Filmas: "Bevardžiai" / "Sin Nombre"

Sveiki,

Kuo daugiau žiūriu socialinių dramų apie trečiąsias šalis, ypač apie Lotynų Ameriką, tuo mažiau mane jaudina jų likimai, bent jau taip pagalvojau, žiūrėdamas filmą „Bevardžiai“ (ispan. Sin Nombre) (2009), kuris buvo itin gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Tai jau antroji režisieriaus Cary Joji Fukunaga matyta drama. Jo filmas apie Afrikos sukilėlius „Nežinomos šalies žvėrys“ (2015) padarė ypač gerą įspūdį ir rekomenduoju visiems be jokios sąžinės graužaties.

Visgi jo filmas „Bevardžiai“ yra kiek silpnesnis filmas, nors jo problema taip socialiai labai sudėtinga. Jeigu „Nežinomos šalies žvėrys“ filme matėme vaikus lakstančius ir šaudančius su automatais, tai „Bevardžiuose“ irgi galima išvysti kažką panašaus. Gvatemalos gyventojai bando emigruoti dėl sunkių socialinių sąlygų į Meksiką ir iš ten nusigauti į JAV-as, tačiau jų planams ir viltims lemta žlugti dar filmui nepasibaigus. Gvatemalos didmiesčio prieangiuose vyrai grupuojasi į brutalias gaujas, „įšventina“ vaikus į vyrus ir jiems suteikia smurtautojo statusą... Tiesą sakant, sunku mums vakariečiams suvokti, tačiau politinė sistema socialiniuose trečiųjų šalių sluoksniuose gana niūri ir pavojinga. Šiame filme dvi siužetinės linijos susikerta, sukryžmindami dviejų jaunuolių likimus, paženklintus skurdo ir brutalumo.

Tiesą sakant, filmą lyg ir norėtųsi kaltinti socialiniu angažuotumu, tačiau realiai šio filmo funkcija ir yra iškelti šią trečiųjų šalių problemą į viešumą. Režisierius moka dirbti su neapmokytais aktoriais – tą parodė ir kitas jo darbas. Jis nevengia aštraus bergždžio smurto, kuris tampa dalies žmonijos ydų dalimi. Tokie filmai kaip „Bevardžiai“ dar kartą parodo, kokioje nuostabiai taikingoje šalyje mes gyvename, kad ir kaip vargingai gyventume, tokių problemų, kokias turi Gvatemala, mes visgi neturime. Filmas neilgas, vos pusantros valandos, bet tai puiki galimybė susipažinti su skurdo „liga“ ir jos keliamais padariniais. Filmas tikrai stiprus ir problemiškas, patiks, jeigu patiko brazilų juosta „Dievo miestas“ (2002), taip pat „Metro Manila“ ir kt.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Informatorius" / "The Insider"

Sveiki, skaitytojai, 

Dievaži, šis filmas mano seife prarūgo daugiau nei tris metus ir niekaip iki jo nenusikasdavau, tačiau kažkaip, atrodo, atsirado noro vėl į eterį susigrąžinti aktorių Russell Crowe. Filmas „Informatorius“ (angl. The Insider) (1999), pasirodo, nėra jau toks lengvas ir paprastas filmas, kokį tikėjausi išvysti. Įdomu ir tai, kad filmas buvo nominuotas net 7 „Oskarams“, tačiau nepelnė nė vieno.

Na, filmas nė kiek nesenstelėjęs, o biografinė drama su trilerio elementais pasakoja apie realų asmenį – chemijos daktarą, kuris ilgą laiką dirbęs itin stambioje įmonėje, kuri nuodija savo tabako produkcija žmoniją, nusprendžia iškelti į viešumą nikotino poveikį organizmui. Iš esmės man asmeniškai filmas priminė apskritai tas didžiąsias Amerikos su įvairiomis institucijomis susijusiomis bylas, pvz., filmas „Didžioji skola“ (2015) ar ta pati drama, kuri šiemet pelnė „Oskarą“ „Sensacija“ (2015). 

Kodėl filmas nėra toks paprastas? Gal dėl to, kad pradžia buvo itin sunkiai „įsivažiuojanti“. Kažkodėl scenarijus brėžia platų biografinį kontekstą, ypač šeimos santykius ir didžiulį korporacijos spaudimą. Iš esmės labai sunku įsivažiuoti, nes 40 pirmųjų minučių tėra piešiama pati situacija, įtampa tikroji prasideda persiritus per pirmąjį žiūrėjimo valandą, todėl nekantresnis žiūrovas, kuris trokšta, kad būtų „prijaukintas“ per pirmąsias 10 minučių – nesitikėkite nieko panašaus. Buvo ir man mintis kilusi, gal neverta žiūrėti, tačiau „iškentėjau“ ir bendrame kontekste galiu pasakyti, kad filmas geras. Labiausiai išryškėja noras susitelkti į įvykius, o ne norą sudirginti žiūrovą. Tiesa aukščiau komercinio kino, todėl filmas tuo ir geras. Geras jis dėl ir nuostabaus aktorių dueto – Al Pacino išvis mane nustebino ir jau nebe pirmą kartą. Gera režisūra, dėmesys istorijos teisingam atskleidimui ir šeimos įtampai leidžia mėgautis lėtu ir skvarbiu filmu. Man patiko, nors ir pareikalavo kantrybės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis Mao šokėjas" / "Mao's Last Dancer"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Ar Jums Kinija patraukli šalis? Tikriausiai kur kas labiau nei Šiaurės Korėja, tačiau jos politinė santvarka labai jau nepriimtina vakariečiams. Filme „Paskutinis Mao šokėjas“ (angl. Mao‘s Last Dancer) (2009) galima puikiai susipažinti su komunistine manipuliuojančia valdžia nuostabiojoje Kinijoje. Žinoma, dabar politika yra kiek pasikeitusi, tačiau kalbėdami apie aštunto ir devinto dešimtmečio sandūrą, kai Kinijos politinė santvarka ypatingai rūpinosi savo piliečių plaunamomis smegenimis, panašiai taip, kas dedasi Šiaurės Korėjoje, galima šiek tiek ir nustebti.

„Paskutinis Mao šokėjas“ toli gražu ne apie politiką filmas, nors šis kontekstas gana ryškus. Istorija pasakoja apie realiai egzistavusį talentingą Kinijos primarijų, baleto meistrą Li As An Adult, kuris dėl savo puikių fizinių duomenų ir talento šokti buvo išsiųstas trumpam į JAV sudėtingais Kinijos politikos laikais. Iš esmės filmas centruojasi į dvi problemas: žmogaus vidinės valios pastangas tobulėti ir būti geriausiu, perlipant menkinimo barjerą bei politinių ideologijų įsikišimą į meno pasaulį. Iš esmės filmas gana lengvais potėpiais papasakoja biografinę istoriją ir baleto scenos meisterio kelią į šlovę nuo purvino kaimelio iki didžiulių aplodismentų Hiustone.

Filmas išties neblogas, tačiau visgi pasirinktas lengvas holivudinis stilius viską romantizuoti, poetizuoti, todėl nesitikėkite itin griežtų istorijos vingių ir dramų. Net šiek tiek nustebau, kad visi pavojai, vaizduojami filme, tarsi su oro pagalvėmis – filmo veikėjas niekur nesudūžta tarsi būtų tikras herojus. Netgi tėvai išliko Kinijos pareigūnų nepaliesti, nors konsulatas ir bandė daryti manipuliacinį spaudimą. Dėl ko šis filmas gali būti įdomus? Dėl paties baleto, požiūrio į meną sudėtingais Kinijos politikos metais ir, žinoma, dėl meninių šokių „virtuvės“. Nors daug kas pritempta iki saldumo, tačiau dėl karštų politinių sprendimų ir nepatogumo filmas išsibalansuoja ir tampa gana nebloga istorija tiek vidutiniam, tiek gurmaniškam žiūrovui, o finalas – gali netgi sujaudinti. Gražus, meniškas, lengvas filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.4 

Jūsų Maištinga Siela