Filmas: "Gilyn į mišką" / "Into the Woods"

Sveiki,

Filmas „Gilyn į mišką“ (angl. Into the Woods) (2014) turėjo mažų mažiausiai būti malonus, nes surinkti aktoriai ir siužetas žadėjo be galo daug. „Geišos išpažinties“ bei miuziklų „Čikaga“, „Devyni“ režisierius Rob Marshall žadėjo irgi daug. Pasakų kryžminimas (Broliai Grimai, Šarlis Pero) atrodė neįtikėtinai paranki idėja šiuolaikiniam kinui, juolab, kad pamažu vientisos pasakos interpretacijos paskutiniuoju metu buvome sulaukę tik „Piktadarės istorija“ – dar vis neatsibodęs žanras, o miuziklas irgi svaigino įvairiomis galimybėmis.

Deja, filmas manęs „nepalietė“, nesujaudino ir nesudomino. Siužetas nors ir ganėtinai neprastai suraizgytas, bet filmo pradžia labai neįspūdingai silpna, o vėliau beveik visa filmo siužetinė eiga nuspėjama. Personažų pasakų maišalynė skirta labiau suaugusiai auditorija nei vaikams, kurie su tomis pasakomis tik pradeda susigyventi, nėra itin gabūs atskirti veikėjus ir juos identifikuoti iš skirtingų pasakų. Miuziklo dalis man irgi nepatiko – dominuoja aštrūs ir spigūs, erzinantys ir ganėtinai monotoniški balsai, kurie nepadėjo nei filmui, nei patiems aktoriams. Pasaką miuziklą gana palankiai įvertino kino kritikai, tačiau aš toks gailestingas nebūčiau. Iš aktorių galėčiau paminėti nebent dvi – Emily Blunt, kuri įtikino ir, žinoma, Meryl Streep, kurios pasirodymas buvo nominuotas „Oskarui“, kas mane itin nustebino. Taip, ji filme atrodo gerai, tačiau jokios nominacijos už šį vaidmenį jai neskirčiau, todėl įtariu tiesiog nesveiku pataikavimu – vien dėl to, kad ji legendinė Meryl Streep. Apie Anna Kendrick aš šįkart patylėsiu – visiškai netiko Pelenės vaidmeniui – nuobodi per visą pilvą ir paimta tikriausiai dėl to, kad turėjo dainavime patirties. Apie vyrus princus aš tegaliu pasakyti tik tiek – tipiški, statiški, nuobodūs, o vienas iš jų dar ir prastai dainuojantis.

Grafikos elementų, lyginant su „Piktadarės istorija“, šiek tiek pagailėta. Gal dėl riboto biudžeto, nežinau... Ir šiaip filmas ganėtinai nuobodus, trūko juokelių, intrigos, kažko, kas prikaustytų ir suaugusį žiūrovą. Gal reikėjo statyti ne miuziklą? Nežinau. Žodžiu, mane filmas nuvylė.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užstrigusi paauglystėje" / "Laggies"

Sveiki,

Režisierė Lynn Shelton jau tarp kino kritikų yra sulaukusi gerų atsiliepimų, todėl toliau tęsia savo kino tradiciją. Filmas „Užstrigusi paauglystėje“ (angl. Laggies) (2014) tikriausiai pernelyg neturėjo nustebinti, jeigu kas nors matė nors vieną šios režisierės darbą.

Neaušindamas srėbtuvės pasakysiu, kad filmas patiko, paliko lengvumo įspūdį. Sukaltas gana nebanaliai, simpatiški dialogai, bet už vis labiausiai patiko Keira Knightley kuriamas personažas – niekaip negalinti subręsti ir suaugti moteris, kurios elgesys ir visa pasaulėžiūra liko mokyklos baigimo dieną. Draugės jau ištekėjusios, laukiasi vaikų, o ji beviltiškai kamuojasi su gyvenimo nemylimu draugu, bėga nuo vestuvių ir nežino, ko nori... Infantilumas yra svarbiausias personažo bruožas, atsakomybės stoka, tikslų neturėjimas merginą nubloškia į visai kitus gyvenimo krantus, kur ji pamažu įgyja tokios patirties, kad ima spręsti svarbius savo gyvenimo klausimus. 

Filmas toli gražu nėra įspūdingas, režisūriniu atžvilgiu jis gana paprastas, be didesnio biudžeto, bet visgi kažko turi. Gal dėl to, kad režisierei buvo svarbus šitoks žmogaus tipas, kada veikėjas pamažu moksi priimti sprendimus ir nešti atsakomybę. Tėvelio dukrelė atkartoja tėvo klaidas ir išmoksta nieko nebesmerkti. Šįkart manęs neerzino net Chloe Grace Moretz, kurios dažniausiai negaliu pakęsti, Keira buvo kaip niekad „ne lėlės“ pavidalu ir tokia natūrali, kad jos net gražuole nebesinorėjo vadinti ir pagaliau galėjau įvertinti ir patvirtinti seną tiesą, kad ji tiesiog gera aktorė.

Šiaip filmas tikrai neprastas, tinkanti paauglių, jaunimo auditorijai, tėvams, auginantiems vaikus, bet iš esmės filmas neturi specifinio žiūrovo, kaip neprastas meninis kūrinys, jis tinka visiems. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Everli" / "Everly"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Everli“ (angl. Everly) (2014) kaip bebūtų keista, Lietuvos piratinėje „rinkoje“ nesulaukė didelio pasisekimo, daugelis linkę tvirtinti, kad filmas pernelyg nuobodus, be esmės ir pan. Ir tai tvirtina tie, kurie yra pratę prie trilerių ir daug prastesniu nei „Everli“. Visgi nusprendžiau pažiūrėti šį filmą, nes nebepraleidžiu nė vieno aktorės Salmos Hayek darbo kine – ši aktorė paskutiniuoju metu retokai bepasirodo kine, nes daugiau laiko skiria šeimai.

Trileris yra patikrintas Salmos Hayek žanras ir daugelis nustebo, kodėl visgi aktorė pasirodė „tokiame prastame trileryje“. Neskubėčiau smerkti aktorės, nežinant tikrųjų priežasčių – juk yra draugai, kurie prašo ir kviečia filmuotis ir kuriems negali pasakyti NE. Kalbant apie patį filmą, galiu pasakyti, kad jis man patiko. Netgi labai, todėl noriu paprieštarauti daugeliui nuomonių, kad filmas lėkštas ir nuobodus. Visų pirma tikriausiai žiūrovus trikdo maža izoliuota erdvė, bet ji tik dar labiau intriguoja, nes imi spėlioti, kaip režisierius suspaustoje erdvėje išnaudos įtampos ir siužetines galimybes, o jis tai išnaudojo – patikėkite. Erdvė tikrai nėra tas faktorius, kuris supaprastina filmą. Vėlgi pats žanras – trileris, kuris balansuoja tarp fantazijos ir realumo, o šiame filme nesitikėkite pamatyti nieko realaus ar likusių prasmių už kadro. Stipri moteris, kuri dėl savo vaiko taško apmokytas kekšes ir samdomus žudikus, atrodo lyg ir pabodęs trilerio siužetinis elementas, primena Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“ dalis. Ir visgi, atmetus tapatinimą su realybe, filmas lieka pramoga, reginys, šou, kuris nėra pajėgus sujaudinti išlepusį šiuolaikinio kino žiūrovą, nors filmas turi, sakyčiau, neblogą kompoziciją, viskas daugiau ar mažiau motyvuota, žinoma, dėl ko kovojama... Seksualioji Salma Hayek toli gražu nepaseno tokiems vaidmenims, ji tiesiog degte degė ir jutome jos pulsuojančios veikėjos jėgas, pavargome kartu su ja, todėl šį gana įtaigų nuovargį nereiktų vadinti „užtęsimu“.

Kokie filmo trūkumai? Aliuzijos į Q. Tarantino filmus, trūko režisūrinio savitumo, todėl lyginant su Q. Tarantino elegancija, šis trileris gerokai nusileidžia. Trūko siužetinio papildymo, nes neaišku, iš kur Everli tokia stipri, iš kur ji tai užtikrintai valdo šaunamuosius ginklus ir kovos menus? Ją pamokė buvęs mylimasis, ar ji pati turi kriminalinę praeitį? Ir, žinoma, daugiau ar mažiau nuspėjama filmo baigtis susilpnina filmo ekspresyvumą.

Nepaisant visko, retokai žiūriu tokio pobūdžio filmus, apie kuriuos dar ir blogai atsiliepiama, bet galiu pasakyti, kad tiems, kurie neišlepę ir kine moka užčiuopti gerąsias puses (o filme, bent man, įtampos vis tiek netrūko), juosta turėtų patikti. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie Šmitą" / "About Schmidt"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Apie Šmitą“ (angl. About Schmidt) (2002) tapo neatsitiktiniu mano žiūrimų filmų repertuare. Yra net kelios priežastys. Viena iš jų pagrindinis aktorius Jack Nicholson, o kita – režisierius Alexander Payne, kurio kiekvienas darbas susilaukia kuo puikiausių įvertinimų. Man patinka šis režisierius. Filmą „Nebraska“ pažiūrėjau su malonumu, o štai „Klystkeliai“ apskritai laikau šedevru!

„Apie Šmitą“ vėl galiu laisvai atpažinti režisieriaus braižą – filmo herojus visai neherojiškas, bet išstumtas būti liūdno vaizdo riteriu. Epicentre – žmonos netekęs vyras leidžiasi į dukters vestuves, nemėgsta žento ir apskritai beveik nesišypso, bet keisčiausia yra tai, kad jis rašo dienoraščio tipo laiškus šešiamečiui į Tanzaniją, kuris nemoka nei rašyti, nei skaityti. Čia vėl veriasi begalinė žmogaus vienatvė, kasdienybės ironiškos situacijos, šeimyniniai santykiai – žodžiu, beveik viskas, kas ir kiekviename šio režisieriaus filme, bet vis kitaip, vis skirtingai. 

Nepasakyčiau, kad ši juosta man patiko labiausiai iš režisieriaus repertuaro. Taip, J. Nicholson‘as buvo puikus ir kitoks nei įprastas kine – nusikratęs šėtoniškos šypsenėlės, palikęs spinduliuojančią charizmą už kadro, jis tapo, sakyčiau, visiškai kitoks – melancholiškas, prislėgtas personažas. Labai žaviuosi kiekvienąkart jo būvimu kadre. Todėl visai nenuostabu, kad jis už šį vaidmenį buvo nominuotas „Oskarui“. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie „Amerikietiškų siaubo istorijų“ aktorę Kathy Bates, kuri buvo už žento motinos vaidmenį nominuota kaip geriausia antro plano aktorė. Ji šiame filme 54 metų ir drąsiai švystelėjo be kompleksų nuoga.

Puikūs aktoriai, scenarijus geras – adaptuotas pagal 1996 metais pasirodžiusį romaną. Ar galiu pasakyti, kad tai tiesiog geras filmas? Man asmeniškai, atmetus objektyvumą, buvo sunkiau nei paprastai įsijausti į filmo vyksmą, nesu itin patenkintas pačiu seansu, bet iš objektyviosios pusės – tai tikrai neabejotinai geras filmas. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Andrius Rožickas: ar vertas vedėjo mikrofono?

Sveiki,

Nutariau parašyt šiuo klausimu savo komentarą:

Būtų mano valia, atleisčiau Andrių Rožicką iš TV laidų vedėjų. Suprantu, kad "skaldyti bajerius" tenka nuolat, (tokia dabar televizinė kultūra), tačiau, kai ant scenos užlipa visai kitos kartos ir kitos sceninės kultūros žmogus (kalbu apie N. Paltinienę), šitaip pasityčioti... Apskritai jis pernelyg tiesmukas ir kitose laidose. Gal ir tiko vesti „M.A.M.A.“ apdovanojimus, kur reikia charizmatiško vedėjo, sutramdant išsišokėlius, tokius kaip SEL‘as, bet kuo toliau, tuo labiau A. Rožicko ir apskritai televizinė kultūra atrodo PASITYČIOJIMO kultūra - jeigu tu nesugebi kito pašiepti, tai tu ne tik netinki būti laidų-renginių vedėju, bet apskritai kurti kokį nors nepriklausomo TV kanalo laidą. Charizma ir geras humoro jausmas dabar suprantamas labiau kaip akis draskanti, įžūlumą demonstruojanti ir pasityčiojimus skatinanti išraiška, būtina savybė įsigraužti į pramogų pasaulio vidurius. Bet koks kalbėjimas apie toleranciją apsiverčia ir įžūlumo atstovai ima rėkti: "O kodėl "tolerastai" netoleruoja mūsų įžūlumo, tai kokie jie "tolerastai"? Iki kokio lygio nusigyvenome? 

Aišku, sakysite, kad moralizuoju, nes moralų niekam nebereikia – tebūnie, nereikia, tačiau, kai dar vienas išsišokimas žiniasklaidoje pavadinamas tiesiog „dar vienas puikus skandalas“, nes yra apie ką rašyti, tai tampa norma. Todėl visai nenustebau, kad sukritikavęs A. Rožicką, sulaukiau tokių, kurie pareiškė, kad kaip tik buvo įdomu, kaip jis vedė ir paskatino N. Paltinienę „šnekėti normaliai“, kitaip sakant, būti tokiai, kokia yra dabarties dominuojanti televizinė kultūra, atsisakant senosios estradinės įgytos patirties ir kultūros. Pareiškė, kad juokėsi iš „vargšės“ N. Paltinienės ir A. Rožickas šaunuolis. Tai tik dar kartą įrodo, kad žiūrovams normalu, jog tai vyksta. O po to dejuojame, kodėl mokykloje opi problema tampa patyčios. Pasityčiojimas viešojoje erdvėje nebeskiriamas nuo humoro, todėl turime tai, ką turime.

P. S. "Ne į temą", bet apie tai galėtų kalbėti dvyliktokai per įskaitas.

Jūsų Maištinga Siela