Filmas: "Be stabdžių" / "Tranwreck"

Sveiki,

Komedija „Be stabdžių“ (angl. Trainwreck) (2015), sakyčiau, šiemet yra viena iš geresnių komercinių komedijų. Gal dėl to, kad iš esmės simpatizuoju režisieriui Judd Apatow filmams, ypač man kažkada pasirodė šmaikštus „Sunokusios pamergės“, kai nejučia plyšo žandai ir skaudėjo šonkaulius. „Be stabdžių“ taip pat turi savitų juokelių rinkinį, kuris garantuoja, kad privers šyptelt net didelį skeptiką.

Tikriausiai visiems labiausiai į akis krito, kad pagrindinė aktorė ne Holivudo formos, nors komedijos aktorės apskritai nėra išlietos vienos formos kaip Kinder kiaušiniai. Kol visi raukėsi, kodėl tokia, cituoju, „baisi aktorė parinkta“, aš tyliai apsidžiaugiau, kad režisierius pasirinko būtent tokią, o ne eilinį irisą vyrų ir lesbiečių akims tenkinti. Aktorė Amy Schumer, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų ir atliko pagrindinį vaidmenį. 

Sakytume, komedija kaip komedija, kai kas piktinosi, kad per prasta juosta, nes nėra lėkštesnių juokelių – yra ir lėkštų juokelių, yra ir „apie antrą galą“, yra ir siužetas visai neblogas. Mergina, vaikystėje pamokyta neturėti nuolatinių santykių, atsiduoda „antro galo medžioklei“ ir nebejaučia natūralių santykių stygiaus, kol vieną dieną... Ir toliau viskas lyg ir nuspėjama bei žinoma. Labiausiai kone springau, kai mergina atėjo su raumeninguoju John Cena į kino teatrą žiūrėti filmo „Šunų vedžiotojas“ – neįtikėtinas kadras, kai kine Daniel Radcliffe vedžioja nesuvaldomą šunų būrį. Bet ne tai yra didžiausia staigmena, o tai, kad tokioje komedijoje nusifilmavo Tilda Swinton, kurią esame įpratę labiau matyti „rimtame kine“. Kolega pakuždėjo man į ausį: „Ar čia tikrai ji? Kodėl ji panaši į moterį?“ Taigi. Tokios Tildos Swinton tikrai dar niekur nematėte, kaip ir kiekviename jos filme, ji tiesiog būna visai kitokia...

Sakyčiau, filmas geras, juokingas, šmaikštus, pateisinantis gana geros holivudinės komedijos kanonus, todėl negailėsiu ir balų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Crowded House "Don't Dream It's Over" (Miley Cyrus, Ariana Grande cover)

Sveiki, skaitytojai, 

Dar viena puiki daina iš devinto dešimtmečio „Don‘t Dream, it‘s Over“ (liet. Nebesvajok, viskas baigta), kurią atliko anuomet itin garsi grupė Crowded House. Na, Crowded House – garsi australų roko grupė, pirmą kartą debiutavusi 1985 metais ir gyvavusi iki 1996 metų. Nuo 2006 grupė lyg ir atsikūrusi, tačiau koncertuoja su „petrūkiais“. Kūrinys „Don‘t Dream, it‘s Over“ tikriausiai yra viena žinomiausių ir klausomiausių pasaulyje šios grupės kūrinių, tikra devinto dešimtmečio siela ir dvasia. Tai singlas iš pirmojo debiutinio albumo. Daina pasirodė 1986 metais ir iškart pavergė daugybę klausytojų. Daina ypač buvo populiari Naujojoje Zelandijoje ir Kanadoje – numeris 1, Australijoje – 8, Norvegijoje – 6, Vokietijoje – 13. 

Nors daina nepelnė Grammy, tačiau ji laikui bėgant populiarėjo ir tapo neatsiejama muzikos industrijos dalimi, todėl buvo ne kartą perdainuota įvairių atlikėjų. Šįkart siūlau pasiklausyti originalo ir gyvo garso įrašo su šių dienų garsiomis amerikiečių atlikėjomis Miley Cyrus bei Ariana Grande:

Originali Crowded House versija:

Miley Cyrus ir Ariana Grande versija:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bill Withers "Ain't No Sunshine" (Joe Cocker cover)

Sveiki, muzikos mėgėjai,

Daugybės pasaulyje įvairiausių versijų sulaukusi populiari aštunto dešimtmečio pradžios daina „Ain‘t No Sunshine“, kurią atliko Bill Withers (g. 1938), vis dar nemiršta ir yra itin mėgstama gyvo garso koncertuose kaip daina „staigmena“. Tai tikriausiai labiausiai žinoma šio atlikėjo daina pasaulyje, pagal Rolling Stone sudarytą visų laikų geriausių dainų TOP 500 sąrašą, ji užima 285 vietą. Ne taip ir žemai, tiesa? Daina parašyta 1968 metais, įkvėpta kino, tačiau įrašas pasaulį išvydo tik 1971 metais rugsėjį ir iškart pakilo į gana aukštas topų pozicijas, todėl nieko nuostabaus, kad kūrinys pelnė Grammy apdovanojimą.

Daina priskiriama ankstyvajam R&B stiliui su, sakyčiau, bliuzo priemaišomis ir puikiai tinka apniukusią dieną, klausytis tiesiog malonumui. Tiesiog puikus kūrinys, įsimenantis ir puikiai tinkantis Jūsų skoningam klausomų dainų sąraše. Daina sulaukė per 130 įvairiausių versijų, ją perdainavo tokie atlikėjai kaip Michael Jackson, Maroon 5, Nancy Sinantra, Justin Timberlake ir kiti. Šįkart siūlau paklausyti originalo ir man itin artimos Joe Cocker versijos.

Originali Bill Withers versija:

Joe Cocker versija:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunystė" / "Youth"

Sveiki, skaitytojai,

Egzistencinės nostalgijos pripildyta Paolo Sorrentino drama „Jaunystė“ (angl. Youth) (2015) šiemet tapo tikru „rimtojo kino“ hitu. Tiesą sakant, prieš keletą metų matytas filmas „Didis grožis“ irgi buvo paveikus savo elegantiškais ir didingais gyvenimo vaizdais, tačiau siužetiniu atžvilgiu praktiškai nieko neprisimenu. Absoliučiai nieko. Gal dėl to, kad šis režisierius per „Didį grožį“ atrado įspūdžio ir akimirkos žavesio kino manierą, kuri itin reta didingame kine, todėl tokia įstabi ir kelianti emocijas. Sakytume, tiesiog terapinis kinas apie egzistenciją, panašiai galėtume apibūdinti ir „Jaunystę“, kuri be galo man patiko.

Kažkur prie Alpių, įsikūrusiame prabangiame viešbutyje, glaudžiasi pavargusios pasaulio žvaigždės, neretai jau pensijinio amžiaus, kurie savotiškai ir nostalgiškai aprauda savo gyvenimo metus. Iš tikrųjų tarp senatvės ir jaunystės nėra konflikto, tačiau konfrontacija ryški ir įspūdinga – čia suglebęs dėmėtas kūnas, o šalia stangrių krūtų Mis Pasaulis – kas iš tikrųjų pasikeičia pasaulyje, kai žmogus išdainuoja ir sudiriguoja savo dainas? Ogi nieko, gyvenimas toliau tęsiasi, nes tavo darbą perima jaunesni. Tai savotiškas pasakojimas apie paskutinę gulbės giesmę – kai kas tik ką gavo pripažinimą, kai kas laukia mirties, nes gyvenimas baigiasi, o filmavimo trupė vis galvoja savo filmui paskutinį sakinį, kurį pasako mirštantysis ir nė vienas variantas, atrodo, netinka išreikšti gyvenimo pabaigai, nes gal saulėlydis ir neišreiškiamas? 

Jautrus, poetiškas ir kartu laisvas, pilnas psichologinių niuansų, metaforų ir virpančio garso takelio... Kodėl man atrodo, kad šis filmas man patinka labiau nei „Didis grožis“? Gal dėl to, kad mačiau jį vakar ir jo įspūdžiai dar gyvi? Sunku pasakyti, tačiau turėjau didelį malonumą pajusti, kaip slenka metai ir koks žvilgsnis yra tų žmonių, kurie žvelgia į save pačius, nejausdami, kaip paseno... Bravo aktoriui Michael Claine!

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:  7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kryžiaus kelias" / "Kreuzweg"

Sveiki,

Sunku kažką konkretaus ir esmingo keliais sakiniais pasakyti apie vokiečių filmą, kuris Berlyno kino festivalyje pelnė sidabrinį lokį, „Kryžiaus kelias“ (vokieč. Kreuzweg) (2014). Kuo toliau žiūriu filmus, kurie kritikuoja religiją, tuo labiau atsitraukiu nuo tos kritikos ir visumoje matau, kad religiją taip lengva kritikuoti, iššaukti, parodyti jos tamsiąsias puses. Taip yra dėl to, kad pačių religijų atstovai nėra garsiai linkę pripažinti savo klaidų.

Yra ne vienas ir ne du filmai, kurie vaizduoja mergaičių savotišką kankinimą vardan religinio išganymo. Šis filmas pastatytas pagal Jėzaus Kristaus stacijas t. y. jo kryžiaus nešimo ir prikalimo istorija, tik šįkart savotišką nematomą kryžių neša paauglė, spaudžiama būti atvira ir klusti kunigo bei šiukščiosios motinos. Iš tikrųjų filmas itin menko biudžeto, tačiau jo scenos, kurios nufilmuotos be pertraukų vienu ypu, paveikios emociškai ir dviprasmiškai. Pagrindiniame lygmenyje mes matome buką ir krikščioniškas vertybes paneigiančią šeimos santykių tragediją, o gelmėje mes matome tikėjimo ir religijos savotišką kovą. Ir iš tikrųjų, galima diskutuoti, kas privedė paauglę prie tragedijos? Ar jos vidinis tikėjimas, tas tyras priartėjimas prie Dievo, kai net ligos patale ji leidžiasi liečiama ir guodžiama tik tų, kurie tiki į Dievą? O gal čia tikėjimas nieko dėtas, dėtas religinis šiurkštus auklėjimas ir spaudimas, stokojantis meilės? Filme kur baigiasi religija ir prasideda tikėjimas praktiškai paliekama intuityviam žiūrovui išsiaiškinti, o vienareikšmiško atsakymo nėra. 

Bet kokiu atveju, manau, filmą galima sieti ir su propagandos galia. Tereikia jauną ir mažą žmogų auginti tam tikroje propagandinėje terpėje ir jis taps idėjų užvaldytas, kad net patikės savo misija – argi ne taip dabar patriotiškumas diegiamas Rusijos mokyklose? Su ginklu ir didingos tautos istorijos priminimais. Ar lygiai taip pat ir filmo mergaitė, priveikta spaudimo kančios, patiki pačia tikėjimo galia, nesuvokdama tikrosios tikėjimo galios? Nejučia prisiminiau vėl šokiruojantį ispanų filmą „Kamino“ (2008), kai dukrai į galvą buvo kone su pagaliu kalama iki paskutinio atodūsio, atsiduoti Dievo valiai, o paraidžiui išvertus – motinos troškimui matyti dukrą šventąja. „Kryžiaus kelias“ motina taip pat apsėsta savų troškimų, kurie kruopščiai uždangstyti religinėmis dogmomis, tačiau iš kur tas šiurkštumas ir reiklumas? Iš to paties, sakyčiau, neteisingo religijos „panaudojimo“ tikėjimui stiprinti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela