Vinilinė plokštelė: Stasys Povilaitis - "Stasiui Povilaičiui 70 (specialus leidimas) [LP, Vinyl] (2018)

Informacija apie Stasį Povilaitį ČIA.

Filmas: "Megės planas" / "Maggie's Plan"

Sveiki,

Daug tikėjausi iš „rimtosios“ komedijos „Megės planas“ (angl. Maggie‘s Plan) (2015), kurioje pasirodė aktorė Greta Gerwig, paskutiniu metu labai išgarsėjusi kaip režisierė, nusikasusi iki „Oskaro“ su filmu „Lady Bird“ (Boružėlė). Filme pasirodo ir pirmo ryškumo aktoriai, jau seniai kino pasaulyje turintys savo vardą – Julianne Moore ir Ethan Hawke. Ko galima tikėtis iš filmo, kuris pristatomas kaip rimta komedija su šitokiomis pavardėmis? Žinoma, tik pačios geriausios komedijos.

Bet... Filmas apie Megę, kuri nori susilaukti vaiko be lytinio akto, nes myli vaikus, pasirodė tiesiog nuobodus. Žiūri, atrodo, supranti ir scenarijų, ir dialogus ir net priimi tai kaip liūdną humorą, kur gyvenimas su prošvaistėmis padovanoja ir juodų, ir šviesių dienų. Bet nu kas per velnias – žiūri į laikrodį ir lauki, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų! Visgi filmas neįtraukiantis, nors kino kritikai negailėjo pagyrų scenarijui ir aktoriams, tačiau filmas lėkštokas, scenarijus jau vienokiu ar kitokiu rakursu matytas. Iš esmės Greta Gerwig yra puiki aktorė – juslinga, šilta, natūraliai neperspaudžianti Megės vaidmens, tarsi savaime greitai viską perprantanti. Kalbėti apie likusių veteranų vaidybą pagirtinai neskubu, nes akivaizdu, kad šie vaidmenys tėra tik tarpinė stotelė tarp kur kas geresnių ir vertesnių vaidmenų.

Iš esmės filmas nėra prastas, bet kažko gero ir rekomenduotino apie jį taip pat negaliu pasakyti. Taip, filmas su gerais aktoriais, bet paskutiniu metu net aš nebesivaikau aktorių iš filmo į filmą, nes pernelyg po to nusiviliu. Tiesiog „Megės planas“ man pasirodė pernelyg nuobodus.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!" / "You Don't Mess With The Zohan"

Sveiki,

Eilinis lietuvis ypač mėgsta tokius filmus kaip „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk“ (angl. You Don‘t Mess With the Zohan) (2008) apie super galių turintį veikėją iš Artimųjų Rytų, kurio pagrindinė svajonė tapti geru kirpėju, nes jam be galo patinka plaukai. Visi sužinoję šio veikėjo svajonę pradeda garsiai kvatoti, tačiau lemta jai išsipildyti, derinant savo kitus gebėjimus sudoroti blogiukus.

Filmas iš tos parodijų serijos, kurias mėgsta pasaulis. Nejučia, prisiminiau „Diktatorių“ bei kitus panašaus tipažo filmus. Šis filmas rodytas per LRT ir aš jį pažiūrėjau visą, nes buvau toks nusivaręs, kad tiesiog vien galvoti apie rimtą ir gerą filmą buvo tiesiog per sunku. Šis filmas iš esmės padeda atsipalaiduoti statistiniam daug dirbančiam ir po visko gelmės neieškančiam lietuviui. Ar galėčiau šią komediją pavadinti gera? Tikriausiai, kad ne. Visgi tai štampinis filmas, su štampiniais „antro galo“ juokeliais, kur paprasčiausiai trūksta subtilumo ir rafinuotumo, lyginant, pavyzdžiui, su europietiškomis komedijomis.

Neslėpsiu, išties buvo iš ko pakikenti, nors beveik viskas nuspėjama, tačiau tas lėkštų anekdotų kratinys sujungtas tematiškai visgi nuskaidrino kelias valandas prieš miegą. Adam Sandler nėra tas aktorius, kuris bandytų kitus žanrus, nors paklausius jo interviu rimto stoto vyruko nė už ką nepavadintum komedijų aktoriumi – gyvenime jis sudėtingas ir net atrodo intelektualus, tačiau jo vaidmenys tikriausiai kaip ir visi tokio tipažo filmai yra tiesiog bėgimas nuo akistatos su realybe. Pripažinkime, to irgi reikia.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas:"Nukryžiavimas" / "The Crucifixion"

Sveiki,

Siaubo filmas „Nukryžiavimas“ (angl. The Crucifixion) (2017) pasakoja apie užsispyrusią ir ambicingą žurnalistę, kuri neseniai netekusi motinos, ieško atsakymo į įvairius klausimus ir išskrenda į Rumunijos provinciją tirti nepavykusio egzorcizmo. Ji blaškosi po tą užkampį, lenda į rūsius, kalbina žmones ir, žinoma, prisiverda galybę košės, už ką jos vietinis šėtonas ar piktoji dvasia tikrai nepamylės.

Visgi filmas, liaudiškai tariant, tūpas. Kodėl? Nes absoliučiai nevykusi režisūra, scenarijaus banalus, vaidyba abejotina ir nuvalkiota. Tai dar vienas beskonis serijinis standartinis egzorcizmo filmas su itin panašiomis scenomis ir nutikimais į kitus filmas šia tema. Labiausiai erzina pagrindinės veikėjos elgesys – tipinis, nuspėjamos ir absoliučiai neįdomios. Jeigu žurnalistė, tai būtinai jauna ir seksova, kad tarp tų kraupių įvykių būtų kur paganyti akis – vien nuo tos klišės gali pasidaryti dar pikčiau.

Ar baugu žiūrėti? Tiesą sakant, baugi nežinomybė, atmosfera, kurią turėjo perteikti režisierius, tačiau viskas taip prėska ir nepavykę, kad daugiau galvoji žiūrėdamas apie filmo trūkumus, nei apie tai, kas iš esmės turėtų tave išgąsdinti. Visgi filmas nevykęs ir absoliučiai nerekomenduotinas.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Stasys Povilaitis - "Tik rytoj" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Stasys Povilaitis (1947-2015) yra nuostabus! O jo atliekama daina „Tik rytoj“ – mažytis lietuvių pop estrados šedevras. Keista, nes tokios muzikos nemėgau, bet senstant, matyt, taip nutinka, kad daug kas ima patikti, nes keičiasi požiūris ir prasmė.

Daina „Tik rytoj“ – ilgesinga lietuviška baladė apie atsisveikinimą, kuris nukeliamas į rytdieną, atitolinant liūdesį ir melancholiją, bet kaip tik dėl to „atkėlimo“ šis liūdesys dar sustiprinamas. Daina atlikta pagal to paties pavadinimo eilėraštį. O ką jau kalbėti apie subtilią instrumentinę muziką, kuri be galo tinka šiai melodingai dainai.

Pirmąkart kūrinys įrašytas 1974 metais legendinėje plokštelėje „Dainuoja Stasys Povilaitis“. Vėliau daina įėjo į įvairius rinkinius ir beregint tapo vienu didžiausiu Stasio Povilaičio hitų. Pasiklausykime:

Stasys Povilaitis - Tik rytoj

Jau rytoj salė ilgesiu tekės
Jau rytoj tau ištariu aš sudie
Nes anksčiau trukdė sniegas, tai lietus
Bet rytoj žengtas žingsnis bus sunkus
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Tik rytoj tau ištarsiu aš sudie
Tik rytoj neapgauk ir vėl, širdie
Tik rytoj, vėsų rytmetį rudens
Tik rytoj vėjas plaukus man kedens
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Suprantu, kad jau reikėjo jau seniau
Išsiskirt. Kvailas gailestis, tačiau
Temdė vis, nors teisingus bet karčius
Tuos žodžius. Bet rytoj jie man paguos
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Tik rytoj tau ištarsiu aš sudie
Tik rytoj neapgauk ir vėl, širdie
Tik rytoj, vėsų rytmetį rudens
Tik rytoj vėjas plaukus man kedens
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Taip ilgai aš tylėjau, tad atlesk
Bet rytoj jau prabilsiu, tu neteisk
Juk geriau ši tiesa nei melas vis
Jau rytoj ta migla išsisklaidys
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Tik rytoj tau ištarsiu aš sudie
Tik rytoj neapgauk ir vėl, širdie
Tik rytoj, vėsų rytmetį rudens
Tik rytoj vėjas plaukus man kedens
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ieva Zasimauskaitė - "When We're Old" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

20 tūkstančių lietuvių balsų surinkusi Ieva Zasimauskaitė su kūriniu „When We‘re Old“ laimėjo nacionalinę „Eurovizijos“ atranką ir atstovaus Lietuvai Lisabonoje vyksiančioje „Eurovizijoje“. Aišku, kaip ir kasmet atsirado įvairių komentarų, kas per nuobodybė, vėl liksim lentelės gale, tačiau priešingai nei kasmet, užsienio klausytojai dar niekada nevertino taip gerai išrinktos dainos kaip šiemet. Nepatingėjau perskaityti šimtą komentarų, tarp kurių buvo vienas neigiamas ir tas pats parašytas lietuvio ranka.

Pirmą kartą kūrinys manęs nesužavėjo, tačiau stebint atrankas, o ypač finalą, akivaizdu, kad Ievos daina buvo verta nugalėti. Kiti atlikėjai pasižymėjo savitais privalumais, tačiau Ievos vidinis spinduliavimas perteiktas su daina tiesiog užburia. Dabar jau nebeabejoju, kad užburs ir Europą, o jeigu irgi kris ašaros, tai beveik neabejoju, kad galime pretenduoti į penkiatuką, nes, kaip žinia, Europa mėgsta itin tikras ašaras ir nuoširdumą kur kas labiau nei šou ir eurovizinį karnavalą – tą rodo paskutinių metų dainų nugalėtojai.

Gražus vaizdo klipas jau virkdo žmones, na, o man skamba dainos tyki melodija ir Ievos glamūrinis kiek Ellie Goulding primenantis vokalas. Neabejotinai viena šviesiausių ir perspektyviausių atlikėjų Lietuvoje. Pasiklausykime jos atliekamos dainos:

Lyrics / žodžiai

Ieva Zasimauskaitė – When We‘re Old

I know I’ll never forget
That day, the first time we met
We’ve come a long way since then
And we do it all again
From your very first smile
I knew that I’d walk a mile
See, it’s for real when you know
You never wanna let go
These are the reasons
I want you to know
You make this place feel like home
These are the reasons
I can’t let you go, oh oh
Let’s sing a song that we wrote
When we’re old, ah ah
When we’re old, ah ah
No matter what comes our way
I feel like I’m here to stay
You were the right from the start
And let me inside your heart
After all this time
I hate the sound of goodbye
And if you leave a word
These are the reasons
I want you to know
You make this place feel like home
These are the reasons
I can’t let you go, oh oh
Let’s sing a song that we wrote
When we’re old, ah ah
When we’re old, ah ah
Right from our very first kiss
I knew it would end up like this
I’m not afraid to crawl
If I have your help to hold

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Tarp veiksmų"

Virginia Woolf. „Tarp veiksmų“. – Vilnius: Vaga, 2017. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebemaniau, kad išauš diena, kada sulauksime kokio neišversto moderniosios prozos klasikės autorės Virginios Woolf (1882-1941) kūrinio. Visgi sulaukėme romano Tarp veiksmų (angl. Between the Acts), kuris tapo paskutiniuoju autorės romanu, prieš nusiskandinant upėje. Ką galėjo rašyti genialioji V. Woolf prieš ištinkant antrajai nuprotėjimo krizei? Ar gali išryškėti atsinaujinusios ligos protrūkiai? Sunku pasakyti, nes kūrinys gerokai nutolęs nuo autorės gyvenimo ir kaip daugelis romanų, yra tiesiog ne apie ją, tad aptikti ten V. Woolf nė nesitikėkite, nors tikrieji autorės kūrybos tyrinėtojai pasakytų priešingai.

Tarp veiksmų nuo pat pirmųjų puslapių išlaiko puikiai žinomą autorės stilių – susitelkti į veikėjų mąstymo formą, vaizduoti pasiturinčių žmonių (ne)eilinę gyvenimo dieną, kuri iš esmės atskleidžia ne tik sudėtingus vertinimo ir vertybių kuriamo personažo vidinius procesus, bet ir laikmečio tendencijas. Romanas tarsi sukryžmina jos anksčiau parašytus kūrinius Orlando, Į švyturį ir Ponią Delovėj. Orlando – tai laikmečio aprėpimas nuo Elžbietos I-osios laikų iki XX amžiaus pirmosios pusės dienų, tą mes matome statomame kaimietiškame spektaklyje, kuris ir tampa pagrindiniu įvykiu knygoje. Į švyturį, regis, paveldėta veikėjų vidinis lūkuriavimas, jų lokalios ir garsiai niekada neišsakytos mintys, o Ponia Delovėj, regis, perdavė Tarp veiksmų romanui buities tapybiškumą, puikiai aprašomos kaimo aplinkos detalės. (Prisiminiau netgi Šatrijos Raganos Sename dvare!). Ir visgi, nors įžvelgti galima pasikartojimų iš ankstesnių autorės kūrinių, šis kūrinys visgi turi savitą šerdį ir gali būti lyginamas tik tam tikrais apsektais kaip V. Woolf kūrybos ypatumai, visais kitais atvejais, kūrinys yra savarankiškas sumanymas, atsiejamas nuo kitų jos kūrinių.

Pati autorė prieš savižudybę, kaip teigia atgalinis knygos viršelis, gana skeptiškai žiūrėjo į šį romaną, norėjo jį koreguoti, bet nebespėjo. Nelieka abejonių Virginios Woolf talentu ir tuo, kaip ji rašo gyvai ir sudėtingai. Tarp veiksmų pavadinčiau pačiu dinamiškiausiu autorės romanu, nors ir romane Į švyturį netrūksta šuolių iš vieno veikėjo sąmonės į kitą, tačiau Tarp veiksmų tai dar ryškesnė ypatybė, kad kartais po vienos pastraipos gali pasikeisti veikėjų vidinis balsas ir požiūris į gyvenimą bei aplinką vos akimirkai ir vėl sugrįžti į buvusį tašką.

Poilsiaujantys pavargę aristokratai, kasdien vis labiau prarasdami savo luomo tvirtumą, laiką leidžia kaime ir laukia kasmetinio vaidinimo, kurį ruošia kaime tvirtu charakteriu pasižyminti panelė La Trob, kuri, kaip autorė užsimena, turi pernelyg daug vyriškų organizacinių savybių, o dar vėliau, kad ji – lesbietė. Tačiau ji nėra vienintelė homoseksualus asmuo, suvažiavime yra ir homoseksualių vyrukų, tačiau tai plačiau nenagrinėjama, kaip anatomiškai nenagrinėjami santykiai tarp Izos ir sutuoktinio, kaip ir tarp kitų personažų, kadangi visi daugiau ar mažiau atrodo sutelkę „į save“, o kontekstiniai santykiai lieka tik kaip dekoracijos.

Rašytoja Virginia Woolf.

Didelė romano dalis skirta pačiam vaidinimui, apžvelgiant Anglijos istorinius laikotarpius, tarsi primenant iki ko šiandienos žmonės atėjo, čia skamba tikriausiai pačiai V. Woolf svarbūs autoriai, įskaitant ir patį V. Šekspyrą, todėl romane ir vaidinimo kūrimo scenose daug aliuzijų į klasikinius veikalus ir grožinius kūrinius. Kitaip sakant, Tarp veiksmų yra taiklus autorės tautos ir individo permąstymo ir prasmės ieškojimo būdas, aidint tolumoje Antrojo pasaulinio karo aidams. Regis, karo grėsmė turėtų būti pagrindinė ašis pasakojime, bet ji taip nutolusi nuo vaidinimo ir žmonių rūpesčių, kad tampa tik dar vienu istoriniu vaidinimo kontekstu, iliustruojančiu aplinką, bet iš esmės tikroji kova vyksta pačių veikėjų sieloje, susiskaldžiusioje dėl neišsipildžiusių lūkesčių, dėl dūžtančių svajonių, nelaimingos meilės ir seniai žmones kamuojančių troškimų būti laisviems ir laimingiems.

Tarp veiksmų yra tas pavadinimas, kuris turi daugiamatę reikšmę. Pats paviršutiniškiausias – pertraukos tarp vaidinimų, kuriose išryškėja veikėjų santykiai. Filosofine prasme „tarp veiksmų“, kaip ir tas personažas, kuris teniso bateliais sutraiškė gyvatę, ryjančią rupūžę, yra tik egzistencinis apnuogintas būvis su savimi, kurios akistatos veikėjai taip bijo ir taip bėga į karnavalinį vaidinimą, kad atrodo, jog autorei kažin kokiais magiškais literatūriniais burtais pavyko išgauti psichologinį manipuliacijos efektą, kuriuo serga visi romano veikėjai. Jie save „sąžiningai apgaudinėja“ vaidindami savo kasdienius vaidmenis, bet visada stoja toji akimirka, kaip ir Iza prie lelijų kūdros, kada atsiveria nepatogi ir žlugdanti kaip karas realybė, jog nuo savęs nepabėgsi į krūmus ir ten nepersivilksi naujais rūbais. Sau esi didžiausias džiaugsmo ir liūdesio draugas ir priešas.

Tekstą vertė Emilija Ferdmanaitė, kuri turėjo nemenkai paplušėti, nes išversti Virginią Woolf nėra juokas, ypač nepasimesti tarp veikėjų sąmonės srauto, tačiau, regis, viskas pavyko kuo puikiausiai ir net buvo kelios vietos, kur aiktelėjau, nes lietuviškai taip gerai skambėjo, kad net verta pagyrimo.

Puikus, gurmaniškas, intelektualus Tarp veiksmų romanas, manau, visų pirma, būtinas tiems, kurie skaito Virginią Woolf, kuriems patinka lėti, meditatyviai daugiasluoksniai pasakojimai, kada nė akimirkai neabejojama autoriaus literatūriniu plastiškumu ir gebėjimu valdyti teksto veikėjus ir prasmę kaip šachmatų figūras. Toks yra šis romanas – šachmatų lenta, kurioje išryškėja ne vien ėjimai į priekį, bet ir mąstymo strategijos, o juk tarp veiksmų, toji akimirka, kai renkamės, ir yra tai, kas mes esame iš tikrųjų.

Jūsų Maištinga Siela