Albumas: Lana del Rey "Ultraviolence" [Deluxe version]

Sveiki, muzikos mėgėjai,

Birželio 13 dieną oficialiai sulaukėme Lanos del Rey trečiojo muzikos albumo „Ultraviolence“. Po tikrai sėkmingo albumo Born to Die (2012) Lana del Rey vėl grįžta su naujomis, kiek kitokiomis dainomis. Tiesą sakant, niekada jos nemėgau, man jos muzika ir dainos buvo, kaip čia pasakius, pernelyg flegmatiškos, - na, suprantate, tokios, kurias klausosi prisirūkę kanapių ar dar kokio nors velnio, žmonės, bet... Pradėjau ir aš klausytis. Ne visų dainų, bet keletą, kurios sudomino ir pats nekantriai ėmiau laukti jos šio naujojo albumo, kad galėčiau žvilgtelėti, kur ir kaip Lana del Rey pakryps pasiekusi populiarumų viršūnę.

Nebesiryžtu vertinti Born to die, tat nutariau trumpai pasidairyti po šį albumą Ultraviolence, kurio pavadinimas lietuviškai skambėtų Itin-Žiauru, kuris, sakytum, tiktų labiau roko albumui, bet Landa del Rey laikosi savo aksominio ir švelnaus keistumo. Žvilgtelėkime į jos albumą:

1. Cruel World

Pirmoji daina vadinasi „Žiaurus pasaulis“ – pati ilgiausia albumo daina, kurioje jau pasireiškia naujosios Lanos del Rey dainavimo subtilybės. Švelnus, kone tyčia infantilus, lolitiškas balsas tarsi ir gundo, bet kartu iššaukia vaidilutės, sirenos dainavimo manierą, kurios lyg ir nebūta ankstesnėse jos dainose – ši maniera šio albumo arkliukas. Daina nėra mano mėgstamiausia albumo daina, tačiau ji turi savotiškos charizmos priedainyje, 8 dešimtmečio niuansų.

Įvertinimas: 8/10

2. Ultraviolence

Antroji albumo daina vadinasi lygiai taip pat kaip ir pats albumas. Sodri, melancholiška daina, kuri, regis, pretenduoja būti pagrindiniu šio albumo hitu, tačiau, bent jau man, ji taip pat nėra pati geriausia ir kabinanti už širdies. Sakyčiau, kaip hitas ji albume yra pernelyg vidutiniška, bet kuo daugiau jos klausausi, tuo labiau ši daina patinka. Tai trečiasis albumo singlas, kuriam, regis, greitai bus sukurtas vaizdo klipas. Ak, kad pats nesuflegmėčiau...

Įvertinimas: 7/10

3. Shades of Cool

Viena mano mėgstamiausių albumo dainų. Rami ir netgi šiek tiek meditacinio pobūdžio. Sireniškas dainavimas, jos sodrumas ir sąskambiai įsiliejantys į muzikos instrumentų skambesį tiesiog užbūrė vos tik paklausius keletą kartų. Tekstas dvelkia „gėlių vaikų“ idėjomis ir, pripažinsiu, šiek tiek veža. P. S. Pridedu ką tik pasirodžiusį vaizdo klipą.

Įvertinimas: 10/10

4. Brooklyn Baby

Dar viena stipriausių albumo dainų – lėta, sireniška daina apie prisitaikymą ir skirtumus, apie meilę ir artumą. Puikūs sąskambiai, atlikimas, gal kiek slegianti, bet, velniai rautų, tai viena geriausių albumo dainų, kurios klausyčiausi, tarkim, rūkydamas balkone, bet, deja, nerūkau. Ilgesinga, įdomi ir šiaip jau spėjusi rasti vietą mano playlist‘e. Pabaigoje jaučiamas vyriškas prisijungęs bosas tiesiog pagardina dainą žiupsneliu kažko ypatingo. Na, ir, žinoma, muzika – gitara, žemos, ateiviškos muzikos sinchronas – i like it!

Įvertinimas: 10/10

5. West Coast

Pirmasis vaizdo klipas ir pirmasis naujojo albumo singlas. Iš pradžių nemėgau šios dainos, net nesistengiau jos klausytis, bet tenka pripažinti, kad „kabina“ dainos dramatizmas. Tai dar viena daina, kuri kvepia Lanos del Rey kelionių prieskoniais. Apskritai šiame albume, anot autorės, yra daug dainų, kurios atspindi jos kelionių maršrutus. „Vakarų pakrantė“ – Kalifornijos pilkieji atspalviai, melancholija. Gražu.

Įvertinimas: 10/10

6. Sad Girl

„Liūdna mergina“ iškart įsimenama dėl vesterno muzikos tonacijos, kuri primena aštunto dešimtmečio dvasią, senąsias Cher dainas, kai ši persirengusi indėne jodinėdavo po lygumas ant arklio. Dar viena „depresijos“ daina, kuri patiks venas besipjaustantiems emo ir paaugliams, tačiau visai neblogai sulįs ir paprastam klausytojui.

Įvertinimas: 7.5/10

7. Pretty When You Cry

Verksminga ir skaudi daina, pilna nevilties, sielvarto ir nelaimingos meilės – žodžiu, šioje dainoje rasite visus įmanomus komponentus, kurie nusako, kas yra tokia Lana del Rey. Graži daina, viena iš tų albumo dainų, kurias dedu prie man labiausiai patikusių.

Įvertinimas: 9/10

8. Money Power Glory

Lana del Rey kryptingai laikosi savo stiliaus ir nė su viena daina nenuvažiuoja į kitą muzikos stilių. Ką galiu pasakyti apie šią dainą? Graži ir tiek, klausyčiausi atitinkamoje nuotaikoje, išgėręs daug alaus arba negėręs nieko. Tiesiog su šita daina pajutau, jog albumas tampa pernelyg vientisas, ar norėtųsi kokios nors staigmenos ir netikėtos dainos, kuri, jei neiškristų iš konteksto, tai bent nustebintų?

Įvertinimas: 9/10

9. Fucked My Way Up to the Top

Mano ausys prisipildė Laniškos euforijos ir viskas pradeda skambėti vienodai, gal dėl to šį momentą daina man pernelyg monotoniška, paprasta, nors tekstas ir turi ką pasakyti... 

Įvertinimas: 7/10

10. Old Money

Po itin narkotiškos ir transo būsenos ankstesnės dainos ateina ausims šioks toks palengvėjimas ir šiokia tokia atgaiva. Daina kur kas subtilesnė, nors irgi liūdna – ar kada Lana del Rey šoka ant stalo su smagia daina? Niekada. Sentimentali, jausminga, biografinė daina, kuri man visai patinka.

Įvertinimas: 8.5/10

11. The Other Woman

Paskutinioji „paprastojo“ albumo daina, kuri turi šiek tiek, bet tik šiek tiek Edith Piaf žavaus krenkštimo, retro stiliaus sąskambio, kuris labai tinka Lanai del Rey. Iš tikrųjų, išgirdęs pirmą taktą, prisiminiau, jog Lana jau yra dainavusi dainą „Blue Velvet“, kuri turi daug panašumų su šia daina. Velniai rautų, kuo toliau, tuo žiūriu, kad rašau kaskart vis aukštesnius įvertinimus, negu iš tikrųjų tikėjausi...

Įvertinimas: 9.5/10

Tolimesnės aptariamos dainos įėjo į „Deluxe“ albumo versiją, su papildomomis dainomis:

12. Black Beauty

Na, ši daina, pasirodė beveik prieš metus, kaip atskiras kūrinys, tačiau jis įėjo į šio albumo Deluxe versiją. Šios dainos versija šiek tiek pakeista, koreguota ir labiau pritaikyta prie itin kryptingos albumo energetikos ir stiliaus. Šiaip šią versiją girdžiu šiuo metu pirmą kartą, lyg ir, sakyčiau, visai nieko, bet... kažko nekabina.

Įvertinimas: 6/10

13 Guns and Roses

Keistoka daina, gal šiek tiek kitokia daina. Tai tikrai ne pati geriausia albumo daina, bet tikiu, kad suras savų gerbėjų. Nužemintas balsas, dingęs sirenos diapazonas, bet antroje dainos pusėje išlaikytas chorinis sąskambis, kuris dažnai girdimas albumo dainose. Man tiesiog ši daina, bent jau teksto atžvilgiu, tuštoka. 

Įvertinimas: 5/10

14. Florida Kilos

Tai tikriausiai unikaliausia ir labiausiai patinkanti Deluxe daina – kitokia muzika, senosios Lanos del Rey ir naujojo įvaizdžio mišinys, kuris ir keistas, ir kartu įdomus. Netikėtas Lanos žaismingumas, kurio trūko bendroje albumo energetikoje.

Įvertinimas: 8/10

Štai ir visos aptartos dainos. Išties, net nesitikėjau, kad prirašysiu tiek aukštų balų. Net gėda, kad šitaip aukštai įvertinau albumą, bet šunys matė – jis juk ir nėra prastas, netgi, sakyčiau, labai geras. Susumavus visų dainų balus, išėjo 8,8 balo. Tai yra tarp gero ir labai gero albumo rodiklis. 

Pati Lana del Rey nuolat vengdavo kalbėti apie šio albumo pasirodymą, nes visas dainas daugiau ar mažiau kūrė pati, o ji sunkiai, kaip prasitarė, kontroliuoja kūrybinio įkvėpimo momentus. Ji nepastovi, todėl sunkiai gimė kai kurios dainos, bet galima pasidžiaugti, kad albumas vientisas, kryptingas, atskleidžiantis Lanos naujas spalvas, bet vis dar išlieka mega-turbo-ultra depresinių spalvų. Gražios dainos, kai kada, klausantis nuosekliai, juntamas monotoniškumas, tačiau jis netrukdo bendram albumo kontekstui.

Tai va.

Jūsų Maištinga Siela

Keptuvė, raketos ir mėnulis

Sveiki,

Kartais žiūri į daiktus ir ima suktis galva. Kokie jie pilni asociacijų. Štai sukiojausi virtuvėje ir netyčia akis užkliuvo už nešvarios keptuvės. Prašėsi išplaunama, bet palaukit... Tai ne tik riebalų nuotekos, bet ir dvi kometos, skrendančios į Mėnulį.

Nieko sau.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Drakula: miręs ir tuo patenkintas" / "Dracula: Dead and Loving It"

Sveiki, 

Draugas privertė žiūrėti garsiojo „Bremo Stokerio Drakulos“ filmo parodiją „Drakula: miręs ir tuo patenkintas“ (angl. Dracula: Dead and Loving It) (1995), kurį tikriausiai mano kartos žmonės visi matė vaikystėje. Na, su parodijų filmais paskutiniu metu yra labai prastai – pigu, nejuokinga ir itin vulgaru. Bet šita parodija gana vykusi, ji turi tam tikrą nuotaiką, krypti, gana tiksliai atgamina originaliojo filmo detales ir atmosferą.

O ką jau bekalbėti apie parodijų aktorių Leslie Nielsen? Daug kas jį tikriausiai žino ir prisimena iš „Nuogo ginklo“ parodijų. „Drakula: miręs ir tuo patenkintas“ nėra tas filmas, kuris praturtins jūsų gyvenimą, bet tikriausiai tiks „kaip fonas“ vakarui arba prieš miegą su laptopu ant pilvo. Yra keletas juokingų epizodų, daugelis jų nuspėjami, bet vis tiek visai nieko. Taip pat tiks lengvam vakarui ir tikriausiai nebūtina matyti originaliojo filmo, kad suprastumėte istorija, nes ši parodija vientisa, kryptinga ir ne tokia skysta, kaip šiuolaikinių filmų miksų parodijos.

Ai, tiesiog praleidau linksmai vakarą. Ir ko daugiau bereikia, žiūrint tokį filmą? A?

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktadarės istorija" / "Malifecent"

Sveiki, kino gerbėjai,

Atrodo, kad mūsų kino teatruose šios vasaros pradžioje yra vienas ryškus lyderis – filmas „Piktadarės istorija“ (angl. Maleficent) (2014), apie kurio kūrimą sužinojau beveik prieš dvejus metus ir jau ėmiau laukti – laukti teko itin ilgai. Filmas atsiėjo 200 milijonų JAV dolerių ir yra tikriausiai pelningiausias filmas šį vasarą. Režisierius viename interviu užsiminė, kad tikriausiai šio filmo nė nebūtų, jeigu aktorė Angelina Jolie  nebūtų sutikusi vaidinti raganos. Keista, nes Angelina Jolie tikriausiai šiuo vaidmeniu ir baigė savo kaip aktorės karjerą, nors būta blankių užuominų, kad jai siūlomas „Kleopatros“ vaidmuo. Aktorė pasinėrusi į režisierės darbą ir jau šių metų pabaigoje sulauksime antrojo jos režisuoto filmo „Nepalaužiamas“, priminsiu, kad pirmasis vadinosi „Kraujo ir medaus žemėje“ (2011), man padaręs išties puikaus filmo įspūdį, kad net keista, jog jo niekas taip neišvertė į lietuvių kalbą.

Filmas „Piktadarės istorija“ skirtas visai šeimai, prisodrintas specialiųjų efektų ir keliantis didingo filmo įspūdį. Tai išties pilnas puikių vaizdo efektų filmas, kuris rekonstruoja ir pateikia kitokios „Miegančiosios gražuolės“ pasakos versiją, visas galias nukreipdamas į pasakos blogąją raganą Maleficentą. Kaip jau populiaru visą dešimtmetį, taip ir šiame filme, blogiukai nebeužima vienareikšmiškos pozicijos, kinas paskutiniu metu ima rekonstruoti bloguosius personažus, parodydamas jų „sublogėjimo“ priežastis ir netgi filmo finale jie paverčiami savotiškais didvyriais – net neabejokite, šis filmas yra toks pat. 

 Kadras iš filmo "Piktadarės istorija".

Žiūrėjau filmą, kuris iš tikrųjų man patiko – visada man patinka stebukliniai pasauliai, kuriuose taip ryškiai ir nenuobodžiai patirsite tik kino teatre 3D versijoje. Neįtikėtini filmų technologijos šuoliai tiesiog ištirpina realybės pojūtį, todėl sėdėdamas kino salėje pagalvojau, kad greitai tikriausiai atsiras tai, jog galėsime gyventi kine ir net paveikti vienaip ar kitaip filmų personažų likimus. Juk pamažu einame link to, argi ne taip? Seanso metu buvo šiek tiek gaila Angelinos Jolie, kuri tokio masto pripažinta aktorė apleido kiną ir pasitraukė į režisūrą. Tikrai apmaudu, kad pasiekusi savo kaip aktorės aukštumas, ji atsisveikina ir vis labiau pasitraukia į užkampius... Filme pasirodo ir jos tikrieji vaikai, kurie nesugadino šio filmo. O ką galiu pasakyti apie Dakotos jaunėlę sesutę Elle Fanning? Keistas režisieriaus pasirinkimas, bet Elle jau šiokia tokia žvaigždė, nors itin grožiu gal ir nepasižymi šiam vaidmeniui, nors negražia jos irgi nepavadinsi, bet bent talentinga ir jos būvimas kine neerzino. Aišku, visas filmas laikosi ant piktadadės istorijos ir A. Jolie skleidžiamo kaulėto šaltumo, kuris ir graudina, ir džiugina. 

Patiko šis reginys, kad nejučia ėmiau laukti 2015 metais pasirodysiančio kitos pasakos ekranizacijos – „Pelenė“, kuri žada būti taip pat pilna vaizdo efektų ir šiek tiek kitokių siužeto vingrybių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.0

Angelina Jolie ir Elle Fanning per spaudos konferenciją atsako į klausimus:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vampyro šešėlis" / "Shadow of the Vampire"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Vampyro šešėlis“ (angl. Shadow of the Vampire) (2000), kurį ne kartą galėjote išvysti per lietuviškus TV ekranus ir „Snobo kino“ naktį. Seniai svajojau pamatyti šią juostą, kuri pasakoja apie legendinio siaubo filmo „Nosferatu. Siaubo simfonija“ kūrimą, kuris buvo filmuojamas 1921 metais ir iki šiol yra laikoma ne tik nebyliojo kino klasika, bet ir apskritai vienas baugiausių iki šiol sukurtų siaubo filmų. Taigi, veiksmas vyksta 1921 buvusioje Čekoslovakijoje, kur susirenka vokiečių komanda filmuoti šio legendinio filmo, tačiau filmavimo komanda, tikėdamasi sukurti tikrą šedevrą, net nežino, kad vampyrą vaidinantis niekam nežinomas aktorius iš tikrųjų yra vampyras...

Kodėl verta žiūrėti šį filmą? Žinoma, dėl atmosferos! Labai tiksli, pagauli ir šiurpi atmosfera, kurią sukūrė amerikiečių siaubo filmų kūrėjas E. Elias Merhige – tai tikriausiai pats geriausias ir labiausiai pripažintas jo filmas. „Vampyro šešėlis“ – tai išties klasikinį šiurpą keliantis siaubo filmas, kuriame vėl pajutau tą seną ir puikų siaubo filmų dvasią, šiurpius vampyrus, kuriems nereikia beveik jokių specialiųjų ar brangių specialiųjų efektų – vien tik atmosferos, spalvų, apšvietimo ir grimo. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria John Malkovich, kuris man žinomas kaip puikus aktorius ir, žinoma, Lars von Trier briliantas – šiurpusis William Dafoe, kuriam ir buvo patikėtas vampyro vaidmuo.

Kadras iš filmo "Vampyro šešėlis".

Gera aktorių komanda, pasiekta didelė šiurpi atmosfera ir, žinoma, filmas gali pasigirti neprastu siužetu. Tai vienas iš tų filmų apie jau kadaise pasirodžiusių filmų kūrimą, tarsi dar kartą mito kūrimas apie mito kūrimą, tačiau filmas pagaulus, vykęs, įtraukiantis, nenuobodus ir net nežinau, ką dar reikėtų pasakyti. Gal kai kam jis pasirodys pernelyg lėtas, pigus – tačiau tokie žiūrovai, manau, bus išlepę ir nupenėti holivudiniais vaizdo efektais. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela