Knyga: Alessandro Baricco "City"

Alessandro Baricco „City“. – Vilnius: Alma littera, 2002.

Sveiki, skaitytojai,

Jau gerokai apleidau kažkada leistą Alma littera nuostabią knygų serija Dvidešimto aukso amžiau fondas, kurią beveik surinkau, tik perskaityti niekaip nepavyksta, mat vis iššoka naujos knygos, nauji horizontai, nauji pasauliai. Su puikiuoju italų rašytojų Alessandro Baricco susipažinau pirmiausia perskaitęs jo puikų romaną Aistrų pilys, prieš keletą metų – Jūra vandenynas. Po Jūra vandenynas praktiškai neabejojau, kad sugrįšiu prie šio autoriaus, nes jį skaitant apima kažkoks keistas magiškas jausmas, kad rankoje laikai nepaprastą knygą, kuri dreskia egzistencijos siūles ir nuneša tave į paralelinę realybę, kur melancholija tampa tiršta būties sudedamoji dalis. Sunku nusakyti šį jausmą žodžiais, nes tiek, kiek esu skaitęs literatūros, nė vienas autorius nėra tokio kitoniško jausmo suteikęs.

Jo romanas City ilgokai pratūnojo mano namų bibliotekoje, tiesiog keistai laukiau, buvau paveiktas įvairių internetinių komentarų, kad šioji autoriaus knyga kur kas silpnesnė, ne tokia sodri pasakojimu ir kad ją apskritai sunku skaityti. (Štai taip mane veikia visokios internetinės rašliavos ir padrikos replikos – stabdo, paralyžiuoja, neleidžia džiaugtis maloniais atradimais. City neabejotinai yra A. Baricco knyga, parašyta tokiu pat puikiai subrandinto vyno stiliumi). 

City knyga siūlo pasinerti į kelių siužetų pasakojimą. Nors daug kas šioje knygoje akcentuoja vesterną, tačiau kur kas daugiau vietos pasakojime užima istorija apie vaiką genijų Gouldą. Tiesą sakant, kartais atrodo, kad pasakojimas kažkoks bejausmis ir Gouldas neturi jausmų arba yra antiagnostinis veikėjas, nelinkęs į pasaulio analizę, nuobodžiai vaikšto į paskaitas, tačiau nereflektuoja potyrių, kalba trumpais sakiniais ir nė kiek neprimena genijaus. Priešingai – vaikas, kuris negali panešti genijaus etiketės, tarsi pripažinimas tampa našta, priešu, atėmusiu jam vaikystę ir džiaugsmą. Jis nuolat eina prie mokyklos, retkarčiais galvoja apie Nobelį, stebi mokinius, tačiau su jais nedraugauja, pats yra izoliuotas genijaus statuso aptvare ir bendrauja tik su išgalvotais draugais – milžinu Dyzeliu ir nebyliu Pumerangu. A. Baricco sukuria personažo galybę ir gelmę kažką neapčiuopiamai eliminuodamas ir pridėdamas sveiku protu nesuvaldomą aistrą, galgi net talentą būti etikete. Boksininkas Laris trokšta tapti pasaulio čempionu, generolas bendrauja su sūnumi tik telefonu ir keistuolė „auklė“ Šatsi Šel, kuri trokšta leistis su Gouldu į pasaulį geltonų gyvenamuoju autobusiuku, bet nuolat rašo vesterną.

 Rašytojas Alessandro Baricco.

Knygos veikėjai turi begalės aistrų, kaip ir ankstesniuose autoriaus romanuose, jų biografijos išgaunamos per ypatingą jų charakterių žodinę tapybą, akcentuojant jų trūkumus, demoniškas kančias kaip privalumus, poetizuojant, todėl nuolat atrodo, kad Gouldas, Šatsi, Laris, generolas, futbolo treneris ir vesterno veikėjai balansuoja ant beprotybės slenksčio. Įdomu ir tai, kad jie beviltiškai pakantūs vienas kitų beprotybėms ir aistroms, silpnybėms, todėl jų „draugystė“ ir dialogai, kurių romane gana daug, atšlieja veikėjus kaip atskirus kosminius darinius, tarp jų nuolatos veriasi beviltiška praraja, nutrūkę žmogiškieji ryšiai, kitaip sakant, kiekvienas veikėjas kovoja su savo gyvenimu, todėl tampa uždari citadelėje, uždarame savo vidiniame mieste. Iš esmės ši veikėjų pozicija siejasi ir su knygos pavadinimu „Miestas“, veikėjai yra savo lūkesčių ir beprotybės vergai, tačiau ir pati romano struktūra, pereinantys atskiri siužetiniai pasakojimai komponuojami kaip atskiri kvartalai.

Šioje knygoje taip pat neprarandamas melancholijos natos. Apskritai melancholija A. Baricco romane tampa žodžių muzika. Tai vienas iš tų rašytojų, kuriam be galo svarbi sakinių ir minčių vibracijos dermė, kuri išsiplečia į daugiasluoksnį pasakojimą, ir kuris primena ilgą muzikinį kūrinį. Autorius turi absoliučią pasakojimo klausą ir gebėjimą pasakoti, to nesunaikina net Ingos Tuliševskaitės vertimas į lietuvių kalbą. Sunkoka palyginti pasakojimą su Jūra vandenynas, tačiau įtariu, kad būtent toji knyga mūsų skaitytojams turėtų patikti labiausiai, kadangi City visgi kiek kitoks pasakojimas, jis uždaro veikėjus, todėl mėgautis tenka ne jų sodriais charakteriais, tačiau jų beprotybe ir A. Baricco pasakojimo konstrukcija. Vesternas papasakotas magiško realizmo principu – dykumos apleistas miestelis, kuriame 34 metus neteka laikas, primena vaiduoklių miestą, tačiau toks tas vesternas, jame visada turi nuaidėti lemtingas šūvis, šūvis nuaidi ir rašantiems šį romaną. City yra kūrinys siūlantis dar ir kūrinį savyje, šios pasakojimo gijos tik iš pažiūros neturi nieko bendra, tačiau netrukus įsitikinama, kad dar ir kaip turi – analogiška vesterno ir pamišėlių mąstysenos konstrukcija leidžia išgaubti logiškus veikėjų veiksmus ir pasaulio suvokimą, todėl pats knygos smagumas yra iš nuotolio žiūrėti ir stebėti veikėjų žaidimą, kaip ne veikėjai valdo savo likimą, bet užprogramuota tam tikri teksto, šiuo atveju miesto, kaip dieviškosios matricos programa.

Šiaip ar taip City nuostabus romanas. Gal ne pats mėgstamiausias, tačiau patyriau ir vėl nuostabią A. Baricco gebėjimą pasakoti istoriją taip, lyg ji būtų vienintelė ir paskutinė šioje Žemėje. 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Kaip išsisukti įvykdžius žmogžudystę" / "How Get to Away with Murder" (2 sezonas)

Sveiki, skaitytojai, 

Kartais galima netgi pasibaisėti, kaip Analisa tvarko reikalus teismo salėje. Veikiau ne advokatė, bet akrobatė. Galbūt tai ir paskatino nedelsiant po pirmojo sezono greitai sužiūrėti ir antrąjį sezoną „Kaip išsisukti įvykdžius žmogžudystę“ (angl. How Get to Away with murder). Tiesą sakant, buvo įdomu pažiūrėti kur link pasuks serialo kūrėjai, kai pirmasis sezonas rėmėsi studentų kruopščiai slepiama įvykdyta žmogžudyste ir, regis, jau viskas išaiškėjo ir visiems daugiau ar mažiau tapo viskas aišku, tačiau antrasis sezonas sako, kad nė velnio!

Manipuliacijos, gudrybės, išsisukinėjimai, melagystės ir kas tik norite! Šiame sezone rasite tiek pat, kiek anksčiau, o gal net ir dar daugiau. Kaip galbūt ir buvo galima numanyti, šiame sezone daugiau dėmesio skiriama pačių studentų, ypač Veiso, praeičiai ir tai rimtai priežasčiai, kodėl Analisa prisiėmė jį globoti. Nuo pat pirmųjų serijų mus labiau įtraukia į teismų procesą ir iš tikrųjų lyg ir truputį erzinančiai ima žaisti pirmojo sezono principais: rodoma žmogžudystė – šįkart nužudoma pati Analisa ir chronometras įvykių grandinei įjungiamas atvirkštinis. Tos pačios žaidimo taisyklės, tik kita žmogžudystė, o šalia dar sprendžiamos pavienės bylos. Lyg ir šiek tiek nuvilia, kadangi tikimasi visai naujų triukų ir sumanymų, tačiau greitai įvykiams bėgant, paaiškėja ir dar kitos ryškios siužetinės linijos, ypač apie Analisos praeitį.

 Pagrindiniai veikėjai.

 Asmenutė repeticijų metu.

 Nauji personažai.

 Frenkas šį sezoną nustebins.

 Aktorė Famke Janssen šio sezono kviestinė žvaigždė.

 Pamatysime Analisą (aktr. Viola Davis) tokią, kokios nesitikėjote.

Serialas vis tiek puikiai konstruojamas pramoginiu būdu, priverčiant toliau laukti žiūrovo kitos serijos ir laukti nuolankiai, forumuose dairantis bent menkiausių užuominų, kas galėtų įvykti toliau, tačiau tuo pačiu, bent jau man, pasigendama kažkokios gelmės. Nieko nesakau apie Analisos vaidmenį – jis iš pagrindų geriausias visame seriale ir aktorė Viola Davis vėl apipilta apdovanojimais ir nominacijomis, tačiau kai kurie personažai atkišami paviršutiniškai, atrodo, karkasiniai, kaip neišlukštenti saldainiai blizgiame popieriuje, lyg trūktų emocinės gelmės, kažkokių atviresnių kortų, lyg jie tik būtų funkcionalūs paveikslėliai įvykių grandinėje – ne daugiau. Vienas iš tokių personažų ilgą laiką atrodė Frenkas, Anallisos darbuotojas, kaip ir, beje, Bonė, tačiau antrojo sezono pabaigoje Frenkui lyg ir suteikiamas gyvastingumas, pagaliau kūrėjai ima dėlioti žmogiškus akcentus ant iki šiol tik karkasais buvusių personažų.

Šiame sezone taip pat atsiranda ir naujų veikėjų bei aktorių. Toks nežinomas faktas, kaip antai, kad Analisa turėjo lesbietiškų santykių su dar viena advokate, kuri privalo iškuopti jos, atleiskite, šūdą, nes myli ją. Šis naujų personažų ir senų nebefunkcionalių, kaip Rebeka, pasitraukimas, rodo, kad kūrėjai ir trečiajame sezone bandys prisikviesti žiauriai garsų aktorių, kuris būtų sezono kviestine žvaigžde ir atliktų nuolatinį žiūrovų pritraukimą prie serialo darbą. Už tai nepykstama, taip daro visų serialo kūrėjai. Tai netgi įdomu ir pasiteisina ne tik strategiškai, bet ir prisideda prie serialo kokybės.

Antrąjį sezoną vertinu gana gerai, jis išties buvo sėkmingas, įtraukiantis, stebinantis, nors kartu jau atpažįstami kūrėjų manevrai, kurie tikriausiai pasirodys ir trečiajame sezone, jeigu, žinoma, kūrėjai turės drąsos sukurti naują pasakojimo struktūrą, nes kitaip, bent jau man, serialas iš esmės pradės atsibosti, todėl tikiuosi, kad ateinantį rudenį sulauksime išties naujomis žaidimo taisyklėmis grįsto sezono.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas 2" / "The Conjuring 2"

Sveiki,

Holivude siaubo kinas dar nemirė, bent jau taip galėjai pasakyti 2013 metais pristatytoje siaubo juostoje „Išvarymas“. Praėjo kone trys metais ir kūrėjai pristatė antrąją dalį gana aiškiu pavadinimu „Išvarymas 2“ (angl. The Conjuring 2) (2016), kuris dar kartą kviečia pažvelgti į realių istorijų transformacijas kine. Tiesą sakant, jau darosi nuobodu, kai vos ne kiekvienas siaubo filmas remiasi realiais įvykiais, tačiau akivaizdu, kad antroji šio filmo dalis kruopščiai analizavo kiekvieną aštunto dešimtmečio įvykį, nutikusį D. Britanijoje.

Tiesą sakant, patiko. Tikrai. Filmas beveik pustrečios valandos, tačiau kažkaip sugrąžina tikėjimą siaubo kinu Holivude. Puikus aktorių duetas Vera Farmiga ir Patrick Wilson vėl imasi tyrimo ir atskrenda į Britaniją, kad išsiaiškintų, kas nutiko daugiavaikės motinos name, kad šie ramiai negali miegoti. Filmo struktūra lyg ir visai paprasta, primena vidutiniškus ir gal net visai prastus siaubo filmus, tačiau šis pasakojimas labiau remiasi ne į novatoriškus ieškojimais, kiek į siaubo klasiką. Filmas siaubo filmo grynuolis, čia nesistengiama įnešti kitų žanrų, kurti siaubo trilerio, tačiau kūrėjams pavyko sukurti svarbiausią – įtikinamą atmosferą, sukonstruoti žaismingai apgaulingą scenarijų, nors įvykių tėkmė atpažįstama, tačiau daug ką nulemia gana gera režisūra.

Po filmo seanso beveik neabejoju, kad po kelerių metų sulauksime dar vienos šios serijos siaubo filmo dalies. Tai gana rizikinga, nes nustekenti pirmtakus gana lengva. Šįkart padaryta išimtis, nes kam patiko pirmoji „Išvarymo“ dalis, tas neturėtų nusivilti ir šia. Tiesą sakant, filmai beveik lygiaverčiai ir nėra ko čia pernelyg galvoti, jeigu esate šio žanro užkietėjęs mėgėjas, tai „Išvarymas 2“ gali tapti jūsų puota, tad siūlau nepraleisti šio filmo. Mane jis įtikino ir patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela