Filmas: "Viltis" / "Håp" / "Hope"

 

Sveiki, filmų gerbėjai,

Prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodytas (kaip tik per karantino įkarštį!) švedų režisierės Maria Sødahl filmas „Viltis“ (šved. Håp) (2019) liko už mano matytų filmų borto, nes nebetilpo į repertuarą, tačiau nepalioviau galvoti, jog prasprūdo išties geras ir subtilus skandinaviškas reginys. Puiku, kad kai kuriuos filmus parodo LRT, arba vėliau galima legaliai pasižiūrėti per kino platformą, tad nepraleidau šio reginio ir susigrąžinau tai, kas buvo pražiūrėta.

Švedų filme „Viltis“ pasakojama jau Holivude nuvalkiota, nusaldinta ir visaip kitaip perteikta istorija apie žmogų, sergantį vėžiu, kai artimieji atsisveikina su mirštančiuoju ir patiria atsisveikinimą ir išsiskyrimo graudulį. Tiesą sakant, nebekenčiu tokių filmų, visi man jie vienodi, pritrenkiamai nusaldinti ir pabodę (labai džiaugiuosi, jog paskutiniuoju metu Holivude tokie filmai atslopo), tačiau visgi „Viltis“ siūlo ir kiek kitokį variantą. Mišrioje skandinaviškoje šeimoje netikėtai moteris sužino, jog jos galvoje atsinaujino metastazės ir nebėra jokios galimybės pasveikti, o ant nosies Kalėdos, gimtadienis, Naujieji metai, kada nesinori vaikams ir artimiesiems sugadinti švenčių, tačiau pasaulis verčiasi akimirksniu. Pagrindinė veikėja Anja vartoja slopinančius hormoninius vaistus, kurie veikia jos elgseną, todėl prasiveržiantys emociniai priepuoliai skaudžiai kerta jos ilgalaikiam gyvenimo partneriui Tomui.

Toli nuo Holivudo saldėsių ir romantikos – pirmiausia norisi pasakyti apie šį filmą būtent tai. Labiausiai filme jaudina spontaniškas Tomo pasipiršimas Anjai, kuri paveikta ilgų metų nesantuokos, užgyventų vaikų, iš pradžių sutinka už jo tekėti pas ligoninės kunigą, tačiau beveik kiekvienoje scenoje išryškėja abejonė, ar Anjai reikia tos santuokos, nes toli gražu ilgamečiai partneriai nėra tobuli, o Anja savo vyrui turi nemažai pretenzijų. Anjos draugė ir vaikai sutrikę, išryškėja atskirtis tarp biologinių Anjos vaikų ir Tomo iš pirmosios santuokos.

Įdomu stebėti Tomo tylią reakciją, kaip jis sugeria visas dėl preparatų poveikio prasiveržiančias Anjos nesąmones, priekaištus, erzelį, agresiją ir tuo pačiu kantriai išlikti su ja kartu iki paskutiniosios minutės, kai Anja atsiguls smegenų operacijai. Tai tylia erozija ir kartu nenutrūkstama kantrybe bei dvasine ištikimybe grįsti psichologiniai išbandymai, perteikti ribinėse gyvenimo situacijose. Skandinavų aktorė Andrea Bræin Hovig padarė nuostabų darbą, tą patį galima pasakyti ir apie švedų kino veteraną, atskirą aktorių dinastiją pradėjusį Stellan Skarsgård, kurio visi trys sūnus užkariavo Holivudą. Filmas neerzino dėl savo temos, priešingai – pagaliau sukurtas šia tema nuosaikus, gyvenimiškas filmas, kuris išbando veikėjų santykius taip, kaip tik gali dramatiškiau, bet nenuvažiuojant visiškai į lankas be iliuzijų, o žiūrovui įdomu stebėti netobulus žmones, bandančius gelbėti(s) taip, kaip išmano geriausiai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsargiai - vaikai" / "Barn" / "Beware of Children"

Sveiki,

Po ilgų klajonių po įvairius Kino pavasario filmus grįžtu prie to, kas visada pasiteisina – skandinaviškas kinas. Ir šįkart norvegų drama „Atsargiai – vaikai“ (norv. Barn) (2019), kuriame atskleidžiama gana kuriozinė, tačiau visiems siaubinga katastrofa. Berniukas futbolo aikštelėje pargriūva ir greitai miršta, o mergaitė, kuri jį pastūmė, tampa visuomenės smerkimo subjektu...

Ši gana intensyviai rutuliojama skandinaviška drama panaši į TV kelių dalių serialą, skirtą pedagogams, mokiniams ir tėvams. Tai išties labai pedagogiškas filmas, kuriame sprendžiama mokyklos vidaus taisyklių ir moralinės atsakomybės dilema. Čia daug šnekama, diskutuojama, jaudinamasi dėl įvairių kasdienių situacijų, kurios dažnai ne tik nemalonios, bet ir traumuojančios psichiką. Filme itin daug veikėjų, tačiau režisierius juos ne šiaip sau kaip dekoracijas naudoja, bet išplėtoja jų gyvenimo istorijas, susieja į bendrą mokyklos bendruomenės sistemą, kurioje ne viskas atrodo taip gerai, kaip norėtųsi.

Iš esmės filmas „Atsargiai – vaikai“ leidžia dirstelėti į išliaupsintą skandinavišką švietimo sistemą. Apie tą perdėtą atsakomybės jausmą ir norą neutralizuoti, užauginti vaikus šiltnamio daržovių sąlygomis, pamirštant, kokiomis atšiauriomis sąlygomis gyvena patys suaugusieji. Man tik peršasi tokia mintis, kad negalima ugdyti vaiko idealiai steriliomis sąlygomis, kai suaugusiųjų pavyzdys neatitinka ugdomų vertybių ir „piešiamo“ idealaus pasaulio. Labai taikliai ir įtikinamai perteiktas pedagogų gyvenimas, ypatingai homoseksualios poros, kuri iškėlė labai įdomią mintį. Ar gali žmogus, pats neturintis vaikų, būti pavyzdingu mokytoju vaikams? Tai tėvystės patirties perdavimas per pedagoginę praktiką, tačiau, jeigu pažiūrėsime iš mūsų perspektyvos, itin daug vienišų bevaikių moterų būtent ir būta pedagoginė srityje.

Kita aštri tema yra begalinis tėvų skausmas ir kaltės atpirkimo (keršto?) vaizdavimas. Politinių partijų ir politinių pažiūrų užaštrinimas tik papildo bendrą Norvegijos socialinių problemų kraitį. Filmas turi labai gerą scenarijų, labai aiškias problemas, kurios dažnai iškeliamos, tačiau viską išsprendžia supratingumas, kurio dažnam kartais trūksta. Tai universalus filmas, kuris įtraukia, kuris nenuobodus, jame yra labai daug mūsų kasdienybės, mūsų pačių atšvaitų ir ne visada tokių, kuriais didžiuotumėmės.

Nesiruošiu ginti nė vienos filme pavaizduotos pozicijos, tai sudėtingi dalykai. Nė vienas nėra apsaugotas nuo nelaimingų atsitikimų. Filmas vertas diskusijų. O kas, jeigu jūsų kieme nutiktų panaši situacija?

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Gediminas Kukta apie filmą.

Jūsų Maištinga Siela