Filmas: "Gyvybė" / "Life"

Sveiki, 

Išties gal nesu „Žvaigždžių karų“ gerbėjas, tačiau filmus apie kosmonautus kosmose labai mėgstu, jeigu filmas turi gerą ir įtemptą siužetą, tada aš beginklis. Vienas geresnių filmų matytų šia tema visgi buvo neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžęs Daniel Espinosa režisuota fantastinė drama „Gyvybė“ (angl. Life) (2017), kuri priminė man begalę filmų: „Prometėjas“, „Svetimo“ dalis ir tą pačią „Gravitaciją“ bei vaikystėje matytus filmas apie Marsą ir erdvėlaivius.

Tiesą sakant, nieko pernelyg daug nesitikėjau. Buvau kiek nusivylęs filmu „Atvykimas“, kuris labiau laikėsi ties mįslėmis, kad tiesiog pamiršau, kad labai gerą trilerį su siaubo efektais galima sukalti tiesiog vienoje kosminėje stotyje. Įdomi gyvybės forma kiek priminė „Svetimo“ dalis, tačiau čia įtampos ir baimės tikrai netrūksta. Filmas absoliučiai pateisina savo mokslinės fantastikos žanro apibūdinimą, sukviečia gerai žinomus aktorius ir panardina žiūrovą į įtampos kupiną pasakojimą. Teįžvalgiau tik vieną didžiulę klišę – pačios istorijos struktūra. Kuo žinomesnis aktorius, tuo daugiau jo personažui lemta išlikti gyvam, todėl visiškai nenuostabu, kad greit mirė tiek Rusijos kosmonautė, vėliau ir japonas... Atseit netikėta pabaiga, kada susimaišė erdvėlaiviai, taip pat nebuvo netikėtas smūgis tokio tipažo filmui, lyg užuomina į tai, kad po kelerių metų kas nors kitas galėtų pratęsti šią istoriją po daugel metų, vaizduojant žmonijos kovą su šiais protingais siaubūnais.

Nežinau, kai kas turi nemažai pretenzijų šiai juostai, bando atrasti logikos trūkumų, tačiau ar reikia logikos paieškų ten, kur yra mokslinė fantastika? Mutuojanti protinga gyvybės forma ir kvaili kosmonautai erdvėlaivyje – ar gali kas labiau siutinti pramoginio kino žiūrovą, jei ne absoliutus žmogaus bejėgystės vaizdavimas, kai pats esi žmogus? Man tai patinka.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela