Knyga: Lauren Groff "Moiros ir Furijos"

Lauren Groff. „Moiros ir Furijos“. – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, 

Baltų lankų leidykla paskutiniu metu stebina labai geromis knygomis – tik spėk jas suskaityti. Žinoma, tam laiko viskam neužteks, tačiau grietinėlę nuo verstinės literatūros padangės nugriebti vis dėlto verta. Verta prie šio šios grietinėlės priskirti amerikiečių autorės Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos (angl. Fates and Furies), kuri tapo amazon.com puslapio sensacija bei Baraco Obamos mėgstamiausia 2015 metų knyga. Jeigu ne šie du komerciniai kūrinio sėkmės rodikliai, kažin, ar šiandien šį romaną turėtume lietuvių kalba. 

Nuomonių apie šį kūrinį prisiskaičiau, kaip ir daugelis besidominčių knygomis prieš skaitymą, pačių įvairiausių. Būta tokių, kurie tikėjosi gardaus ir sodraus pasakojimo, o patyrė nusivylimą. Būta ir tokių, kurie šią knygą surijo ir iškėlė nykščius į viršų. Viena iš tokių – mano facebook dra,ugė Beata Tiškevič. Na, o pas mane knyga lentynoje pratrūnijo kone pusmetį, laukdama eilės, kada pateks į rankas. Ir vos pradėjęs, prisiminiau viena britų garsaus rašytojo Julian Barnes interviu, kuris peikia europiečių literatūrą ir kaip geros šiuolaikinės literatūros židinį nurodė amerikiečių romaną. Pagalvojau, kad vargiai galėčiau įvardyti gerąsias amerikiečių šiuolaikinės prozos savybes, nes retas autorius, kuris pasiekia mano rankas iš šios šalies, gal dėl to, kad verčiame labiau populiariąją šios šalies literatūrą, įvairias ekranizacijų kūrinius, kurios tokios nudilusios, kad net nebesinori ne tik žiūrėti į lentynas, bet ir apskritai jų skaityti. Štai Moiros ir Furijos, regis, bus vienas iš tų mano kalvėje retų pavyzdžių, kuris yra geras ir tvirtas (amerikietiškas?) pasakojimas apie poros santykius, kurie toli gražu neprimena Cosmopolitan kvailų straipsnių. 

Rodos, apie paprastus ir kasdienius dalykus prirašyta stirtos knygų ir kasmet jų nemažėja. Moiros ir Furijos be jokios abejonės, jeigu jums ir nepatiks, kūrinys parašytas talentingai. Antikinį pavadinimą turinti knyga orientuojasi daugiau ar mažiau į tai, kas amžina literatūroje, šiuo atveju į patį gyvenimą. Kuo žmogus nugyvena? Kaip žinia, Moiros – likimo deivės, o Furijos – keršto ir beprotybės, kurios šioje knygoje tampa metaforomis ir tam tikromis gyvenimo žiūros bei būdo simboliais. Knyga struktūriškai skyla į dvi pasakojimo versijas – tokia kompozicija tikrai ne novatoriška, tačiau šiame romane pasiteisinanti. Pirmoji romano pusė (Moiros) skiriama Lancelotui, dar kitaip vadinamam Lotui, kurio gyvenimo istorija papasakojama iki knygos vidurio. Branda, seksualumas, narkotikai, vakarėliai, karjeros siekimas, mylima moteris, problemos su motina ir turtais, skurdas ir vaikų troškimas – visa tai, kuo iš esmės gyvena kiekvienas vidutinis amerikietis. Didybės manija sergantis herojus Lotas veda ir (kas ir buvo keisčiausia) gyvena ištikimą žmonai Matildai gyvenimą. Tiesą sakant, gyvenimo poslinkiai, perėjimas iš vaikystės į brandą kiek priminė paties J. Barnes Pabaigos jausmą, bet neapsigaukite, kūrinio skleidžiama energetika sunkiai su kuo sulyginama. Ir turime Loto antipodą – jo žmoną Matildą, pilną keistų paslapčių ir nutylėjimų. Pirmosios knygos dalį Matilda apskritai kaip mitinė būtybė ir tuose nutylėjimuose jos paveikslas skaitytojo vaizduotėje auga į kažin kokios monstrės, kuri tuoj atsivers antrojoje knygos dalyje, tačiau Lauren Groff iš to trilerio ar misticizmo nekuria, ji ir antrojoje knygos dalyje išlieka skrupulingai realistiška ir pagrindžia kiekvieną veikėjo mintį, veiksmą ir ištartą žodį.

 Rašytoja Lauren Groff.

Tiesą sakant, Moiras perskaičiau per vieną dieną ir pirmoji knygos dalies (priešingai nei daugeliui skaitytojų) patiko labiau. Gal apskritai vyrams pirmoji dalis labiau ir patinka? Kol kas girdėjau beveik vien tik moterų komentarus apie šią knygą, kurios tvirtino, kad antroji knygos dalis kur kas įdomesnė. Tačiau akivaizdu, kad povandeninė šalta santykių srovė jau pirmojoje dalyje kelia klaikiai subtilų fantastinį jaudulį: o ką slepia iš tikrųjų Matilda? Gal viskas pasakojama iš vyriškos perspektyvos tėra tik iliuzija ir Lotas iš tikrųjų beprotis, psichologinis smurtautojas, o Matilda neturi jokio kiti pasirinkimo? Antroji dalis tiesiog atverčia kortas ir pasakojama apie Matildos praeitį ir jau pasitraukus Lotui... Menišką antikinio pasaulio simboliką sutvirtina ir Loto rašomos pjesės, kurios sulaukia visuotinio pripažinimo, tampa dar ir karkasine paties Loto gyvenimo simbolių ir santykių išraiška, o pačiam Lauren Groff romanui suteikia meninio kūrinio gylio įspūdį ir tampa kartu pateiktu šablonu-forma, kaip galima interpretuoti Loto ir Matildos santykius antikiniu požiūriu.

Kai kas skundėsi, kad pernelyg knyga primena amerikietiškus prastus filmus apie jaunimėlį, kuris svaiginasi. Tai tik knygos fragmento apmatai, iš esmės šios knygos stiprioji pusė yra tvirtas epinis pasakojimas, kuriame apstu jaučiamų nutylėjimų apie santuoką. Tas nutylėjimas dirgina skaitytoją ir atrodo, kad rašytoja tuoj pratrūks, pateiks kokį nors itin netikėtą siužetinį vingį ir šitaip tradiciškai nustebins skaitytoją, tačiau L. Groff saugiai išvažiuoja per pagundas kurti pribloškiančius siužetus ir lyg Moira suvaldo tekstu veikėjų likimus, palikdama paslaptį, už teksto besidriekiančias ir neįvardijamas skaitytojo nuojautas. 

Įdomūs ir be išskirtinių gebėjimų veikėjų personažų charakteristikos. Biseksualusis Lotas visgi visą gyvenimą tampa ištikimu, nuolankioji Matilda bėga nuo savo praeities. Rodos, dar studijų metais Lotas susidomėjęs literatūra sužino tokią mintį, kad komedija ir tragedija niekuo nesiskiria, skiriasi tik perspektyva. Galiausiai Lotas savo gyvenimu iliustruoja, kad laimingą santuoką, o galiausiai ir visą laimingą arba nelaimingą gyvenimą vainikuoja ne asmeninės pergalės, bet požiūris į savo gyvenimą. 

Skaitydamas kūrinį, nepalioviau sukęs vaizduotoje filmo ir galvojęs, tai kas tokius skirtingus žmones, kaip Lotą ir Matildą išlaikė kartu ilgiau nei dvidešimt metų? Kodėl tereikėjo vienos varganos paslapties iš praeities, kad šioji santuoka subyrėtų? Kur ta riba tarp pasitikėjimo ir pasitikėjimo mito? Taigi vėlgi yra tik perspektyva, pasirinkimas, požiūris. Galiausiai knyga įrodo, kad santuoka nėra namas ar medis, tai yra susitarimo sąjunga ir jeigu vienas spausdamas kitam ranką laiko už nugaros sukryžiavęs pirštus, vargu, ar toji sąjunga bus vaisinga. Nors vėlgi, tai gali būti tik perspektyva.

Moiros ir Furijos – puiki knyga, pajutau visą skaitymo malonumą, kokį tik gali suteikti šiuolaikinė verstinė literatūra. Galima iš dalies sakyti, kad knyga feministinė, bet jame yra atsvara ir vyro pasauliui, jame viskas taip tipiškai amerikietiškai, bet kartu viskas taip nesuderinama, tarsi prie to idealaus bevaikio gyvenimo visada kristu didelis ir tamsus šešėlis. Knyga – tai vienas didelis receptas, kurio realybėje neatkartosi, todėl belieka tik pasimėgauti svetimais likimais ir bandyti įspėti, kokią santuokos pusę regi mūsų pačių sutuoktiniai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėnesiena" / "Moonlight"

Sveiki, skaitytojai,

Netrukus „Kino pavasaris“ pristatys gausybę puikiausių ir naujausių kino filmų, o aš savo ruoštu tęsdamas „Oskarų“ filmų nominantų peržiūras, ryžausi pažiūrėti festivalių favoritu laikomą Barry Jenkins filmą „Mėnesiena“ (angl. Moonlight) (2016), kurio debiutinis ilgametražis filmas tapo tikra sensacija. Pernai liaupsinta lesbiečių drama „Kerol“ taip pat pasiekė didžiules aukštumas, todėl šiemet analogiškai merginas keičia vieno homoseksualo iš juodaodžių kvartalo gyvenimo istorija ir tenka pripažinti, kad šis filmas siužetiškai kur kas įdomesnis ir stipresnis už pernykštį „Kerol“.

Jeigu „Kerol“ blizgėjo prabanga, elegancija, tačiau istorija buvo mirtinai užboksuota teatrališkumu ir sintetinėmis, neįtikinamomis scenomis – atleiskite gerbėjai, – tai „Mėnesienoje“ mes matome nuo pat pradžių ryškiai apibrėžtas socialines, kultūrines ir etnines ribas. Berniuko motina narkomanė, patyčios mokykloje, muštynės, vienatvės ir nesaugumo jausmas įsismelkia į pagrindinio herojaus sielą ir galiausiai tos kasdienės jausenos nulemia visą vaikino likimą. Nerasite čia nei trilerio, nei itin prabangių scenų, nei perdėtos erotikos, tačiau įtikina veikėjų vaidyba, socialinio dugno vaizdavimas, veikėjų tarpusavio santykiai, jų dialogai, juodaodžių kvartalo kultūriniai niuansai. Nelengva LGBT drama tikriausiai taps geriausiu 2016 metais šia tema sukurtų filmų. 

Tiesa, nesu tikras, ar man patiko pati pasakojimo struktūra. Nors anotacijoje sakoma, kad filmas aprėpia visą gyvenimą, tačiau tai melas. Filmas sukarpytas į triptiką: vaikystė, paauglystė ir branda. Tikėjausi tirštesnės istorijos ir konstrukto, tačiau režisieriui rūpėjo ne maniera ir ne apkrovimas, tačiau dėmesys jausmui per gana minimaliai vaizduojamas veikėjo Juan svarbius gyvenimo momentus. Režisieriui scenose pavyko pavaizduoti daug įtampos, kuri, rodos, gimsta iš natūralaus veikėjų vienas prieš kitą nepatogumo jausmo, rodos, netgi tuoj pradės smurtauti, keršyti, bet regis šiuo atveju meilė ir gėris laimi, netgi toje pragariškoje vaikystėje. Nesu tikras, ar filmas visiems patiks, ir visai ne dėl LGBT tematikos, bet dėl akivaizdžių kadrų, natūralių gyvenimo slinkčių. Tai kino juosta mėgstantiems ne tiek įmantrias gelmes, kiek tą tyliai neištartą žodį ir tiesiog būvimą kadre, kai žvilgsnis pasako daugiau nei žodis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 99/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - "Love" [lyrics]

Sveiki,

Aš Jums pasakysiu taip: Lana Del Rey yra tikras fenomenas! Nors taip dar ir nespėjau prisijaukinti nei vienos dainos iš paskutiniojo jos albumo „Honymoon“, o jau išėjo būsimojo penktojo atlikėjos studijinio albumo singlas labai kukliu pavadinimu „Love“, kuris beregint man patiko. Kas gana retai būna – iš pirmo pasiklausymo! Daina išties puiki ir, regis, albumas nusimato būti labai geras, todėl nekantrauju papildyti savo vinilų kolekciją dar vienu puikių dainų albumu.

Na, o daina „Love“ ir toliau leidžia užtikrintai manyti, kad Lana del Rey išliks ištikima šešto ir septinto dešimtmečių dainų nostalgijoms, lėtai ir šiek tiek depresinių spalvų turinčiai muzikai, nors dainoje „Love“ ir nebejuntamas tas desperatiškas mirties ir susinaikinimo troškulys, kurį girdėjome tekstuose iš albumo „Born to die“, bet tai tikriausiai susiję ir su pačios atlikėjos asmeninio gyvenimo pokyčiais. Puikus vaizdo klipas kažkiek man priminė Coldplay danos „Up and Up“ vaizdo klipą, tačiau šis skleidžia būtent dainos aurą ir dar labiau sustiprina svaigulingą hipių meilės ir laisvės erą. Pasiklausykite ir pasižiūrėkite patys:

Žodžiai / Lyrics

Look at you kids with your vintage music
Comin' through satellites while cruisin'
You're part of the past, but now you're the future
Signals crossing can get confusing

It's enough just to make you feel crazy, crazy, crazy
Sometimes, it's enough just to make you feel crazy

You get ready, you get all dressed up
To go nowhere in particular
Back to work or the coffee shop
Doesn't matter cause it's enough
To be young and in love
To be young and in love

Look at you kids, you know you're the coolest
The world is yours and you can't refuse it
Seen so much, you could get the blues
But that don't mean that you should abuse it

Though it's enough just to make you go crazy, crazy, crazy
I know, it's enough just to make you go crazy, crazy, crazy

But you get ready, you get all dressed up
To go nowhere in particular
Back to work or the coffee shop
It don't matter because it's enough
To be young and in love
To be young and in love

Don't worry, baby
Don't worry, baby

And it's enough just to make me go crazy, crazy, crazy
It's enough just to make me go crazy, crazy, crazy

I get ready, I get all dressed up
To go nowhere in particular
It doesn't matter if I'm not enough
For the future or the things to come
'Cause I'm young and in love
I'm young and in love

Don't worry, baby
Don't worry, baby
Don't worry, baby

Jūsų Maištinga Siela