Aktualijos: Pasidžiaukime pesimistais

Sveiki,

„O kur pas tave optimizmas? Ko čia taip pesimistiškai, a?“ – klausia manęs skaitytojai. Ką turėčiau atsakyti? Gal dėl to, kad neturiu nieko džiugaus brūkštelti, nes viskas atrodo per banalu? Neskrajoju kosmose, nerūkau žolės, neaplanko įspūdingos mintys, o žodžių vis mažiau, kurie taptų reikšmingi ir svarbūs pasakyti kitiems, nes juk tiek išminčių ant kiekvieno kampo, kad ar bereikia dar kažko super pozityvaus, kai kiekvienas po dvasinę tobulėjimo knygą gali parašyti, perrašyti savaip ar bent jau parekomenduoti: „Ar tau viskas gerai? Gal paskaityk „Taikoje su Visata“, žinai, superinė knyga, tiesiog gydo!“. Tik kodėl nė viena neišgydė? Išplėtė pasaulį, padarė jį sudėtingesnį, tačiau neišgydė, nes... Dievaži, patvirtino seną banalią tiesą – laimingi būna tik kvailiai. Kuo daugiau žinau, tuo mažiau jaučiuosi užtikrintas ir laimingas, nes mintys, kaip žinia, gramzdina, mažiną trintį su išorinėmis linksmybėmis ir banalybėmis.

„Bet tai kodėl tokius liurlini liūdnus postus?“ – klausia skaitytoja. Nes tikriausiai pavydžiu laimingiems kvailiams. Nes neperskaičiau laimingo vadovo patarimų knygos, nemedytavau Balio saloje, spiegiant turistų vaikams, nepatyriau nušvytimo. Kitą vertus, kodėl viskas turi būti įkvėpta ir pakylėta? Kodėl žmogus neturi teisės tiesiog būti kartais surūgęs, nelaimingas ir piktas? Beje, juk neigiamų emocijų išlaisvinimas irgi pozityvus žingsnis, kodėl pozityvistai to nebeįžvelgia?

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kovo 8-oji, Kino pavasaris, #Metoo ir vienas procentas, kuris naikina arba gelbsti pasaulį

Sveiki,

Šiandien jau kalendorinis pavasaris. Šiųmetės tulpės genėjamos tam, kad išspaust iš moters šypseną, parodyti meilę ir dėmesį. Norėtųsi parašyti (kaip, beje, pernai rašiau), kad nesveikinu moterų su sovietinės ideologijos švente, kaip niekada negaunu jokių sveikinimų su vyrų ir karininkų diena. Tiesiog nemėgstu tokio stereotipinio skirstymo, kai kiekvienas turi suvaidinti „vyrišką“ ir „moterišką“ vaidmenį, o iš tikrųjų visi esame individualybės.

Šiandien pavasaris ir kasmet tyrinėju „Kino pavasario“ repertuarą. Kaip ir kasmet matau, kad bilietai vėl pabrango, o mano pajamos išliko tokios pat. Vakar girdėjau, kad produktai nuo euro įvedimo statistiškai pabrango „tik“ vieną procentą, tik kodėl man atrodo, kad ta statistika paviršutiniška ir melaginga? Kaip ir daugelis socialinių statistinių duomenų. Kodėl mėgstami saldainiai, kainavę 8 litus už kilogramą, dabar kainuoja septynis eurus, o grietinės indelis beveik pasivijo litą kainos atžvilgiu, o mano pajamos tokios mirtinai stabilios, bet visi tik ir kalba apie jų augimą, tačiau kažkodėl mokesčius sumokame tik dar daugiau ir lieka tik tas truputis, kuris praktiškai nieko nereiškia – katino ašaros. Ir viskas vis tiek pabrango „tik“ vieną procentą nuo euro įvedimo.

Kitąmet vėl „žudysime“ tulpes ir sakysime, kad mylime moteris. Ir vis tiek didžioji dauguma jausimės vieniši, pajamos bus nepajudinamos iš vietos, vėl Lietuvoje išnyks koks vidutinis miestas, nes jie išvažiuos, vėl gausime po reformą, po dešimtį kokių absurdiškų draudimų įstatymų, nes „mes norime gyventi geresniame pasaulyje“, ir vėl bus šalčiai, tirps arkties ledas, o vasarą iškris dviejų metų krituliai, o žemė vis mirks ir pus žolė, pelkėsi plūduriuos nuskendusios voverės ir iš kurmiarausių iškils prigėrusių kurmių lavonėliai. Mums sakys, viskas tik vienas procentas, o mes besąlygiškai tikėsime, nes skaičiai nemeluoja ir negali meluoti „rimti“ žmonės nuoširdiems žmonėms, nes mes vis dar tikėsime nuoširdumo valiuta, nes ji vienintelė nekinta, ja niekas niekados nemanipuliuoja. Nes nuoširdumas kaip ir Kovo 8-oji, kai duoda tau gėlių ir sako, kad tave myli, mes negalvojame, kad esame apgauti, kad esame vieniši. Negalvoja ir tulpių pardavėjai, nes jie „gerina“ šitą „tik“ vienu procentu pabrangusį pasaulį.

Nors ką aš čia šneku, nereikia man tos grietinės, kurio kaina peraugo dvigubai, galiu ir be jos, kaip ir dažnas lietuvis, vis apkarpo lėkdamas pas suvalkus, (net Natalija Bunkė ten apipirko tris šeimas!). O gal liūdna ne tai, gal nyku, kad negaunu Kovo 8-ąją gėlių, nes esu vyras, nes verkšlenu kaip boba ir vertinu save vyriškais-moteriškais nupezusiais standartiniais žodžiais – mat eik kapoti malkų, tai jau tikrai vyriška! Gal verkiu, kad vyriškumo ir nebėra, nes jis trypiamas su #Metoo akcija-atrakcija, kai kliūna kvailiems priekabiautojams, kliūva dalinai ir man, nes esu vyras ir už vyriškąją giminę turiu atsiimti? Nėra individualizmo, jis tik mitas, nes vis tiek mes viską matome per sovietinės ideologijos prizmę – sveikiname su moters diena, nes juk tokia proga nupirkti žvakių, kreminio kaloringo torto, tulpių į krištolinę vazą, priberti rožių, užleisti muzikos ar nusivesti į restoraną, sveikinti per radiją, užlieti facebooke sveikinimais šalia #metoo ką tik prižertų akmenų ir kažin kaip atpirkti bent vienu procentu tą prikrektą stereotipinį vyrų ir moterų standartišką gyvenimo kodą, paremtą seksualiniu flirto pagrindu. Dar vakar sveikinome ir mylėjome, šiandien jau tik sveikiname ir jausdamiesi kalti atperkame ne tik tėvų nuodėmes, bet ir vyrų.

Tik vienas procentas. Kino pavasario bilietai nuo pernykščių pabrango dviem eurais ir jeigu ne Kovo 8-osios akcija (ačiū sovietams, nes sutaupiau grietinei!), mokėčiau dviem eurais brangiau. Bet vis tiek visiems tik vienas procentas. Kas tas procentas? Nepamatuotos žąsų gagenimas Naisiuose vasarą. Penkeri metai nuo Neringos Venckienės dingimo, bet per penkerius metus grietinės kaina augo tik procentą. Ai, kaip banalu, kaip apgailėtina net apie tai rašyti ir kalbėti, bet kitos realybės nėra, yra tik šis banalybių ir jame įsiterpęs vieno procento gero dvasinio augimo pasaulis, dažnai nė nematomas, pernelyg dažnai nė nepastebimas net man.

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Vietoj tulpių dalijuosi impresionistiniai rytų tapytojų darbais.

Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Be penkių pasaulio pradžia"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Be penkių pasaulio pradžia“ – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas labiausiai laukiamų naujųjų debiutantų, žinoma, šiemet yra Marius Povilas Elijas Martynenko, išleidęs tekstų knygą Be penkių pasaulio pradžia. Knyga pastebėta Vilniaus knygų mugėje, ją gerai perka knygynuose, daug kas apie ją kalba. Viena iš priežasčių, kad autorius „įkrito“ tarp elitinių skaitytojų, kurie viešai aptarinėja knygas ir, žinoma, ištraukų publikacijos periodiniuose leidiniuose – vienas ši tokių skaitytojų buvau ir aš. Vos tik sužinojau, kad Tyto alba ruošiasi išleist Martynenko knygą, žinojau, kad būsiu vienas pirmųjų skaitytojų.

Knygos pavadinimas turi paantraštę – tekstai malonumui sužadinti. Keista šiomis dienomis dar kalbėti apie žanrų difuziją, tačiau kartais verta. Knygoje publikuojami tiesiog tekstai, tačiau visai kitais atžvilgiais šiuos tekstus tikriausiai derėtų priskirti prie eseistikos. Nors eseistika – aktualijų literatūra, bet kartu šiuose tekstuose yra biografinių motyvų, didžioji jų dalis išvardyta atgaliniame viršelyje, juos lengvai galima atrasti skaitant tekstą po teksto. Limpa ir autobiografinė išpažinties literatūra – tą sufleruoja kalbėjimas pirmuoju asmeniu, pasakotojo sutapimas su M. P. E. Martynenko asmeniu. Jeigu reiktų dar paieškoti „giminingo“ rašytojo lietuvių literatūros kontekste, tikriausiai vienais ar kitais aspektais šiam rašytojui būtų artimi Sigitas Parulskis, Rolandas Rastauskas ir kiti eseistai, kurie nevangia savo tekstuose cinizmo ir sveikos (savi)ironijos.

Jaunatviški tekstai visų pirma labiausiai patiks skaitytojams nuo dvidešimties iki trisdešimties – iš šio dešimtmečio pasakotojas ir pasakoja savo atvirai intymias istorijas. Taip, jau neįmanoma nepastebėti daug prastotosios kultūros žodžių, daug genitalijų, kurie tekstuose atlieka ir keiksmažodžio, ir ištiktukų, ir iliustracinį, ir tapatumo ir net, sunku gal patikėti, estetinę funkcijas. Penis – visagalis ir jo tikrai daug, pavyzdžiui, tekste apie išėjusį tėvą, kuris nepaliko jokios instrukcijos, kaip „naudoti“ penį. Iš pirmo žvilgsnio viskas šmaikštu, netgi arti banalumo, tačiau potekstė (po fiziologinėmis problemomis) byloja apie pasakotojo troškimą turėti su tėvu artimą ryšį, galų galiausiai turėti patarėją-tėvą lytinio brendimo laikotarpiu ir apskritai gyvenime. Taigi, pimpalas lygu šeiminių santykių problemos. Tokių paradoksalių ir iš pirmo žvilgsnių dviem klodais papasakotų istorijų šioje knygoje išties daug.

Marius Povilas Elijas Martynenko.

Neatsitiktinai paminėjau brutalią jaunatvišką kalbą, kai atrodo, jog autorius neatsakingai žongliruoja genitalijų terminologija, bandydamas sukelti šokiruojančio teksto ir atvirumo įspūdį. Tačiau toks žvilginis, sakyčiau, yra paviršutiniškas, nes po pasaulio banalybėmis ir brutalumu švyti M. P. E. Martynenko kurtas filosofinis pasaulio matmuo. Šis matmuo suvaldytas, nors jo raiška brutali ir ciniškai žemiška, bet filosofinis egzistencinis matmuo kažin koks sunkiai išgyventas, pasakotojo patirtis lygi aukso kalnui ir kartais atrodo, kad už žodžių veriasi sunkus nušvitimas, prieštaraujantis ne tik absurdiškumui, bet ir pačiam kuriamam teksto vaizdiniui (autorius, kaip teigia tekstuose, kurį laiką gyveno su vienuoliais). Trylika komos atvejų, insulino poreikis, padegti namai, ilgos valandos darbe, vienatvė, greita ejakuliacija ir kitos problemos, tačiau ne problemos tekstuose svarbiausia, o tai, ką autoriui pavyksta išgauti – visų patirčių prasminį klodą, kuris iš esmės atperka pirminį brutalųjį pasakojimo klodą.

Kalbant apie M. P. E. Martynenko stilistinius niuansus, reiktų paminėti tekstų sakinių lakoniškumą. Kai kurie sakiniai ar pastraipos primena sentencijas, gal dėl kondensuotos minties srauto tekstai sudaro įspūdį, kad pasakotojas ilgai lupo savo kailį, tyrinėjo potyrius, gyvenimą ir santykius, kad galėtų parašyti bent vieną iš šių tekstų. Dar viena ypatybė – statistinių duomenų „perkėlimas“ į filosofinę erdvę. Autoriui patinka statistika, įvairūs įdomūs faktai apie visatos dydį, Everesto kalne mirusius žmones ir t. t., kurie tampa atrama paradoksaliems palyginimams, netgi tokiems, apie kuriuos retas iš mūsų pagalvoja – tai vadinama minties akrobatika, vien dėl jo galima mėgautis geru tekstu. Tekstuose nemažai pasakotojo gyvenimo laikotarpio kultūrinių atributų ir aliuzijų į vartotojišką visuomenę – grynas eseistikos bruožas – jie irgi tampa medžiaga atskleisti žmonių „užsimalimą“ absurdiškų ir paviršutiniškų dalykų pasaulyje.

Norėjau ką nors pacituoti, nes buvau tiek įdomių citatų pasibraukęs, tačiau vartau ir nieko nenoriu cituoti, viskas tegu būna knygoje, kurią galima atsiversti, kai viskas sumauta, kai trūksta motyvacijos net atsikelti iš lovos. Šią knygą galima priimti netgi kaip pagalbą. Kai viskas lekia nesuvaldomai nuo tavęs ir viskas, ko ėmeisi, tau slysta iš rankų – ir tegu, kartais reikia, kad įvyktų toji pasaulio pabaiga ir visos bombos sprogtų, nes be pabaigos nebus naujos pradžios. Maža paguoda, bet užtat yra ši knyga, kuri be jokios abejonės suras skaitytoją. Man ji labai patiko. Aikčiojau, kikenau, užvertęs vieną ar kitą skyrių dūsavau ir galvojau: „velnias, kaip visa tai artima, kaip norėčiau šitaip rašyti ir kaip gerai, kad kažkas visa tai užrašė“.

Jūsų Maištinga Siela     

Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Šulinys"

Laura Sintija Černiauskaitė. „Šulinys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. –192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas didžiausių privalumų, skaitant Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybą, yra „aukštųjų dažnių literatūra“, kuri nepolitizuoja, „nenueina“ į socialines laikmečio problemas, net nedvelkia fantastiniais motyvais, o laikosi svarbiausių pamatinių žmogaus troškimų – laikytis vienas už kito ir mylėti. Dar nuo Kvėpavimo į marmurą bei Artumo jausmas kūrinių tokia Laura Sintija Černiauskaitė pasireiškė kaip rašytoja, tokia ji išlieka ir naujausiame savo romane Šulinys, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Nors atgaliniame viršelyje pasakojama apie šulinio metaforą, kuris visais laikais buvo itin svarbus žmonėms dalykas, visgi patį pasakojimo probleminį branduolį sudaro kriminalinis įvykis – įmesta mergaitė į šulinį, kuris iš esmės atliepia prieš kelerius metus per visą šalį nuaidėjusius įvykius apie į šulinį sumestus vaikus. Pati autorė viename interviu paliudijo, kad šis įvykis ją sukrėtė ir tai nulėmė šios knygos atsiradimą.

Knyga įvardijama kaip „mažasis romanas“, kad ir ką leidėjai turėjo galvoje (veikiausiai knygos apimtį), toli gražu romanas neatrodo mažas. Priešingai – keturi lakoniški skyriai nusidriekia per daugiau nei šešiasdešimt metų ir aprėpia tris-keturias žmonių kartas, kurioms lemta būti paveiktoms 1956-ųjų metų įvykių, nutikusių Šilalės rajone, išgalvotame kaime. Laikmečio smulkios detalės vis švysteli pasakojime, tačiau autorė jų nedetalizuoja ir nebando rekonstruoti sovietinio laiko, savo romano laikmetį ji regi ir kuria kaip savaime suprantamą egzistavimo terpę savo veikėjams. Interviu metu L. S. Černiauskaitė sakė, kad šįkart jai sudėtingiausia buvo sunarstyti knygos struktūrą, teko nemažai perrašinėti ir t. t. Struktūra nėra novatoriška, laiko ciklais pavaizduoti įvykiai yra apjungti esminių praeities įvykių, kurie lemia tolimesnių kartų veiksmus ir net gyvenimo kokybę.

Šulinio knygos stilius – lakoniškas, paremtas juslėmis. Gal kiek mažiau nei įprasta įvairių poetinių palyginimų, kurių galima kur kas dažniau aptikti ankstesniuose autorės kūriniuose, tačiau šeiminis jaukumo branduolys, žmogaus santykių psichologinis ir psichofizinis motyvavimas knygoje kaip visada veriasi autorės gebėjimu instinktyviai justi, kad rodos nė nereikia pastangų analitiškai galvoti apie galimas logines klaidas. Tiesa, vienoje scenoje, kada Arnas užmiega su Amelyte mašinoje ir prabunda su erekcija, o jis dar ir būsimas vaikų daktaras, visgi kirbėjo mintis: ar autorė čia nekuria kokio nors amoralaus pedofilinio personažo (kas autorei būtų iš ties nebūdinga), tačiau greitai abejones ji išsklaido, pagrįsdama Arno psichologija.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.

Pagrindinis visų veikėjų akumuliatorius, varantis veikėjus veikti ir daryti esmines gyvenimo klaidas, yra meilė. Taip, toji pati, kuri pavydi, žudo, aptemdo protą. Paradoksalu, bet Šulinyje toji pati meilė yra ir gydančioji jėga. Toji jėga įstumia mergytę į šulinį, toji pati jėga leidžia užauginti penkis svetimus vaikus.

Šulinio pasakojime svarbi besikeičiančių pasakotojų balsų tonacija ir požiūris į kriminalinį aktą, kuriame tik viena veikėja šiek tiek kritiškiau ir šiurkščiau vertina atsivertėlės sugrįžimą į kaimą. Nejučia prisiminiau virtines pačių šlykščiausių komentarų po tais straipsniais, kada pasirodė internete apie realius panašius įvykius ir koks veikėjų mąstymo atotrūkis visgi yra L. S. Černiauskaitės romane. Tarsi pašalintas purvas, tas socialinis bereikšmis smerkimo paviršutiniškumas, kuriam autorė nepasiduoda, net kartais atrodo, kad tekstas tuoj kirba prie meditatyvaus moralinio pamokymo, tačiau ir čia L. S. Černiauskaitė daro lankstą, išvengdama moralizavimo, kaip reikia taisyklingai gyventi.

Sakiau, kad fantastinių motyvų Šulinyje nėra, tačiau tam tikros mąstymo ir pasaulio pirmapradžio mistifikavimo visgi esama, sąmonės būvimo tarp gyvenimo ir mirties irgi yra. Pasakotojo kalboje išryškėja Bembio kaip tam tikro dvasinio vedlio metafora. Vėlgi prisiminiau Ray Bradbery Pienių vyną, kuriame berniukas leidžiasi su tėvu ir broliuku į gamtą ir jis pirmą kartą pajunta dvasią, gyvenimo trapumą ir tas vaizdavimo būdamas simboliškai metaforiškas – tokio pasakojimo elemento esama ir Šulinyje. Tai susiję su tuo, ką mes jaučiame juslėmis ir intuicija, tačiau negebame išreikšti žodžiu, nes paprasčiausiai tam nėra tinkamai nusistovėjusios terminologijos, tad autorė sukuria savą dvasios vedlį, kurį galima įvardyti kaip „sąžinės balsą“, „angelą sargą“ ar net pačią sielą.

Paskutiniu metu buvau atitolęs nuo lietuvių literatūros, tačiau Laura Sintija Černiauskaitė su Šuliniu (akt, tas simbolis!) vėl mane įtraukė į šį lauką, leido sugrįžti, permąstyti šiuolaikinę, pačią naujausią lietuvių literatūrą. Mano stereotipinis mąstymas visgi priskiria šią autorę ir kartu šį romaną prie tų autorių, kuriems svarbus ne egocentrinis terapinis rašymo procesas, o paskleisti tam tikrą žinią apie mūsų visų gyvenimus. Tokių autorių, kurie siekia ne individualumo literatūroje, ne novatoriškumo, formos ar ekspresijos, bet priešingų dalykų – bendrystės, atvirų santykių ir santarvės yra tiek nedaug, kad belieka sveikinti autorę su gebėjimu išlikti atvirai be perdėto egoistinio patoso ir tokiu būdu išlikti savita.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna - "Madonna" [Vinyl, LP] (1983)

Apie vinilinę plokštelę: "Madonna" - "Madonna" [Vinyl, LP] (1983)

Vinilinė plokštelė: Madonna - Jump (single) [Vinyl, LP] (2006)

Apie Madonnos singlą "Jump" (2006).

Knyga: Richard Flanagan "Siauras kelias į tolimąją šiaurę"

Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 416 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Yra kelios priežastys, kodėl pasirinkau australų rašytojo Richard Flanagan romaną Siauras kelias į tolimąją šiaurę (angl. The Narrow Road to the Deep North). Tiesą sakant, knyga mano knygų lentynoje pragulėjo apie metus, nors įsigijau su tuokart bemaž kartu pasirodžiusia Ruth Ozeki romanu Knyga laiko būčiai – pastaroji paliko neišdildomą įspūdį, nors ir buvo tik nominuota Man Booker literatūrinei premijai, o štai R. Flanagan jį už šį kūrinį net pelnė. Negana to, šios knygos susietos su Japonija ir apskritai abi vienoje recenzijoje įvardytos kaip „pagalba suprasti Japoniją“.

Nemanau, kad iš knygų įmanoma kaip nors suprasti ar patirti kitos šalies kultūrą, tačiau suvokti šį bei tą apie pasaulį ir literatūrą visgi galima, kitaip nebūtų jokios prasmės skaityti. Taigi kita priežastis – vertėja Violeta Tauragienė, kuria besąlygiškai pasitikiu kaip vertėja ir kaip kūrinių „pateikėja“.

Turėjome mes ir iki tol išverstų R. Flanagan kūrinių į lietuvių kalbą, tačiau šioji – pirmoji, kuri „įkrito“ man į rankas. Tenka pripažinti, kad pats skaitymo procesas nebuvo gana lengvas. Pirmuosius 150 puslapių galynėjausi tarytum su lokiu. Kėliau sau abejotinus klausimus: ar tikrai šioji knyga tokia ypatinga? Ir kas joje ypatinga? Išskydusi istorija, banalumo perteklius, ryškios amerikietiškojo romano imitacijos, maniera bei struktūra, kad net nežinojau, už ką šią knygą būtų galima pagirti, tačiau nepasidaviau ir tęsiau skaitymą. Anot Giedros Radvilavičiūtės, jeigu knyga „neužkabina“ per pirmuosius 50 puslapių, jos skaityti nebeverta. Šįkart reikėjo pasistengti kone trigubai.

Vėliau, žinoma, įvyksta esminis lūžis ir knyga išties „sukrenta“ į išties puikiai suvaldytą ir pajaustą istoriją. Klausimas: kodėl kankinausi tuos 150 puslapių? Paskutiniu metu nebegaliu pakęsti banalybių ir kaip velnias kryžiaus vengiu literatūrinių saldžių klišių. Tiesiog buvo pragaras skaityti pagrindinio veikėjo nuodėmingosios meilės užuomazgas prieš karą, kaip Dorigas Evanas prieš pašaukiamas į karą užmezga intymius santykius su savo dėdės sužadėtine. Tas susitikimas knygyne, nusaldinti žvilgsniai, pavydas, meilė-nemeilė, aistra, žiedas plaukuose... Net detalės, rodos, paimtos iš pigiausių meilės istorijų, kad net žagsėjau: už ką šis rašytojas, po galais, gavo Man Booker?

Rašytojas Richard Flanagan.

Galiausiai perkopus esminį knygos lūžį, įvyko stebuklas ir aprašomi „tiršti“ įvykiai tiesiant Siamo-Birmos geležinkelį australų belaisvių prakaitu ir krauju, pasidarė išties įdomu. Jau seniai nebežavi ir atviros aprašomos scenos kankinių, gyvenusių įvairiose koncentracijos stovyklose (to jau prisižiūrėta dešimtyse pačių geriausių ir jautriausių filmų virtinėse), tačiau tikriausiai buvau atitokęs nuo „kankinių“ literatūros, kad net labai jautriai (dar pamasintos egzotiška Azijos gamta) suskaičiau šią istorijos dalį. Išties tos scenos ir neadekvačiai žiaurios situacijos kaip antai choleros epidemija ar kojų amputacija sužadino tai, ko iš esmės negalime pamatuoti, tik įsivaizduoti, kaip iš žmonių atimamas žmogiškumas. Jaunų vyrų traumos ir kova su mirtimi itin artima Primo Levi romanui Jei tai žmogus ar net lietuviškam Balio Sruogos šedevrui Dievų miškas.

Visgi stipriausią ir paveikiausią knygos dalimi pavadinčiau autoriaus gebėjimą vaizduoti karą išgyvenusius jaunuolių gyvenimus, kai šie grįžta į įprastas vėžias, kas iš esmės nebeįmanoma. Apie gyvenimo prasmės netekimą, besaikį gėrimą, dvasines traumas, sudaužytus gyvenimus. Šioje pasakojimo dalyje autorius išplėtoja ir japonų, dalyvavusių geležinkelio tiesimo istorijoje, pasakojimus. Lygindamas išgyvenusių karo nusikaltėlių ir belaisvių likimus „po visko“, R. Flanagan išgauna retą literatūriškai išplėtotą gėrio ir blogio, atpirkimo ir susinaikinimo, gebėjimo rekonstruoti ir negebėjimo atsinaujinti dvasios žemėlapį.

Kyla nemažai etinių ir moralinių klausimų. Kodėl štai karo japonų nusikaltėlis staiga atsiverčia į altruizmą ir bando atstatyti pusiausvyrą, o štai karo belaisvis, patyręs baisiausias kankinimo formas, ima po karo ir viską naikina? Kur slypi blogio šaknys ir kada žmogus pasiduoda iš esmės? Šitos traumuojančios ir niekada žmogų „nebeatstatančios“ patirtys vėlgi labai siejasi su režisieriaus Michael Cimino filmu Elnių medžiotojas (1979) ir net su Svetlanos Aleksijevič knyga Cinko berniukai.

Knyga kai ką iš esmės sukrės. Ypač kruopščiai ir įtaigiai aprašyti kankinimai, tačiau labiausiai visada šokiruoja ne pjaustomi ir naikinami kūnai, kiek iškreiptas skirtingų ideologijų susidūrimas, kai viena ir kita pusės jaučiasi besąlygiškai teisios, kad net imame abejoti, kokioje mes patys iškreiptoje tiesoje murgdomės. Šiame romane liūdnai suskamba japoniškas klasikinis haiku, kuris iliustruoja tradicinį patriotišką japono mąstyseną, pagrįsta imperijos idealizmu ir tai, bent jau man, buvo taip atpažįstama, kai kalbame apie Europoje dar visai neseniai gyvavusias imperijas. Iš esmės romane yra trūkumų, gal veikiau ne trūkumų, bet man itin nepatinkančių dalykų, tačiau visumoje tai užbaigtas, gerai surėdytas ir „aidintis“ giliomis prasmėmis kūrinys apie mūsų žmonijos sudėtingą prieštaringumą, o galiausiai apie gėrio ir blogio kovą pasaulyje ir žmogaus dvasioje. Knyga, po kurios lieka apie ką pamąstyti.

Jūsų Maištinga Siela