Filmas: "Nelegali vaikystė" / "Infancia clandestina" / "Clandestine Childhood"

Sveiki visi, 

Keliauju į Argentinos filmą ir šįkart noriu pakomentuoti filmą „Negali vaikystė“ (Clandestine Childhood) (2011). Na, tai Argentinos filmas 2013 metais siūlytas į „Oskarus“, tačiau atmestas. Neblogai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. „Nelegali vaikystė“ – tai pasakojimas apie Argentinos laikus, kai ši sunkiai konfliktavo su Britanija, o šalyje kilo maištininkų banga, kurie pakeitę tapatybę, grįždavo į savo šalį, kurioje slapta kovojo ir slapstėsi nuo teisėsaugos. Negana to, tarp maištininkų esti ir vaikų, kurie pakeitę tapatybę bei vardus turi gyventi dvigubą gyvenimą – mokykloje jie kiti žmonės, o namuose teroristų vaikai. Tarp tokių dviejų barikadų atsiduria ir pagrindinis filmo herojus bręstantis Ernestas – Chuanas, kuriam sunkiai tenka suderinti šiuos du frontus, o ir protą susuka pirmoji mokyklinė meilė...

Tai tikra istorija, paremta Argentinos skaudžia praeitimi, atskleidžianti politinius šalies niuansus, gyventojų susiskaldymą ir kovą iš idėjos. Tai išties kebli, bauginanti filmo atmosfera. Juk mes taip mažai žinome apie Lotynų Amerikos politinę istoriją ir žmones, kurie padėjo galvas vardan geresnio gėrio – panašiai kaip mūsų partizanai miškuose.

Vieną iš pagrindinių vaidmenų sukuria Argentinos ir visos Lotynų Amerikos perlas Natalia Oreiro, kuri šįkart toli gražiai plastikiniais auskarais ir padažytomis lūpomis neblizga, čia ji – nusikaltėlė, kuri myli savo vaikus ir yra pasiryžusi padėti galvą, kad juos apgintų. Puikūs Argentinos aktoriai, garso takelis, įtikinamas operatoriaus darbas – tai išties ganėtinai vykusi juosta, tačiau kartu kažko joje pasigedau, tik nežinau ko. Ta situacija, kurioje atsidūrė ši šeima išties nelengva, bet kartu ji tokia šiek tiek svetima mano akimis. Gal norėjosi šiek tiek didesnio siužetinio plėtojimo, daugiau netikėtumo, nes retsykiais viskas būdavo per siaura, tačiau kartu iš šeimos ratelio parodoma visos šalies tragedija.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šilti kūnai" / "Warm Bodies"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių filmą „Šilti kūnai“ (Warm Bodies) (2013), kurį tikriausiai jau suskubo pamatyti daugelis panašaus kino gerbėjai. Nors nesu didžiausias tokio tipažo kino gerbėjas, bet kaskart neatsispiriu pagundos pasižiūrėti. Žinote, „Šilti kūnai“ kartu tai ir keistas reginys, kur romantika, ironija, parodija ir drama sukasi vienu metu. Iš pradžių taip ir nesupratau, ar čia juoktis, ar verkti, kai pas zombius patenka mirtingoji ir užsiplieskia dar labiau neįtikėtini jausmai nei „Saulėlydžio“ sagoje. Žinoma, tokia meilė ir jausmai nė kiek neįtikino, pernelyg kažko trūko – gal subtilumo, ne tokio staigaus zombių virsmo, kuris išties atrodo toks dirbtinis ir neįtikinantis, kad net baisu pagalvoti, ko tik kino kūrėjai nepadaro. Iš pradžių romantizavę raganas, po to vampyrus, ateivius, o galiausiai ir zombius, vienus sunkiausiai romantizavimui pasirinktas būtybes, paverčia pabaisas simpatingais, „seksovais“ jausmų didvyriais, įveikę prigimtinius barjerus.

Siužeto niuansai, ypatingai virsmas pateiktas nors ir su humoro prieskoniais, tačiau taip neįtikėtinai primityviai, kad belieka tik užsimerkti ir galvoti, kad žiūri vaikams adaptuotą pasakojimą apie pabaisas, nenorint nieko įbauginti. Gražūs aktoriai – tą galiu pagirti. Ypatingai patraukliai atrodė Nicholas Hoult, į kurį jau dėmesį daugelis atkreipėme žiūrėdami filmą „Vienišas vyras“ (2009). O štai Teresa Palmer man mažai kuo skyrėsi nuo K. Stewart – veido bruožai, netgi vaidyba, personažas ir manieros buvo labai panašios, tik kad Teresa blondinė, o taip būtų „viens prie vieno“.

„Šilti kūnai“ pernelyg niekuo neišsiskiria iš čionykščių savo pusbrolių ir pusseserių filmų apie antgamtines siaubo būtybes. „Saulėlydžiui“ toli gražu neprilygsta, tačiau savotiškas požiūris ir humoras, kuris labiau primena parodiją, nei šmaikščią romantinę meilės istoriją, išties stebina savo drastiškai tyčia sintetiniais prikaišiotais kičui būdingais pateikimo būdais. Nežinau, sužiūrėjau gan lengvai, smagiai, su savotišku šarmu filmu, tik nepasakyčiau, kad labai jau vykusiu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Mano šulinio varlė

Susipažinkite, čia yra varlė...

Sveiki visi,

Štai tokią varlę ištraukiau iš savo šulinio su vandeniu šiandien... Rodos, nieko nuostabaus, tačiau, jei aš būčiau varlė, tai įspūdžių būtų pilnos kelnės. Užuojauta šioms būtybėms, kurios 12 rentinių po žeme gyvena ir nemato nei dienos šviesos, nei žvaigždžių. Įsivaizduokite, kad praleidžiate visą savo gyvenimą šulinyje, ėsdami kirmėles ar velniai žino ką dar, ir negalite išlipti iš šulinio. Kur tau varlė išlips tau iš tokio gilaus šulinio, nebent būtų „žmogus voras“, šiuo atveju „varlė voras“... O šiai varlei pasisekė, ji pamatė dienos šviesą ir pasivažinėjo kibiru lyg liftu! Grąžinau ją į šulinį, kad papasakotų kitoms varlėms apie gyvenimą viršuje. Kvaila, bet taip jau yra.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterys ties nervų krizės riba" / "Mujeres al borde de un ataque de nervios"

Sveiki visi,

Tęsiu Almodovaro savaitę ir lendu į dar senesnius jo kūrinius. Šįkart devinto dešimtmečio kūrinys „Moterys ties nervų krizės riba“ (Mujeres al borde de un antaque de nervios) (1988). Žinote, kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų, taip ir su Almodovar‘o filmais. Šis filmas visgi kitoks, nei šviežesnės jo juostos. Visų pirma šis labai skiriasi savo scenarijumi, nors stilius labai atpažįstamas ir dvelkia sintetiniais-kičiniais personažais, tačiau čia kur kas viskas paprasčiau. Šiame filme, ne taip kaip kitur, apsieita be gėjų, lesbiečių, transvestitų ir transeksualų – visas dėmesys skirtas moterims ir jų išsunktoms emocijoms, kurios priveda prie visiško nervinio išsekimo – alpulys, neapgalvoti drastiški sprendimai, isterija, meilė, neapykanta viskas tiesiog verte verda personažuose, kaip ir daugelyje genijaus filmų.

Šįkart filmas apsiribojo mažesnėmis erdvėmis – didžioji dalis veiksmo vyksta spalvingame moters bute. Daug anekdotinių situacijų, pvz. miego piliulių sukratymas į pomidorų sultis, kurių prisigeria visi personažai ir taip išsisprendžia jų bėdos. Ypatingai smagios detalės – telefonai, juostelės autoatsakiklio klausymas, supleškėjęs čiužinys, kiemelis su vištomis ir triušiais... viskas labai gražu, netgi sakyčiau, sudėta daug plastiko, o buto sienos, kaip visada, ryškios ir spalvingos. Man patinka! Šis filmas tai tarsi lėlių žaidimas namelyje, todėl žavus, lengvas... Taip, tai vienas iš lengvesnių Almodovarų darbų su stulbinamais ispanų aktoriais. Šokas buvo išvysti tokį jaunutį, tokį traputį Antonio Banderas‘ą. Labai pakerėjo Carmen Maura, kurią galėjome išvysti „Sugrįžime“ (2006), suvaidinusią netikėtai iš mirties prisikėlusią motiną.

Filmas apie moteris... Bet toli gražu ne tik moterims. Kai kam gali pasirodyti kiek lėkštokas, tačiau filmas vykęs, pelnęs net penkis „Gojos“ apdovanojimus, nominuotas „Oskarams“ ir, žinoma, sulaukęs tarptautinio pripažinimo. Žavus, lengvas perliukas, pasiskaninimui, manau, daugeliui kinomaniakų tiks ir patiks.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2013 ir Andrius Pojavis: Pirmojo pusfinalio įspūdžiai: kičas, gerklės, skafandrai, kojos, žiovolys ir netikėtumai

Sveiki visi,

Vakar praūžė pirmasis „Eurovizijos“ pusfinalis, kuris kaip akies mirksnis prabėgo ir privertė Lietuvos žiniasklaidą aistringai skanduoti Andriaus Pojavio vardą ir pavardę. Rodos, kas buvo neįmanoma, tapo įmanoma. Gerai pamenu laikus, kada Lietuva „Eurovizijoje“ save krikštijo kapinių vardu, nes niekaip negalėdavome peržengti pusfinalio barjero, o štai per penkerius metus mums tai pavyko net keturis kartus. Žinoma, Andriaus Pojavio daina „Something“ buvo bene didžiausia staigmena man, nes ją vertinau skeptiškiausiai iš visų Lietuvos pasirodymų. Daina man skambėjo blanki, nuobodi, o pats atlikėjas atrodė bedvasis, tačiau viskas stojo į savo vietas „Eurovizijos“ pirmojo pusfinalio vakarą, kada Pojavis įrodė, kad gali, o tiksliau Europa įrodė, kad gali ir vėl balsuoti už Lietuvą.

Nors nuskambėjus 10 dainų, tarp kurių nebuvo daug įspūdingų kūrinių, - buvo balsų, kojų, gerklių, tačiau dainų tikrai nebuvo daug, sakyčiau, Anriukas labai gerai ir tinkamai įsipaišė į šių atlikėjų gretas ir tapo visai žavus Lietuvos atstovu, o aš dar siūliau jį boikotuoti. Tačiau nereikia pamiršti, kad patekimas į finalą nėra kažkoks laimėjimas tarptautiniu mastu, tai laimėjimas atlikėjui ir Lietuvai, o štai finale mes liekame amžinai gale. Taip nutiko ir su Sasha Song daina, taip nutiko ir su Motvydo bei Sašenko pasirodymais. Ir visgi Lietuva patenka tam, kad finale užimtų autsaiderio vietas. Ar taip nenutiks ir šiemet? Kas žino, tačiau didelių džiūgavimų iš mano parapijos nėra, kažkodėl kirba nuojauta, kad liksime finalinės lentelės dugne.

Trumpai apžvelgsiu pirmojo pusfinalio atlikėjus ir jų pasirodymus. Komentarai rašyti per pačius pasirodymus į mano Facebook‘ą, todėl vertinau pasirodymus tik per pačius pasirodymus.

Nr:.1 Austrija: Natália Kelly - Shine

Nuosprendis: Nepateko į finalą.

Matomai gerų vokalinių gabumo atlikėja, pagal šukuoseną primenanti Alą Pugačiovą, deja, eilinį kart nesugebėjo pritraukti europiečių balsų ir išvesti pagaliau Austriją į finalą. Nors daina pakankamai kūrybinga, vidutinio tempo, tačiau pernelyg blanki kaip koncerto pradžiai ir nedėkingas pirmasis numeris, kaip pasakytų Užkuraitis. Klausausi šiandien antrą kartą, tačiau vis dar nenoriu parsisiųsti šios dainos. Iš serijos: viskas gerai, bet kartu ir viskas blogai. Amen Austrijai.

Nr.:2  Estija: Birgit Õigemeel - Et uus saaks alguse

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Estukė ir toli gražu ne geltonkasė šiaurietė pirčių vikingonė, alaus ir vėdarų mėgėja. Estų kalba metai iš metų skamba ir kaskart susilydau kaip sūris. Gražu. Paprasta. Pernai skambėjusiai "Kula" mažai kuo tenusileidžia ir, žinoma, lėtapėdžiai broliai vėl daina perspjovė mūsų nykųjų lietuvaitį. Žodžiu, kol kas man ji patiko. Gerklingoji estukė.

Nr.: 3 Slovenija: Hannah Mancini - Straight into Love

Nuosprendis: Nepateko į finalą.

Slovėnijos atstovė jau bliauna į įprastą "Eurovizijos" taktą - labai jau girdėta ir labai jau standartiškas kūrinys, kuris dažniausiai susilaukia daugiau nei vidutinio susidomėjimo, o manęs jis nenupirko. Pagaliau pamatėme daugiau Malmės prožektorių ir pabaigoje iš meilės klykiančius prisipažinimus. Nežinau, nenupirko manęs kiču...

Nr.: 4 Kroatija: Klapa s Mora – Mižerja

Nuosprendis: Į finalą nepateko.

Kroatija. Pagaliau girdime Balkanų balsus ir kalbą. Ir labai vyriška, bet mūsų "vinerių" 2006 metais neprimena. Nepasakyčiau, kad patinai pavasariškai trauktų pro šalį, tačiau tai nemėgstamiausias mano Balkanų pasirodymas, nors paskuiniais metais ėmiau ir žavėtis to krašto dainomis - kas pasakys, kad nedainingas kraštas? Tai skonio reikalas, bet šįkart manęs nesužavėjo klasikinio tipažo krykavimas.

Nr.: 5 Danija: Emmelie de Forest - Only Teadrops

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Jau girdėjau mirštančių seniai dėl tos dainos - hipertenzija jiems, ar kas? Kad pateks į finalą, net neabejoju, nes mirštančiųjų krykavimai niekada aiškiaregių neapvilia. Gal kažkiek savo paveltais plaukais primena pernykščią "Euforiją", bet nepasakyčiau, kad jai prilygsta. Ugninga scena ir daug auksinių konfeti atsiėjo ne vieną tūkstantuką, kurie atsipirks ne vien "Labai jums ačiū", nuskambėjusiu pabaigoje. Neturiu nuomonės - nei sužavėjo, nei nepatiko, nors mergaitiškas gražus vokaliukas ir visai nieeeeeeeeeeko....

Nr.: 6 Rusija: Dina Garipova -- What If?

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Rusija. Esu tikriausiai lyrikas, bet man labai gražiai skamba. Nors atlikėja šiek tiek "geltonais plaukais" panaši į Estijos atstovę. Nepasakyčiau, kad kūrinys kažkuo išskirtinis, tačiau mielas ausytėms ir mielai pasiklausyčiau studijinės versijos - tokia putojanti kaip ir Vladimiro Putino apsirūkiusios meškos. Įdomu, kiek kainavo į sceną nusviesti švytintys kamuoliai? O ir salėje matomai kiekvienas turėjo atsinešti po švytintį išmanųjį, nebent Rusija juos nupirko kaip efektą? Nesvarbu, man patiko.

Nr.: 7 Ukraina: Zlata Ognevich - Gravity

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Gerklingoji Ukrana - ar buvo kada kitaip? Nustebčiau, jei užliptų koks piemenukas su dūdele ar gotas su gitara... Nustebčiau, jei ji nepatektų į finalą. Daina pakankamai lyriška, šįkart ugnis sukišta į vokalą, o ir pasirodymas visai nieeeeeeeeeko. Pojavis kai užlips ir nukris ant žemės pojos kažkodėl ilgu sijonu...

Nr.: 8 Nyderlandai: Anouk – Birds

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Pagalvojau, kad kas nors mirė... pirmieji akordai pakankamai skandanaviški ir primena gotiškas "Evanacense" dainas. Kartu ši daina ir išsiskiria kažkuo - dar nenusprendžiau, ar man patinka. Daina, kad ir lyrinė, bet kažkuo lyg ir patraukainti dėmesį, tik, kaip pasakytų kokia Riaubiškytė, vietomis norėjosi aukštų natų.

Nr.: 9 Juodkalnija: Who See? - Igranka

Nuosprendis: Į finalą nepateko.

Na, kosmonautai ir klykianti nuplikyta moteris, kuri toli gtažu neprimane graudžiosios Liv Tyler iš "Amargedono", o scena toli gražu kosmoso ar Mėnulio. Pasijutau nuo tokių šviesų ir klubinės muzikos kaip kokiame Vilniaus lofte per naujametinį karnavalą su aiškiu durų kodu. Tokios dainos man tikras galvos skausmas, nuo kurių norisi į Druskininkų purvų vonias, bet nenustebčiau, jei per klaidą Juodkalnija dar kartą grotų nervais finale.

Nr.: 10 Lietuva: Andrius Pojavis – Something

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Nu klausykit, paklausius 10 dainų, galiu pasakyti, kad iš konteksto mes tikrai nesame patys prasčiausi, kaip man vaidenosi iki šiol ir norėjosi nustumti visas Venckienės ir paboikotuoti prie prezidentūros, kad uždraustų mūsų pasirodymą, o dabar kažkaip visai normaliai mes ten stovime. Kad nebūtų man kaip su Saša Song, kai prakišau lažybose bokalą alaus. Bet šįkart užteko sveiko proto su niekuo nesilažinti. Bet jau nebepykstu.

Nr.: 11 Baltarusija: Alyona Lanskaya – Solayoh

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Baltarusija. Pagaliau Eruvizija turi pirmas dainuojančias kojas šiais metais ir blizgią disco stiliaus suknią. Nors moteris su balsu, bet daina pakankamai standartinio tipažo. Gal ir nupirks dėdei Lokušenkai vietą finale, o kitaip Aleksandras ims statyti lagerio barakus menininkams kaip ir Š. Korėja. Šiaip reiks pažiūrėti įrašą, nes praklausiau ir nesupratau, ar klausiau. Kažkaip prėskai, lyg ir druskos buvo, lyg ir ne...

Nr. 12 Moldova: Aliona Moon - O Mie

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Moldova. Dar viena Ukrainos pasiekėja - amžinai gerklingi pasirodymai. Na, šis pakankamai gražus, matomai merginą pririšo ant medinių pastolių ir liepė gražiai dainuoti, o sako, kitaip padegsim. Juokauju. Na, šiaip visai gražiai ji ten prasisuko, ne "Dainų dainelės" stiliumi, tik kad patiktų daina, manau, reiktų dar kartą pasiklausyti.

Nr.: 13 Airija: Ryan Dolan - Only Love Survives

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Airija. Na, visai gražu, labai airiškai nuskambėjo, nes niekada neskiriu, kaip dainuoja airiai ir kaip britai - vienomis gerklėmis. Ar pastebėjote, kad ir vėl būgnai? Kažin, kaip ten Užkuraitis komentuoja, bet būgnai yra svarbūs, labai svarbūs ir nepigūs, tikrai nepigūs. O šiaip tikrai ne pats blogiausias pasirodymas - dainojantis berniokas, o kas žino, gal jau ir vyras, Pojavio konkurentas, tik aukštesnių natų. Pasirodymas ir daina tikrai manęs nesunervino ir neprivertė dairytis kelionės į Druskininkų purvų vonias...

Nr.: 14 Kipras: Despina Olympiou - An me thimase

Nuosprendis: Į finalą nepateko.

Kipras. Ale iš kur tokia maža šalis turi kasmet pinigų dalyvaut? Pradžioje pamaniau, kad atjaunėjus Celine Dion stovi, bet kad vokalas ne tas. Šiaip graži daina ir kūrinys su protu sukurtas, tik labai bijau, kad neužteks žemyne gyvenančių balsų šiai panelei, nebent apsireikš baltas balandis su ta šakele iš Kipro vėliavos ir įvyks stebuklas. O stebuklų būna, man tą dar mama vaikystėje vis sakydavo...

Nr.: 15 Belgija: Roberto Bellarosa - Love Kills

Nuosprendis: Pateko į finalą.

Belgija. Briuselis traukia dainušką. Byberiškos išvaizdos vaikiuks. Klasiškai apsirengęs, daina tikrai klausoma, gal net kažkuo primena mūsų dainą, tik kažkaip keistai tos mergos raitos, lyg būdamos klube su balinėmis sukniomis. Manau, kad daina man patiko ir, manau, kad dar pasiklausysiu. Pažiūrėsim, ar laimės Airijos oda, ar Briuselio šliūbinis kostiumas.

Nr.: 16 Serbija: Moje 3 - Ljubav je svuda

Nuosprendis: Į finalą nepateko.

Serbija. Statkevčius jų nerengė. Primena aprangos kodą iš 2006 metų liūdnai pagarsėjusios Islandijos atlikėjos Silvijos Nait pasirodymo. Ei, kažkaip iš Serbijos tiek tikėjaus, pernykštė tokia superinė daina buvo, o šiemet labai nusipigino ir nusivažiavo į kosmosą kaip Juodkalnija, tik be skafandrų. Ai, koks skirtumas, vis tiek iš to paties Balkanų kosmoso...Bet senajam žemynui gal patiks.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas apie mano mamą" / "Todo sobre mi madre" / "All About My Mother"

Sveiki visi,

Dar vienas Pedro Almodovar perliukas „Viskas apie mano mamą“ (All About My Mother) (1999) ir tai yra pirmas šio režisieriaus „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą. Tai vienas labiausiai tarptautiniu mastu pripažintų šio genijaus filmų, kuris, tiesą sakant, gal man nėra pats mėgstamiausias, tačiau tenka pripažinti, kad kaip visada spalvingas, šarmingas, aistringas. Čia kaip ir daugelyje genijaus filmų, verda tarpusavyje persipynę likimai, aistros ir nežabotas seksualumas. Filmą autorius dedikavo savo mamai ir visoms pasaulio mamos, tikriausiai įkvėptas savo pačios mamos. Nenuspėjamo siužeto perliukas mus įtraukia į AIDS, transvestitų, kekšių, vienuolių, aktorių sūkurį. Šis dinamiškas, eklektiškas svingavimas žadina žiūrovų apetitą, todėl nenuostabu, kad Almodovar eilinį kartą metą aukštą kortą – motinos kortą, kurią prieš tai regėjau „Aukštuose kulniukuose“ (1991).

Filmas surinkęs daugybę apdovanojimų ir triumfavęs „Gojos“ apdovanojimuose, nepaliks ispaniško kino gerbėjų, nebent esate piktavališkai nusistatę prieš Almodovar‘o pomėgį įvelti herojus į nepatogias seksualines situacijų audras. Kartais atrodo, kad režisierius pernelyg stengiasi aistroje ieškoti kontraversiškų spalvų – transvestitą kergti su heteroseksualiomis moterimis, vienuoles padaryti laisvo elgesio moterimis, tačiau visų šių spalvingų ir įdomių personažų apsuptyje kaip šventas paminklas visada režisieriui lieka motina. Motina ir čia yra svarbiausias obeliskas, kuri kenčia, o kentėdama sutvarko ne tik savo dvasinį pasaulį, bet ir spėja padėti ir iš padėtis išsukti kitų gyvenimus, už ką ji sulaukia ne vien atpildo, bet ir pasmerkimo – tokia motinos dalia.

Puikus aktorių kolektyvas. Įsimylėjau Marisą Paredes, kurią regėjau tokiuose filmuose kaip „Oda, kurioje gyvenu“, „Mano paslapties gėlė“, „Aukšti kulniukai“ – brandumas, taurumas ir almodovariškumas trykšte trykšta iš šios moters. Na, žinoma, pagrindinio personažo atlikėja Cecilia Roth yra puikaus kalibro atlikėja, o ir dar visai jaunutė Penelope Cruz, nors atliko gan blankoką vaidmenį, tačiau nelieka nepastebėta, o vėliau jį taps ateinančio dešimtmečio tikra Amodovar‘o mūza. Tiesa, ar bereikia sakyti, kad tai filmas iš didžiosios raidės?

P.S. Filmą išverčiau į lietuvių kalbą, artimiausiu metu turėtumėte jį išvysti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aukšti kulniukai" / "Tacones lejanos" / "High Heels"

Sveiki visi,

Nutariau atiduoti duoklę ir ispanų legendiniam režisieriui Pedro Almodovar ir pasinerti į jo kiną again. Šįkart man nematytas jo filmas „Aukšti kulniukai“ (High Heels) (1991). Ir ką gi aš galiu pasakyti? Oigi tai, kad tai puikus filmas, kaip visada atpažįstamas Amodovar‘o braižas ir skonis. Paprastas savo nepaprastume, ypatingas savo scenarijumi, kuris gal kiek kaip visada atrodo melodramatiškas, įkvėptas muilų operos, tačiau žiūrint jo filmus nė iš tolo nekvepia šia pigiena, priešingai, jo filmai kaip visada taurūs, aistringi, šiek tiek nenuspėjami, spalvingi ir plataus bei įvairaus seksualinio mosto.

Taip, tai dar vienas filmas, kuriame neapsieita be transeksualų kultūros, tačiau čia neskirta jam tiek dėmesio, kiek tarkim „Blogame auklėjime“ (2004), čia nerasime ir šiurpą keliančių mutacijų kaip antai „Oda, kurioje gyvenu“, tačiau vis dar randame painų scenarijų ir super jausmingą bet neperdėtą vaidybą. Šįkart „Aukšti kulniukai“ bylinėja dviejų moterų santykių, o tiksliau – motinos ir dukters. Amžina kaip visas pasaulis tema – kartų konfliktai ir nesutarimai, kuriuos apjungia meilė. Tai stiprus scenarijus ir įdomūs vingiai, kurie demonstruoja motinišką meilę ir dukters atsidavimą, gal kiek artimą ir mums patiems. Kodėl filmas vadinasi „Aukšti kulniukai“? Tai tarsi nepavytas idealas – motina, kuri dukrai tampa idealų siekiu ir bandymai atkartoti jos žavesį, pamirštant, kad kiekvienas turi prasiskinti sau kelią. Aukšti kulniukai, tai kas nepasiekiama, neperlipama per likimą, savo gyvenimo misiją, visa tai bus tik atkartojimai, kulniukų šešėlis, kuriame atsiduria garsios aktorės dukra, lindėdama savo motinos šešėlyje.

Kur kas keistesnis ir nesuprantamesnis personažas lieka transeksualas, kuris besąs kriminalinių įvykių dievas, valdantis dviejų moterų likimus. Kas jis? Kokia jo tapatybė? Kodėl jis žaidžia sūnaus, detektyvo ir transvestito žaidimus? Šiuo atveju lyg ir viskas nuspėjama, jo rolės, sprendimai, tačiau iki galo filmas ir nepasako jo motyvacijos, seksualumas ir jo tapatybė lieka prigimtine paslaptimi.

Tai neabejotinai stiprus filmas, nors kritikai ir stengėsi šiek tiek sudirbti šią juostą, tačiau ji kaip ir sekantys Almodovar‘o darbai sulauks tarptautinio pripažinimo. Neabejotinai kaifavau ispaniškomis spalvomis ir tik šiam režisieriui būdingomis vibracijomis.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela