan kruopščiai
integravo į populiariosios literatūros žanrą. Apskritai kalbant, paskutiniu
metu sukuriama vis daugiau daugiasluoksnės literatūros, kuri tampa vis
universalesnė įvairios literatūros mėgėjams, o I. McEwan su šiuo romanu pataiko
į šios literatūros bumą.
Ian McEwan.
Kas šioje knygoje
stebina? Autorius gana taikliai perteikia negimusio kūdikio pasaulį ir jusles,
gyvenimą gimdoje, tačiau skaitant neapleidžia jausmas, kad rašytojas smarkiai
grūmėsi siekdamas išsiveržti iš fantastinės literatūros gniaužtų ir tekstą,
kūdikio mąstymą, labiau perteikti per filosofijos prizmę. Negalima nieko
prikišti, jam pavyko, tačiau visgi knyga dvelkia ir fantastinės literatūros
gairėmis. Ten, kur lakoniškai aprašomi kūdikio ir motinos fiziologiniai
santykiai iškart įtikina, o ten, kur svarstoma, kaip atrodo žalia ir mėlyna
spalvos, o šalia dar mintys apie Rusijos ir JAV santykius iškart „nuvelka“
skaitytoją į nestabiliai subalansuotų pasaulio proporcijas, kur išnyksta realūs
potyriai ir prasideda globalaus šekspyriško atspalvio istorija apie blogio
prigimtį nagrinėjimą. Nieko nesakau, šis drąsi eksperimentinė pozicija
tikriausiai negalima, norint iš pasakotojo-kūdikio išgauti filosofinius
pamąstymus, ne vien biologinius šokiruojančius efektus.
Plokštumoje, kitaip
sakant, trilerio pasaulyje viskas kiek nuobodžiau, nei būtų galima numanyti, nes
pirmoji romano pusė neturi nieko panašaus, ką turėjo Šeštadienis – literatūrinio stiliaus ir prasmės gylio. Čia viskas
kaip seriale, aišku nuo pat pradžių, pagal kokias klišes elgiasi Bonę ir Klaidą
primenantys veikėjai. Netgi romanui persiritus į antrąją pusę, kur įtampos iš
esmės pagausėja, veikėjai vis dar elgiasi tarsi seriale ir daro tas pačias
esmines klaidas: nesuspėja į taksi ir traukinį, išsiduoda atėjusiai namų
apžiūrėti detektyvei, ne laiku prasideda gimdymo sąrėmiai... Vis galvoji, ar I.
McEwan iš tikrųjų toks kvailas, kad laikosi tokių banalių veikėjų elgesio
klišių? Bet staiga prisimename Hamleto
pjesės veikėjų veiksmų eigą ir suprantame, kad jie elgiasi pagal analogiškas
programas ir vienintelis šio romano pasitenkinimas belieka tik kūdikio
neregimai regimas pasaulis. Netgi velionio brolio šmėklos pasirodymas rūsyje
sukėlė šiokių tokių dvejonių, tačiau čia kaip ir Hamlete, prabunda nešvarios sąžinės pakrikusio kūdikio vaizduotės
šablonas.
Knyga kaip ir Hamletas, kaip ir F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, tik šįkart
nepalyginamai paprasčiau, pramoginės literatūros „ristele“ pasakojama amžina V.
Šekspyro padiktuota nusikaltimo sąranga, kuri žaismingai ir populiariai
nuskamba Kevale. Visgi, jeigu reiktų
rinktis, Kevalas ar Šeštadienis, pasirinkčiau Šeštadienį, dėl unikalumo ir sodrumo, o
ne literatūrinių ištakų naujos ištarmės.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą